Anksčiau ar vėliau kiekvienas tironas širdies gilumoje ima nujausti, kad jo gyvenimas nebus amžinas, ir susimąsto apie jį pakeisti bei pradėtus darbus tęsti galinčius žmones.

Atėjus 1945 m. spaliui, Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) sveikata kiek sušlubavo ir jis to paties mėnesio devintą dieną kartu su Viačeslavu Michailovičiumi (1890–1986) bei Malenkovų giminės atstovu Georgijumi Maksimiljanovičiumi (1902–1988) nubalsavo už tai, kad „draugui Stalinui būtų duota pusantro mėnesio atostogų“. Atlikęs šį formalumą, Josius išvažiavo traukiniu prie Juodosios jūros, kur netrukus (tarp spalio 9 ir 15 d.) jam teko išgyventi rimtą širdies smūgį.

Carui atostogaujant, valstybės reikalų tvarkymą perėmė Viačeslavas, o šiam talkino jau minėtas masyvaus pagurklio savininkas Georgijus, taip pat Mikojanų giminės atstovas armėnas Anastasas Ivanovičius (1895–1978) bei žymusis Berijų giminės sadistas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953).

Kol Kremliaus šeimininkas Šaltojo upokšnio vasarnamyje Gagroje leido laiką, po pasaulį pasklido gandai, kad Josius esą miršta ir nebegali eiti pareigų, o jį neva turėtų pakeisti Viačeslavas Michailovičius kartu su pasaulinio karo didvyriu Žukovų giminės atstovu Georgijumi Konstantinovičiumi (1896–1974).

Pasakojama, esą tais metais Viačeslavas, minint 1917 m. revoliucijos metines, per priėmimą prisigėręs ir pasiūlęs sušvelninti užsienio žiniasklaidos priemonių cenzūrą. Josius išgirdo apie šias kalbas, labai susierzino bei davė nurodymą kitiems „ketverto“ nariams ištirti, ar gandai apie Kremliaus šeimininko sveikatą pasklidę ne dėl Viačeslavo kaltės.

Vykdydami caro valią, Lavrentijus, Anastasas bei Georgijus Maksimiljanovičius, lyg rūstūs pedagogai, išsikvietė užsienio reikalų ministrą „ant kilimėlio“ ir davė jam pylos, o Viačeslavas lyg baikštus pradinukas nuolankiai prisipažino savąją kaltę. Vėliau trijulė pranešė Josiui, kad nusidėjėlis ne tik atgailavo, bet ir nubraukė keletą ašarų, o kad viskas atrodytų įtikinamiau, užsienio reikalų ministras carui nusiuntė asmeninį, be galo emocingą atsiprašymą.

Josius leido Viačeslavui porą dienų pasikankinti ir netrukus grąžino jį į „pavaduojantį ketvertą“, tačiau idėja, kad užsienio reikalų ministras ateityje galėtų pakeisti Kremliaus šeimininką, buvo išmesta į sąvartyną.

Susidorojęs su Viačeslavu, caras ėmėsi kito potencialaus įpėdinio, kurio ambicingumas augo kartu su didėjančia įtaka. 1946 m. sausį Josius atleido Lavrentijų Pavlovičių iš slaptosios politinės policijos vadovo pareigų ir paliko jį neoficialiu šios srities kuratoriumi.

Iš pradžių slaptųjų tarnybų reikalai oficialiai tarsi ir atsidūrė Lavrentijaus „globotinio“ Merkulovų giminės atstovo Vselovodo Nikolajevičiaus (1895–1953) rankose, tačiau po kelių mėnesių jis buvo pakeistas Abakumovų šeimos palikuonimi Viktoru Semionovičiumi (1908–1954).

Teigiama, kad Viktoras Semionovičius buvęs toks pat sadistiškas, kaip Lavrentijus (vienam savo agentui jis esą sakęs, kad šnipui galima atsidėkoti dviem būdais: medaliu arba nupjaunant galvą), tačiau jam stigo politinės uoslės, neišsenkančios energijos ir kitų talentų, kuriais pasižymėjo Berijų klano ainis (pvz., gebėjimo vienu metu ir pataikauti Josiui, ir iš jo atvirai tyčiotis).

Kiek vėliau, tų pačių 1946 m. gegužę, Josius nusprendė suduoti dar vieną smūgį Lavrentijui, tad netrukus šio politinis sąjungininkas Georgijus Maksimiljanovičius buvo atleistas iš centro komiteto sekretoriaus pareigų ir išsiųstas keliems mėnesiams į Vidurio Aziją tikrinti derliaus.

Josifui apmarinus pernelyg ambicingų bojarinų entuziazmą, atėjo metas „nuleisti ant žemės“ ir dalį kariuomenės atstovų, dėl pergalės kare įgijusių pavojingo politinio populiarumo.

Spėjama, kad tuo metu Kremliaus šeimininkui nerimą ypač kėlė Georgijaus Konstantinovičiaus visuomenėje įgytas autoritetas, tad iš pradžių SSRS saugumo organai suėmė oro pajėgų maršalą Novikovų giminės atstovą Aleksandrą Aleksandrovičių (1900–1976) dėl tikrų ar tariamų machinacijų, kurios neva lėmė prastą sovietinių lėktuvų būklę.

Teigiama, kad siekdamas „surasti“ Georgijaus Konstantinovičiaus kaltės įrodymų, Viktoras Semionovičius kankino ne tik Aleksandrą Aleksandrovičių, bet dar ir 70 generolų, o kiek vėliau atliko kratą Žukovų giminės atstovo namuose. Per ją esą buvo rasta krūvos aukso, 323 kailiniai, 4 tūkst. metrų aksomo ir šilko, gausybė paveikslų bei 20 šratinių firmos „Holland and Holland“ šaunamųjų ginklų.

Virš didžiojo karvedžio galvos susikaupė juodas debesis, tačiau nužudyti ar įkalinti Georgijaus Konstantinovičiaus Kremliaus šeimininkas nesiryžo. Maršalui buvo pažemintos pareigos ir buvo išsiųstas dirbti biurokratinio darbo į Odesą, tad širdies smūgis bei pažeminimas, matyt, buvo rimčiausia, ką tuo metu jam teko patirti.

Šiuo metu daug kas tiki, kad tomis dienomis savo realiausiu įpėdiniu Josius laikęs Ždanovų giminės atstovą Andrejų Aleksandrovičių (1896–1948), su kuriuo daug diskutavęs įvairiais kultūrą liečiančiais klausimais.

Kartu jie siekė išveisti „teisingos“, SSRS politinius interesus patenkinti galinčios kultūros koncepciją ir netgi pradėjo kultūros sričių darbuotojų teroro kampaniją, tačiau 1948 m. rugpjūčio 31 d. Andrejus, eidamas link išvietės, netikėtai numirė nuo infarkto. Andrejaus mirtis gana paslaptinga, tačiau jis turėjo rimtų problemų dėl alkoholio, tad prielaida, jog viskas įvyko natūraliai, taip pat neatmestina.