KAIP NUO ŽĄSIES VANDUO

Kai pasakojame, kad augome neturėdami mobiliųjų telefonų, šių dienų vaikai į mus žiūri kaip į dinozauro griaučius zoologijos muziejuje. Ir nors mobilieji į mūsų gyvenimą atėjo vos prieš keturis dešimtmečius (komercinėje prekyboje pirmieji pasirodė 1983-iaisiais), gyvenimas be jų šiandien išties suvokiamas kaip akmens amžius. Mobilusis ryšys ir mobilieji įrenginiai kardinaliai pakeitė mūsų tikrovę: darbą, laisvalaikį, bendravimą.

Ką matome važiuodami autobusu, traukiniu, laukdami eilėse? Visi be išimties sukišę nosis į mobiliuosius. O sekmadienio pietų į kavinę išsiruošusi šeima? Apsidairykite – kol laukia savo patiekalų, visi naršo mobiliuosiuose. „Jeigu žmogus be perstojo naršo telefone, peržiūri socialinių tinklų įrašus, skaito tai, kas nesusiję su konkrečiais tikslais, jau galima galvoti apie priklausomybę“, – aiškina psichologai apie priklausomybės nuo mobiliojo telefono atpažinimą. Nomofobija (nesugebėjimas gyventi be mobiliojo telefono) tokia pat pražūtinga, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio, tabako, narkotikų ar azartinių lošimų. Tik, kaip ir visi nuo priklausomybių kenčiantys, mes visų pirma neigiame ją.

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje mobiliuosius telefonus turi daugiau nei 90 proc. mokinių, įskaitant ir pradinukus. Pasak apklausų, kai kurie jų be telefono jaučiasi tarsi be vienos iš savo galūnių... Suaugusiųjų kalbos apie mobiliųjų telefonų žalą – kaip vanduo nuo žąsies. O išmaniųjų telefonų draudimo mokykloje tema – kaip rūtų darželis etnografiniame kaime: pažiūrėti – galima, paliesti – ne.

Kai darbdaviai iškelia reikalavimą nesinaudoti mobiliuoju darbo metu – suprantame. Kai mokiniams bandoma taikyti tokį pat reikalavimą – šiaušiamės. Vis dėlto daugėja mokyklų, kuriose tapo įprastos dėžutės su užrašu „Telefonai ilsisi“. Jau stovime 6G priešaušryje, kai mobilusis internetas taps tarsi oras, kuriuo kvėpuojame, o lustai bus implantuojami po oda. Tai ne fantastinio filmo siužetas, o dešimtmečio prognozės. Todėl, kol galime, pailsėkime nuo telefonų.