R. LAPINSKAS: DEŠIMT ŽINGSNIŲ DARNAUS MIESTO LINK

Jungtinių Tautų duomenimis, 2000 m. 371-ame pasaulio mieste gyveno daugiau nei 1 mln. gyventojų. Praėjus aštuoniolikai metų tokių miestų skaičius išaugo iki 548, o po dešimties metų turėtų siekti 706. Vien Šanchajuje gyvena maždaug 27 mln. gyventojų ir jų skaičius nuolat auga. Per metus populiacija šiame mieste padidėja maždaug 800 tūkst. gyventojų (daugiau, nei registruota visame Vilniaus mieste).

Toks gyventojų skaičiaus augimas pasaulio miestuose sukurs rimtų iššūkių: pradedant milžiniškais atliekų susidarymo mastais, transporto srautais ir baigiant išaugusiu energijos bei vandens poreikiu. Gera žinia ta, kad dalis sprendimų tvariam miestui vystyti jau egzistuoja. Štai dešimt žingsnių, kuriuos įkvėpė Žaliosios politikos instituto organizuotas renginys „Vilniaus aplinkos forumas 2020“.

Atsinaujinančioji energija

Energijos poreikio tenkinimas iškastiniu kuru keičia klimatą, todėl vienintelė išeitis – atsinaujinančiosios energetikos plėtra. Šiuo metu Lietuva ypač aktyviai skatina gyventojus ir juridinius asmenis energiją gaminti savarankiškai ir tai daryti gali jau ne tik individualių namų savininkai, bet ir žmonės, gyvenantys daugiabučiuose. Rezultatai kalba patys už save: 2019 m. gaminančių vartotojų skaičius išaugo tris kartus – nuo 1 098 iki 3 395. Manau, šią strategiją turėtų išnaudoti visi pasaulio miestai.

Kai kuriems miestams ne mažiau svarbus klausimas – šilumos energija. Kadangi iškastinis kuras darniam miestui nėra priimtinas šilumos gamybos būdas, šiuo metu realiausia alternatyva – biokuras. Daugumoje Lietuvos miestų jo naudojimas jau plačiai paplitęs.

Skatinama renovacija

Vis dėlto, net ir naudodami atsinaujinančiąją energiją šilumos gamybai, negalėsime pasiekti itin gerų rezultatų, jei neišspręsime energinio efektyvumo klausimų. Europos Komisijos duomenimis, šiuo metu 75 proc. pastatų Europoje nėra energiškai efektyvūs.

Renovacijos rodikliai kol kas itin prasti – kasmet Europoje renovuojama vos 1 proc. pastatų. Žaliąjį kursą įtvirtinusi ES išsikėlė ambicingą tikslą – per artimiausią dešimtmetį Europoje renovuoti 35 mln. pastatų. Lietuvai šis iššūkis ne ką menkesnis, nes iki 2050 m. planuojama atnaujinti 30 tūkst. daugiabučių, o kol kas renovuota tik maždaug 3 tūkst.

Draugiškas transportas

Negalima pamiršti ir transporto. Nors apie trečdalį Lietuvoje sunaudojamos energijos užima transporto sektorius, atsinaujinančiosios energijos naudojimo rodikliai čia itin žemi ir siekia maždaug 4 proc. Todėl svarbu skatinti aktyvesnį naudojimąsi viešojo transporto paslaugomis.

Tarptautiniai tyrimai parodė, kad statistinis vilnietis per metus kamščiuose prastovi 136 val. Manau, kiekvienas miesto gyventojas turėtų būti suinteresuotas mažiau laiko praleisti prie vairo, tačiau tam, kad išlaipintume gyventojus iš privačių automobilių, turime viešąjį transportą padaryti patrauklų, t.y. prieinamą, patogų, švarų ir efektyvų. Privalu investuoti į naujus elektrobusus, troleibusus ir atsinaujinančius degalus (biodyzelis, biodujos) naudojančias viešojo transporto priemones.

Teritorijos planavimas

Kai augantis miestas plečiasi į pakraščius, kyla ne tik susisiekimo viešuoju transportu problemos. Atsiranda poreikis asfaltuoti vis daugiau naujų gatvių, didėja pirmosios pagalbos (greitosios medicinos pagalbos, policijos, ugniagesių automobilių) sąnaudos ir daug kitų papildomų iššūkių.

Tvaraus miesto teorijos teigia, kad miestai turėtų būti koncentruojami mažesnėse teritorijose, o žemas gyventojų tankumas yra nedarnaus miesto vystymo ženklas.

Vandentiekio tinklas

Miestams sparčiai plečiantis, iškyla dar vienas iššūkis – vandentiekio ir nuotekų tinklo plėtra.

Nors dauguma miesto gyventojų yra aprūpinami geriamuoju vandeniu centralizuotai, priemiesčių gyventojams tenka naudotis vietiniais gręžiniais, o vandens kokybė juose ne visada puiki. Atsakomybė rūpintis jo kokybe krenta ant gyventojų pečių, tad kyla klausimas – kaip dažnai atliekami tokio vandens tyrimai? Neigiamos įtakos gali turėti net tame pačiame sklype netinkamai tvarkomos nuotekos.

Valdomos lietaus nuotekos

Kai kuriuose miestuose rimtų padarinių kelia ir prastas lietaus nuotekų valdymas. Užtenka prisiminti pastaraisiais metais sostinę ar kitus didžiuosius miestus kamavusias liūtis, kai automobiliai tiesiog plaukė gatvėmis.

Tai akivaizdus įrodymas, kad miestai turi pritaikyti infrastruktūrą prie besikeičiančio klimato. Labiau išnaudoti vandeniui laidžių dangų potencialą, pavyzdžiui, automobiliui statyti skirtas vietas kloti ne asfaltu, o laidžia danga, pro kurią dalis vandens susigertų tiesiai į žemę.

Turiu nuvilti visus skeptikus, teigiančius, kad tai – per brangus malonumas.

Puoselėti žaliąsias erdves

Planuojant miesto teritorijas būtina saugoti želdynus taip, kad žaliosios miesto teritorijos jungtųsi viena su kita ir sudarytų bendrą žaliąjį tinklą.

Per karščius miestas ilgiau vėsta, o gatvės, kuriose nėra medžių, neturi pavėsio ir tokiomis dienomis būna vargiai naudojamos.

Miesto valdžia turėtų aiškiai apsibrėžti priemones, kaip apsaugoti miestui svarbius želdynus ir užtikrinti, kad teritorijų apželdinimas neapsiribotų veja ar skalda su dekoratyviniais augalais. Būtina išnaudoti žaliųjų stogų, žaliųjų sienų, miesto daržų koncepcijas.

Saugoma biologinė įvairovė

Visa tai svarbu tiek dėl žmogaus gerovės, tiek norint išsaugoti biologinę įvairovę. Per pastaruosius 250 metų pasaulyje jau išnyko beveik 600 augalų rūšių – toks jų nykimo tempas yra 500 kartų greitesnis nei natūralus augalų nykimas be žmogaus įsikišimo.

Mažiausia, ką miestai galėtų padaryti, tai sumažinti ar visai atsisakyti cheminių pesticidų panaudos žaliosiose zonose. Tokia rekomendacija, be kitų, pateikiama ES biologinės įvairovės strategijoje, kuria buvo užsibrėžta iki 2030 m. visoje Europoje atkurti nualintas sausumos ir jūrų ekosistemas bei sukurti saugomas teritorijas, kurios apimtų bent 30 proc. Europos sausumos ir tiek pat – jūrų ploto.

Prioritetas – rūšiavimas

Kiekvienas darnus miestas dėl sparčiai didėjančio vartojimo masto turės išsikelti klausimą – ką daryti su susidarančiomis atliekomis. Darniame mieste prioritetas turėtų būti teikiamas atliekoms rūšiuoti jų susidarymo vietoje ir perdirbti.

Iki 2030 m. esame įpareigoti pasiekti, kad būtų perdirbama 70 proc. visų į rinką išleistų pakuočių. Norint, kad pavyktų pasiekti tokių rezultatų, gyventojams reikia sudaryti galimybę rūšiuojant sutaupyti ir suteikti sąlygas, dėl kurių rūšiuoti būtų patogu. Labai svarbu atskirti maisto atliekų srautą nuo perdirbimo potencialą turinčių pakuočių ir kitų atliekų. Dauguma surinktų atliekų gali būti prikeltos naujam gyvenimui, todėl būtina didinti perdirbimo pajėgumus.

Žiedinė ekonomika

Kiekvienas darnus miestas turėtų kuo efektyviau pereiti prie žiedinės ekonomikos. Turiu nuvilti visus skeptikus, teigiančius, kad tai – per brangus malonumas. Žalieji sprendimai gali būti net pigesni už tradicinius. Vėjo energija puikiai paneigia skeptikų teiginius, nes šiuo metu tai pigiausias elektros energijos gamybos būdas. Tuo pat metu atsinaujinantis biokuras – kur kas pigesnė alternatyva šildymui nei dujos. ES su žaliąja kryptimi sieja ekonomikos atsigavimo strategiją. Tad dabar yra pats tinkamiausias laikas miestams pasinaudoti proga ir diegti žiedinės ekonomikos sprendimus.

Kiekvienas miestas, efektyviai įgyvendinęs šiuos dešimt punktų, galėtų būti vadinamas išties žaliu. Esu įsitikinęs, kad netrukus visi miestai neišvengiamai privalės tokie tapti. O tie, kam pavyks įgyvendinti šią viziją pirmiesiems, įgis daug konkurencinių pranašumų.