Prisiimti atsakomybės už žudynes pats vienas Josius veikiausiai nenorėjo, tad kartu su juo savo žymę ant nurodymų neretai palikdavo ir Vorošilovų giminės atstovas Klimentas Jefremovičius (1881–1969), Molotovų dinastijos patriarchas Viačeslavas Michailovičius (1890–1986), Ždanovų klano atžala Andrejus Aleksandrovičius (1896–1948) ir iš Kaganovičių šeimos kilęs Lazaras Moisejevičius (1893–1991), kuriam teko garbė stebėti SSRS gimimą, ją kurti bei kartu išleisti paskutinį kvapą.

Visa tai buvo tarsi savotiškas mitologizuotas kriminalinis aktas, kai žiaurų nusikaltimą vykdantys gaujos nariai visi kartu susitepa rankas krauju, ir šiuo savo veiksmu tarsi įsipareigoja vieni kitiems neišduoti ta pačia nuodėme susiteršusių sėbrų.

Bendrų nusikaltimų su Josiumi vykdymas yra ne vienintelis Lazaro Moisejevičiaus „nuopelnas“.

Jis yra žymus dar ir tuo, kad į politinę padangę iškėlė du kitus garsius veikėjus, t. y. Liaudies vidaus reikalų komisariato vadovu trumpai buvusį (bet daug gyvenimų sutraiškyti spėjusį) Ježovų ainį Nikolajų Ivanovičių (1895–1940) ir būsimąjį Kremliaus šeimininką, iškiliausią visų laikų šaltkalvį, Chruščiovų giminės atžalą Nikitą Sergejevičių (1894–1971).

Nikolajus Ivanovičius, kaip veikiausiai daug kas pamena, labai aukštai iškilo ir itin skaudžiai tėškėsi žemėn, o štai Nikitos karjera pergyveno visus pavojingiausius stalinizmo epochos periodus ir netgi buvo vainikuota dešimtmetį trukusiu šeimininkavimu Kremliuje.

Spėjama, kad Lazaras ir Nikita susitikę dar 1917 m. Ukrainos mieste Donecke (tais laikais vadintame Juzovka), kur tarp jų esą užsimezgusi ne tik politinė partnerystė, bet ir asmeninėmis simpatijomis grįstas ryšys.

Lazarui kylant SSRS nomenklatūros feodalinėmis kopėčiomis, kartu su juo kilo ir jo globotinių karjera, tad iki 1932 m. Nikitai pavyko tapti labai svarbiu veikėju Maskvos miesto partijos padalinyje.

1934 m. Nikita jau buvo tapęs sostinės partijos padalinio lyderiu, tad būtent jam teko be galo svarbi užduotis: prižiūrėti Maskvos metro statymą (iš dalies taip buvo dar ir todėl, kad Lazarui buvo patikėta kuruoti geležinkelių transporto sritį).

Prasidėjus didiesiems XX a. ketvirtojo dešimtmečio SSRS valymams ir parodomiesiems teismams, Nikita Sergejevičius išreiškė itin karštą paramą teroro bei persekiojimo politikai, o 1938 m. vadovybė jį išsiuntė naikinti liaudies priešų į dabartinės Ukrainos žemes.

Tuo metu partijos pareigūnai, tokie kaip Nikita, dažniausiai iš viršininkų gaudavo ne konkrečių asmenų, įtariamų tam tikrais „nusikaltimais“, pavardes, o skaičių individų, kuriuos atitinkamoje apskrityje būtina suimti ir (arba) sunaikinti.

Mūsų dienomis yra žinoma, kad kai kurie tų pareigūnų, įskaitant ir Nikitą, įvykdę savąją užduotį, prašydavo padidinti kvotą, t. y. jie prašydavo leisti jiems sunaikinti dar daugiau „liaudies priešų“.

Šiuo metu sunku pasakyti, kodėl Nikita taip elgėsi. Galbūt jis bijojo dėl savo (ir artimųjų) gyvybės, o gal paprasčiausiai tikėjosi kokios nors naudos, tačiau prielaidos, kad jo triūsas buvo įvertintas, nekelia jokių abejonių.

1939 m. pavasarį Nikita jau buvo tapęs visaverčiu Politbiuro nariu, o tų pačių metų rudenį, sovietams įsiveržus į Antrąją Lenkijos Respubliką, jam buvo pavesta užduotis prisidėti prie antisovietinių nuotaikų slopinimo.

Tuo metu Lenkijai priklausė dar ir dalis dabartinių Baltarusijos ir Ukrainos valstybių žemių, tad kariškomis uniformomis pasipuošę Nikita, jo širdies draugė Nina (ši dar turėjo ir pistoletą) bei kiti privalėjo įtikinti tenykščius gyventojus (ypač ukrainietiškos kilmės), kad prisijungimas prie SSRS jiems atneš vien pozityvias permainas.

Prasidėjus vokiečių invazijai į SSRS (1941 m. birželio 22 d.), Nikitai teko didi garbė būti sovietų pažeminimo Kijeve (1941 m. ruduo) ir Charkove (1942 m. pavasaris) bei triumfo Stalingrade (1942 m. vasara – 1943 m. žiema) ir Kurske (1943 m. vasara) liudininku, tačiau sunku pasakyti, ar jis kaip politinis komisaras šiose kautynėse suvaidino kokį nors svarbesnį vaidmenį.

Tuo metu gyvenimas Nikitai turėjo atrodyti gan šviesus ir nemažai žadantis, tačiau karo negandos tomis dienomis neretai paliesdavo net ir valdančiojo elito atstovus.

Kaip ir Josifo Visarionovičaus sūnus Vasilijus (1921–1962), Nikitos bei jo pirmosios žmonos Jefrosinijos Ivanovnos (1896–1919) ainis Leonidas (1917) buvo lakūnas.

Jis taip pat nevengė taurelės ir, neretai prisigėręs, krėsdavo kvailystes (antai pasakojama, kad kartą 1941 m. Leonidas išvadinęs savo tėvo viršininką niekšu ir žudiku).

Jis turėjo širdies draugę Liubą (1912–2014), su kuria susilaukė dukters Julijos (1940–2017), tačiau nuo taurelės jo neatgrasė nei tėvystė, nei karas. Nepadėjo net komjaunimo aktyvo papeikimas dėl girtavimo.

Pasakojama, kad vieną dieną per išgertuves Leonidas pasigyręs sugėrovams taiklumu ir šie pasiūlę jam iššūkį – pistoleto šūviu pataikyti į ant vieno lakūno galvos pastatytą butelį.

Leonidas šovė kartą ir kliudė butelio kakliuką, tačiau sugėrovams to nepakako ir šie reikalavo šauti dar. Šį kartą kulka pataikė žmogui tiesiai į kaktą.

Leonidą teisė karo lauko teismas, tačiau galiausiai jam (veikiausiai ne be tėvo ir jo viršininko įsikišimo) buvo leista grįžti į frontą.

Jo lėktuvas buvo numuštas 1943 m. kovo 11 d. per oro kautynes su vokiečiais, tačiau palaikų taip ir nepavyko rasti.