ĮPROTIS – PLŪDURIUOTI PAVIRŠIUJE

Ir Lietuvoje jau deginamos knygos. Pernai jos taip būdavo „denacifikuojamos“ Kaliningrade ar okupuotose Ukrainos teritorijose.

Dabar ir Vilniuje atėjo rudais bateliais pasipuošęs T. V. Raskevičius prie Seimo ir supleškino A. Proulx „Kuprotą kalną“ (apysaką apie dviejų „diedų“ prigludimus).

Šiaip jau visada sklandžiai šnekantis parlamentaras rėžė ir prakalbą. Esą Lietuvoje Seimas įstatymu įvedė cenzūrą.

Vajėzau! Atrodytų, kad demokratijai, viešumai ir teisingumui atėjo Gomora. Grimstame į Viduramžius. Į ideologinį vandalizmą. Į kriminal-religines Gazos Ruožo tamsumas.

Tačiau vyras (?) vis dėlto, matyt, apsiriko – Seimas įstatymu nieko dar neapribojo, o cenzūrą Lietuvos teritorijoje draudžia Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis.

Tiesa, cenzoriauti norinčiųjų pas mus tikrai netrūksta. Tai byloja ir ta istorija, dėl kurios visi šitie fokusai su degtukais prie Seimo. Mat Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeistos rašytojos N. Macatės teisės, suspendavus jos knygos „Gintarinė širdis“ leidybą, tad Teisingumo ministerija parengė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisą.

Reikalas tas, kad tų knygų platinimas išties buvo sustabdytas, o vėliau jos padabintos dar ir įspėjimu: „Gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 14 metų“.

Ir kam čia reikėjo viso to erzelio? Kam reikėjo riboti platinimą, jei cenzūra Lietuvoje draudžiama? Galėjo dūlėti sau tas leidinys knygynuose ir be tokios reklamos. Juk dabar visi rašo knygas apie bet kokius niekus, pvz., premjero kabineto remontą, kažkokius pranešėjus, sardelių kepimą ir kitas durnystes. Niekas nebesiorientuoja į šedevrų lygį, nes niekas seniai nebeskaito nei Homero, nei J. Cortázaro, nei H. Hessės, visi plaukia lyg buvęs maistas paviršiumi.

P. S. Vakar LRT per šv. žinias apreiškė: Italijoje iš cirko pabėgęs liūtas buvo „pagautas, nuramintas ir sučiuptas“. Iškart matyti – dirba intelektualai.