Venesuelą apėmė politinė ir ekonominė krizė. Tai Pietų Amerikoje nėra neįprasta. Tačiau kadangi Venesuela savo piliečių daugumos balsais nuo Hugo Chavezo išrinkimo šalies prezidentu 1998 m. buvo ir tebelieka pasukusi demokratinio socializmo keliu, kyla klausimas, ar tokia santvarka gali ilgiau išsilaikyti.

Paskutiniuoju metu šį klausimą paaštrino dar ir tai, kad H. Chavezo įpėdiniui Nicolui Maduro palankus Venesuelos Aukščiausiasis Teismas vienos savaitės tarpsniu blaškėsi, pirma priimdamas nutarimą atimti šalies parlamentui, vadinamajai Nacionalinei Asamblėjai, kur daugumą turi opozicija, teisę leisti įstatymus, paskui tą nutarimą atšaukdamas.

Todėl Ciuricho dienraštis „Tages-Anzeiger“ ir rašė, jog „tai, kad Nacionalinei Asamblėjai dabar oficialiai leidžiama egzistuoti toliau, dar nereiškia, jog Venesueloje tvarkingai veikia įstatymus leidžiančioji valdžia.

Juk laisvi rinkimai nacionaliniu ir regioniniu lygiu vilkinami, opozicijos politikai ir kritiški žurnalistai persekiojami arba areštuojami, tuo pačiu pasaulyje daugiausia naftos išteklių turinčioje šalyje trūksta benzino.“

„Socialistinė pagal formą demokratija šiandien patenkina visas sąlygas tapti diktatūra“, – brėžia išvadą Šveicarijos laikraštis.

Dar kategoriškiau pasisakė Ispanijos sostinės dienraštis „Mundo“. Anot jo, „čavizmas parodė savo tikrąjį veidą. Dabar žūtbūt reikia sustiprinti Venesuelos režimui taikomą tarptautinį spaudimą. Taip, valstybės perversmo išvengta, tačiau tai jokiu būdu nereiškia grįžimo prie politinės normalybės“.

„Faktas tas, kad Venesueloje nebėra teisinės valstybės. Prezidentas N. Maduro per praėjusius kelis mėnesius prisiskyrė sau ypatingus įgaliojimus“, – teigė Madrido dešiniųjų laikraštis.

Pasak Diuseldorfo dienraščio „Rheinische Post“, „N. Maduro bandymas susilpninti opozicijos valdomą šalies parlamentą kol kas gal ir subliuško, tačiau prezidentas ir toliau joja keliu į kariųjų diktatūrą.

Tai jam vienintelis būdas išsilaikyti valdžioje, nes, matydamas apgailėtinas piliečių gyvenimo sąlygas, jis turėtų prisibijoti bet kokių laisvų rinkimų“.

„Lieka atviras klausimas, ar galų gale Venesuelos neįsuks kruvinos prievartos ir atviro smurto smagratis. Juk pavojus didelis, kad venesueliečių nebebus galima daug ilgiau raminti vien geresnės ateities pažadais“, – rašė Vakarų Vokietijos regioninis laikraštis.

Anot nacionalinio dienraščio „Welt“, „H. Chavezo įpėdinis N. Maduro šiaip ar taip valdo tik įsakais. Politiniam čavistinės politikos tamtamui priklauso būgnijimas, kad dėl visų blogų dalykų kalti Šiaurės Ameriką valdantieji svetimšaliai“.

„Bėda ta, – tęsia Vokietijos laikraštis, – kad jau daugelį metų Jungtinėms Amerikos Valstijoms išvis nerūpi, kas Venesueloje dedasi. Todėl tai, ką čavistai pridarė, įsirašo tiktai į jų pačių sąskaitą.

O kitas Vokietijos nacionalinis dienraštis, „Frankfurter Allgemeine“, pažymėjo, kad „konkrečios programos vis labiau bejėgis Venesuelos prezidentas nebeturi. Visi jo veiksmai nukreipti į vieną tikslą – išlaikyti savo valdžią“.

„Užtat ir nereiktų dėti daug vilčių į tai, kad N. Maduro nepabandys dar kartą atimti iš parlamento įstatymų leidybos teises. Žinoma, tai galėtų privesti prie kažko panašaus į pilietinį karą. Tačiau toks dalykas niekada nesulaikė desperatiškų galiūnų nuo visko statymo ant vienos kortos“, – darė liūdną išvadą Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis.

Panašiai argumentavo ir amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai. Jie rašė, kad „Venesuelos prezidentas ketina formuoti savo paties valdomas savisaugos pajėgas.

Kodėl? Ogi todėl, kad atsidūrusi prieš didžiausią ūkio krizę Venesuelos istorijoje, vyriausybė Karakase įgyvendins planus savo politiniam išlikimui garantuoti.

O tai reiškia ne tik apriboti opozicijos dalyvavimą bet kokiuose būsimuose rinkimuose, bet ir sukurti naujas prezidento kontroliuojamas karines pajėgas iš vyriausybės samdomų ir jai besidarbuojančių civilių. Tos pajėgos bus vėliau formaliai integruotos į valstybės kariuomenę.

Taigi, jau dvejus metus besitęsiant giliai ekonominei krizei be jokių pasitaisymo ženklų, Venesuelos valdžia ruošiasi išsigelbėti – ir išgelbėti ją grindžiančią ideologiją – visais galimais būdais“.

„O „XXI amžiaus socializmas“, kaip Venesuelos politinę filosofiją  pavadino buvęs prezidentas H. Chavezas, gali išlikti tik tuo atveju, jeigu išsilaikys ir ją palaikantys politikai. Tačiau šalį valdančios Venesuelos Vieningosios socialistų partijos reitingai smunka kartu su ekonomika, ir dabar pagal apklausas tik trečdalis Venesuelos rinkėjų palaikytų dabartinę vyriausybės politiką. Taigi – ateitis neaiški“, – duoda suprasti „Stratfor“ analitikai.