Grigo bičių sąrašas

Visa viešoji informacinė erdvė tiesiog sprogsta nuo žinių apie buvusios Kauno teisėjos formuojamą kandidatų į Seimą sąrašą.

Ji teisi – reklamos „Sąrašui“ tikrai vargu ar reikia. O kam? Juk apie jį bei jo atstovų siūlomas populistines, demagogines idėjas informacijos ir taip nestinga. Turbūt nepristigs ir iki pačių Seimo rinkimų. Šis sambūris ir jo lyderė kaip niekas kitas moka triukšmingai reikštis, traukti žiniasklaidos ir patiklių piliečių dėmesį.

Kiti politikai, kitos partijos gali tik pasvajoti apie tokius sugebėjimus ir tokį nemokamos reklamos kiekį. Vyriausiajai rinkimų komisijai būtų pats laikas pasižiūrėti, ar nepažeidžiamas lygiateisiškumo per rinkimus įstatymas, tiek daug dėmesio skiriant tik vienai potencialiai kandidatei ir jos vadovaujamiems pretendentams į Seimą. Gal derėtų bent kiek nors pamažinti tas nemokamos reklamos apsukas?

Panagrinėjus į sąrašą įrašytus veikėjus iškart krinta į akis, kokie jie visi skirtingi. Buvęs komunistas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nebalsavęs už Lietuvos nepriklausomybę, buvęs komjaunimo veikėjas. Ir čia pat – radikaliai nusiteikęs signataras, pagarsėjęs nenuspėjamu elgesiu parlamente, buvęs nuteistasis už valstybės lėšų švaistymą. Dar yra primityvių dainelių kūrėjas, itin išgarsėjęs viešųjų ryšių akciją primenančia kova dėl susikompromitavusių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų grąžinimo į darbą. Yra ir žurnalistais bei publicistais save vadinančių veikėjų, amžinai kuriančių pačias fantastiškiausias sąmokslo teorijas, – kaipgi be jų. Tame sąraše matome ir ekscentrišką aktorių, ir buvusį kunigą, ir nuolat su visais bei su viskuo kovojančią Seimo narę.

Galima nė neabejoti, kad netrukus ten atsiras ir daugiau itin spalvingų asmenybių.

Bene labiausiai šiame sąraše stebina vieno buvusio garsaus automobilių sporto lenktynininko pavardė.

Kas juos visus pastūmėjo eiti su „violetiniais“ veikėjais? Galima drąsiai teigti, kad tikrai ne kova už mergaitę, ne bandymas spręsti kokias nors valstybę kamuojančias problemas, o paprasčiausias išskaičiavimas, siekiant tiesiog patekti prie valdžios lovio.

Dar juos vienija pagieža. Neapykanta. Viskam, kas yra aplink. Nes, anot jų, nieko toje Lietuvoje gera neliko, visur tik sąmokslas, tik bjaurastis ir mėšlas, kurį reikia kuopti. O kas gi geriau iškuops, jei ne naujieji Lietuvos „gelbėtojai“ iš violetinės spalvos „sąrašo“?

Tokia peršama nuomonė labai panaši į tipišką šustauskišką, murzišką arba paleckišką rėkavimą, kuris paprastai neblogai girdimas viešumoje, nes juo paliečiami emociškai patys jautriausi rinkėjų charakterio taškai.

Tereikia garsiai rėkti ir gali būti tikras, kad dėmesio nepristigs, – žiniasklaida pastebės, nemokamos reklamos bus apsčiai, o dalis ant valdžios nuolat piktų žmonių balsuos.

Lietuva jau kelis kartus buvo užlipusi ant to paties pasitikėjimo garsiausiai, bet tuščiausiai rėkiančiais grėblio. Prisiminkime Rolandą Paksą, Artūro Paulausko socialliberalus, Viktoro Uspaskicho Darbo partiją, Arūno Valinsko „šokančių ir dainuojančių“ sambūrį.

Belieka tikėtis, kad Lietuvos rinkėjas dabar jau labiau atsparus ir politiškai išprusęs, nei buvo prieš kelerius metus, kai vis ieškojo naujų valstybės „gelbėtojų“. Galbūt šiemet žmones jau nebe taip lengva apkvailinti populizmu ir demagogija?

Kita vertus, vis dėlto egzistuoja tikimybė, kad „Sąrašas“ sugebės peržengti 5 proc. balsų barjerą ir bus atstovaujamas naujame Seime. Tik kas garantuos, kad tie ideologiškai skirtingi žmonės, per šį sambūrį patekę į valdžią, neišlakstys į visas puses (t. y. į įvairias kitas frakcijas) kaip kokios Grigo bitės?

Ar Lietuvos rinkėjas sveikintų tokią perspektyvą?