Būtent taip sureagavo vienas garbus politologas, sužinojęs kam atiteko šiųmetė Nobelio taikos premija – "O-ba-na!". Ką galėtų reikšti šis šūksnis, tesiaiškina specialistai, tačiau akivaizdu: Barackas Obama nesiliauja stebinti.

Jo rinkimų šūkis "Change!", regis, palietė ir Taikos premijas dalijantį Norvegijos Nobelio komitetą. Iki šiol premija, remiantis, tiesa, ne visada paraidžiui traktuojamais nuostatais, buvo teikiama už pastarojo meto nuopelnus, o šiuosyk įvertinimas (kas žino, gal net šis precedentas privers padaryti "change" visai sistemai) kliuvo vien už ateities vizijas, pažadus ir ketinimus.

Tiesą pasakius, dėl tų Nobelio premijų jau seniai nėra visiškai aišku. Ir migločiausia yra dėl tų, kurios, būdamos arčiausiai politinės bei ideologinės konjunktūros, yra teikiamos už nuopelnus tarptautinės taikos ir literatūros srityse. Čia, beje, kiek nukentėjo amerikiečiai (Nobelio premijos negavo ir dramaturgas Thorntonas Wilderis, ir Robertas Pennas Warrenas, parašęs kone geriausią amerikietišką romaną "Visa karaliaus kariauna"), todėl galbūt natūralu, kad savotiško avanso idėja teikiant premiją galėjo kam nors ir pasirodyti teisinga.

Tačiau čia reikšmingas dar vienas dalykas, kurio neįmanoma atsieti nuo, anot Viktoro Šklovskio, tikrojo nobeliškojo "Hamburgo reitingo". (Remiantis legendiniu pasakojimu, XX a. pradžios imtynininkai, pasinėrę į cirko pramogų verslą, kartkartėmis rinkdavosi į Hamburgo miestą, kur kovodami tarpusavyje iš tikrųjų, nusistatydavo savo realią padėtį jėgos hierarchijoje). Kartais susidaro įspūdis, kad Nobelio premija jau senokai yra tapusi ne tik prestižo žyme, bet ir prekės ženklu, padedančiu įsukti galingą politinį finansinį mechanizmą. Ir kad šia aplinkybe, deja, vis dažniau naudojamasi.

Išgirdus žinią, kad būtent JAV prezidentas B.Obama tapo 2009 m. Nobelio premijos laureatu, galima svarstyti įvairiai. Galima manyti, jog tai tik logiška įvykių tąsa. Esą Nobelio taikos premijos prestižas jau buvo rimtai pakirstas, kai dėl politinių, kultūrinių bei rasinių motyvų buvo keliskart atsisakyta įvertinti Mohando Gandhio pastangas padėti pamatus taikai regione, kurį sąmoningai dalijo, karpė ir piktybiškai priešino britų kolonializmas.

1948-aisiais, M.Gandhio žūties metais, Nobelio komitetas apskritai neskyrė taikos premijos, taip tarsi pripažindamas savo klaidą, tačiau šitai buvo veikiau buvo ne pasveikimo, o įsisenėjusios ligos simptomas. Taip pat galima tvirtinti, kad vėlesni laikai parodė, jog kai kurios Nobelio premijos nominacijos (pastaruoju metu, pavyzdžiui, į Nobelio taikos premiją kasmet pretenduoja bent keli šimtai kandidatų), jų iškėlimo tvarka bei argumentacija, kuria remiamos kandidatūros, tik patvirtina, kad Nobelio komitetą gaubia, švelniai tariant, nevisiškai sveika atmosfera.

Jei kas dabar į dienos šviesą ištrauktų argumentus, kuriais Nobelio premijos laimėtojas Lechas Wałęsa mėgino paremti buvusio Baltarusijos parlamento pirmininko Stanislavo Šuškevičiaus kandidatūrą į 2007 m. taikos premijos laureatus, taptų akivaizdu, kad į Nobelio premiją kartais žvelgiama tik kaip į patogią priemonę.

Tačiau galima žvelgti ir kiek kitaip. Be Henry Kissingerio (1973 m.) bei Yassero Arafato (1994 m.), – politikų, kuriems taika buvo priemonė, o ne tikslas, – tarp taikos premijos laureatų atsirado Alberto Schweitzerio (1952 m.), Andrejaus Sacharovo (1975 m.), motinos Teresės (1979 m.) bei Tibeto lyderio Dalai Lamos (1989 m.) vardai. Tai, kad vyksta nuolatinė argumentų ir konjunktūrų kova, negali nuneigti paties proceso.

Taip, B.Obama savo poste neišbuvo nė devynių mėnesių, taip, jo realūs darbai (ir toliau visu pajėgumu veikia George'o W.Busho sumontuota karo mašina) gerokai skiriasi nuo rinkimų pažadų per dešimt mėnesių išvesti amerikiečių kariuomenę iš Irako. Tačiau avansas kartu yra ir įpareigojimas. Įpareigojimas laikytis pažado ką nors pakeisti – dėl tarptautinės taikos, o ne JAV interesų viename ar kitame pasaulio regione.

Sprendimą pasiųsti papildomą kontingentą į Afganistaną turės jau priimti ne tik JAV prezidentas B.Obama. Toks sprendimas taps išbandymu Nobelio taikos premijos laureatui B.Obamai. Ir jei iš tiesų užuomina būtent tokia, tuomet galima būtų pateisinti tą akivaizdų avansą – nes šiuolaikiniame pasaulyje, regis, nedaug liko kitų priemonių.