Sintaksė – sandara, semantika – reikšmė. Deja, dažniausiai mokyklose mokoma sintaksės. Galima spręsti įvairias lygtis, bet nesuvokti, kam jos reikalingos. Mokančių spręsti fizikos uždavinius nėra daug, bet jų daugiau nei fiziką išmanančių – galinčių atsakyti į klausimus: kas iš to, kam to reikia, kaip tai padės siekti aukščiausių tikslų?

Mokytojo / dėstytojo tikslas – ne pripumpuoti mokinį / studentą nuogų akademinių žinių, kad kuo sėkmingiau išlaikytų dalyko egzaminą, o nubrėžti gaires tinkamai gyvenimo kelionės krypčiai pasirinkti – gyvenimo egzaminui išlaikyti – darnai pajausti ir ją realizuoti. Fizika reikalinga ne tam, kad išlaikytume brandos egzaminą, o kad patys taptume brandūs.

1. Sintaksė. Fizika – dalykas / mokslas apie gamtos reiškinius ir jos dėsnius.

Semantika. Dėsniai – tai gamtos įstatymai, jų rinkinys – gamtos konstitucija. Dėsnių galima nežinoti, neišmanyti, bet neįmanoma apeiti, nepaisyti, jiems nepaklusti, išsiveržti iš jų veikimo zonos. Difrakcija apie gamtos įstatymų stulpą – jo apėjimas – neįmanomas. Gamtos įstatymų įtakos laukas – beribis, kaip be pabaigos pati konstitucija. Gyvenimas – gamtos konstitucijos studijos. Ji universali – tinka, galioja, valdo visus: mikro- ir makropasaulį, gyvąją ir negyvąją jo dalį, materialią ir kitas jo puses, individus, bendruomenes ir visuomenes, Žemę, visatą.

Norint naudotis kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, pakanka žinoti mygtukų spaudymo tvarką – norimos atlikties algoritmą. Gamtos konstitucijos egzamine pačiam reikia būti išmaniam arba turėti noro ir valios to siekti. Kartais tiek, kad kai kuo tiesiog patikėtum, įjungtum ir išgirstum šeštąjį pojūtį, žinomus ir intuityvius pasaulio pažinimo būdus – praktiką, patirtį, intuiciją, mokslą, mitologiją, religiją, meną, literatūrą, tikėjimą ir kt. – mėgintum sujungti į visumą. Fizika – pagrindinė priemonė, sudaranti prielaidas tai suprasti.

2. Sintaksė. Idealai fizikoje: uždaroji sistema, absoliutus nulis, tamprūs ir netamprūs smūgiai, vakuumas, laisvasis kritimas, idealiosios dujos, tolyginis judėjimas ir kt. Idealizuojame fizikoje tam, kad galėtume paprasčiau spręsti uždavinius.

Semantika – genialiai paprasta – fizikoje idealai reikalingi dar ir tam, kad suvoktume, jog gyvenime jų nėra. Tai supratę, taptume ramesni, sumažėtų neurozių. Suprasti, kad uždarų sistemų nėra, vadinasi, išmanyti, kad nėra izoliuotų žmonių, uždarų ekosistemų, bendruomenių, nepriklausomų valstybių, kad viskas yra susiję, kad nėra tik tavo ar tik mano problemų. Žymi dalis lietuvių ir kitų europiečių tai suprato vykstant karui Ukrainoje – kaimynų problemos tapo ir mūsų. Negalime sukurti tokios aplinkos, į kurią neprasiskverbtų išorės poveikis: garsų, kvapų, elektromagnetinės spinduliuotės bute neuždarysi ir atitvarais nuo jų neapsisaugosi. Išmanančiam uždarosios sistemos sąvoką aišku, kad, išmetus fizinę atlieką į šiukšlių konteinerį, ji tampa visų nuosavybe, labiau ekonomiškai išsivysčiusios valstybės savo išmetalams neutralizuoti be leidimo naudojasi mažiau išsivysčiusių valstybių teritorijomis, o ekologiškas produktas – neįmanomas. Nepriklausomos žiniasklaidos taip pat būti negali, kaip negali būti nepriklausomo politiko, partijos, depolitizuotos rinkimų komisijos. Kai žinai, kad nėra kūno, kuris nepatirtų kitų kūnų poveikio, supranti, kad laisvė – įsisąmonintas būtinumas.

3. Sintaksė. Naudingumo koeficientas (n. k.). N. k. vertė lygi naudingo ir viso atlikto darbo arba naudingai panaudotos ir visos sunaudotos energijos santykiui. Naudingas darbas – tas, kuriam atlikti sukurta mašina. Jis visada mažesnis už visą, todėl n. k. reikšmė visada mažesnė už vienetą.

Suprasti, kad uždarų sistemų nėra, vadinasi, išmanyti, kad nėra izoliuotų žmonių, uždarų ekosistemų, kad viskas yra susiję, kad nėra tik tavo ar tik mano problemų.

Semantika. Žmogų iš dalies galima pavadinti šilumine mašina, nes jis dalį iš Saulės gautos energijos verčia mechanine. Ją naudoja pastoviai kūno temperatūrai palaikyti, maitina visą aibę jame veikiančių sistemų, reikia energijos pojūčiams, mąstymui, jausmams, emocijoms, jų tramdymui ir kitiems, žinomiems ir ne, poreikiams tenkinti. Kaip bent apytiksliai nustatyti savo gyvenimo n. k.? Bandant atsakyti į tai, iškyla egzistencinių klausimų: kokia žmogaus veikla yra naudinga? Kam skirtas žmogus? Amžini klausimai, nuo atsakymų į kuriuos priklauso tolesnis visos žmonijos „būti ar nebūti“. Lengviau atsakyti, kad žmogus tikrai skirtas ne tam, kad kariautų, terštų, apgaudinėtų, tyčiotųsi, nugalėtų, turėtų daug materialaus, taptų prezidentu. Šviesaus atminimo režisierius E. Nekrošius, paklaustas, kokia yra teatralo misija, nedvejodamas atsakė: „Pratęsti giminę!“. Maestro pasakė tai, ką į kiekvieno gyvenimo darbotvarkę įrašė pati gamta. Tautų išmintis byloja: pasodink medį, pastatyk namą, pratęsk save. Materialumas čia – tikrai neesminis. Tai reiškia: palik atžaloms gražesnę ir saugesnę aplinką – užtikrink rytojų, įskiepyk vaikams darnos principus, taip parodydamas teisingą kryptį.

4. Sintaksė. Trintis atsiranda tarp dviejų besiliečiančių kūnų paviršių. Kai du kietieji kūnai vienas kito atžvilgiu nejuda, sakoma, kad tarp jų – rimties trintis; kai vienas kūnas slysta kito paviršiumi – slydimo trintis; kai rieda – riedėjimo. Stabilumą, pastovumą dažnai siejame su rimtimi. Jei toks kūnas – ant horizontalios plokštumos, jį vienodai sunku pajudinti bet kuria kryptimi. Riedėjimo trintis gimininga rimties trinčiai, todėl riedantį kūną beveik taip pat sunku pastumti statmena judėjimui kryptimi, kaip ir rimtyje esantį kūną. Būtent tai yra viena priežasčių, dėl kurios automobiliuose įrengta sistema, neleidžianti ratams slysti stabdymo metu. Ratams riedant, automobilis stabdymo metu yra stabilesnis: mažiau paveikus šoninėms jėgoms. Jei stabdytume užblokavę ratus, padidėtų tikimybė, nedidelei šoninei jėgai paveikus, atsidurti griovyje.

Semantika. Kai į didesnę žmonių grupę susirenka ne asmenybės, o nariai, ji tampa minia ir slysta bet kokio garsiau išrėkto lozungo kryptimi. Ta kryptis, spontaniškai pasikeitus aplinkybėms, gali visaip kaitaliotis. Minia buka, su ja neįmanoma tartis. Baisu atsitiktinai tokioje minioje atsidurti, nes priešintis jai beviltiška – neįmanoma pakeisti nei jos fizinės, nei emocinės krypties. Minia patiria slydimo trintį. Bandymas suvaldyti ją tolygus desperatiškoms vairuotojo pastangoms sukinėjant vairą suvaldyti slystantį automobilį: į ratų pasukimą jis nereaguoja, o slysta atstojamosios jėgos kryptimi. Asmenybės nesispiečia į minias. Tarp asmenybės ir aplinkos yra rimties arba riedėjimo trintis. Tai padeda nesiblaškyti: išlaikyti psichologinį, emocinį, egzistencinį stabilumą, veiklos ir gyvenimo kryptį. Susiklosčius objektyvioms aplinkybėms ar pasiekus naują kokybinę žiūros pakopą, riedėjimo trintis leidžia asmenybei saugiai vairuoti naujai subrandinta kryptimi. Pamatyti minios kryptį gali tik tas, kas yra anapus jos. Išmintis mėgsta vienumą ir nuošalumą.

5. Sintaksė. Trečiasis Niutono dėsnis – veiksmas lygus atoveiksmiui. Auksinė mechanikos taisyklė – kiek kartų laimime jėgos, tiek pat kartų pralaimime kelio.

Semantika. Kai atrandi įvardyto dėsnio sąsajas su paminėta taisykle, ji tampa auksine gyvenimo taisykle: neįmanoma laimėti naudos! Gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur – veiksmas visada savo didumu lygus atoveiksmiui. Išmanančiam nesunku būtų rasti bet kurios mūsų veiklos rezultato teigiamą ir neigiamą pusę. Jos abi vienodos. Pasak mūsų protėvių, net pasaulį kūrė du dievai – Dievas ir Velnias. Kiek bet kuriame žmoguje yra gėrio, tiek pat tūno ir blogio. Šiuo požiūriu visi esame vienodi: ir Romos popiežius, ir nuo visuomenės atskirtas nusikaltėlis. Rudens lygiadienio ženklas baltų simbolikoje – du besikapojantys gaidžiai – dviejų priešybių – šiltojo ir šaltojo metų laiko sąveikos išraiška. Harmoningas santykis su aplinka – veiksmas, teigiamas aplinkos poveikis – atoveiksmis. Artimiausia kiekvienam aplinka – mes patys, todėl labai svarbu harmonija savyje: bet ko nevalgyti, bet kaip nesielgti, bet kaip nemąstyti.

Arturas Gavėnas. / Asmeninio archyvo nuotr.

6. Sintaksė. Antrasis termodinamikos dėsnis: visi procesai gamtoje yra negrįžtami.

Semantika. Negalimas procesas, kurio vienintelis rezultatas būtų visos gautos šilumos pavertimas darbu vien tik vėstant šilumos šaltiniui: neįmanoma atlikti darbo neteršiant aplinkos! Atlikdami bet kokį darbą, visada mažų mažiausiai ją šildysime. Tai ir yra viena iš taršos rūšių. Kas iš to? Jei norime mažinti taršą, šiltnamio efektą, ekologinį pėdsaką – jei norime kurti saugesnį rytojų – privalome mažinti gamybą ir vartojimą. Kito tikro kelio nėra! Mokslinės konferencijos metu Europos komisaras Virginijus Sinkevičius, pasakęs „2050 m. naudosime tiek, lyg turėtume tris Žemes“, po minutės kalba, kad tais pačiais metais turėsime „tvarią ekonomiką“. Paklaustas, ką turi mintyje sakydamas „tvarią“, atsako, kad kalba apie Žemės išteklių naudojimą, neviršijant jos galimybių. Ir mokinukas pasakys, kad šie teiginiai vienas kitam prieštarauja. Prieš metus G20 šalių vadovai susirinko aptarti, kaip gaivinti ekonomiką ir kovoti su klimato kaita. Akivaizdus prieštaravimas ir čia – šie tikslai nesuderinami! Gaivinti ekonomiką – tai, visų pirma, didinti gamybą, o didinant gamybą neįmanoma mažinti klimato kaitos. „2050 m. Lietuva taps klimatui neutrali“, – mėgsta kartoti dabartinis Lietuvos aplinkos ministras. Susidaro įspūdis, kad aukštas valdininkas esminių gamtos postulatų nėra girdėjęs. Ar minėti aukščiausi vadovai, rinkdami mums kelionės kryptį, paiso gamtos dėsnių? Žuvis apie vandenyną sužino tik tada, kai ją pagauna žvejys. Šia prasme, deja, esame panašūs: suprasime einantys klaidingu keliu tik tada, kai tas kelias tiesiog pasibaigs.

7. Sintaksė. Stacionarioje orbitoje elektronai nespinduliuoja energijos ir jos nesugeria. Jie gali peršokti iš vienos orbitos į kitą. Peršokdami į žemesnę orbitą, išspinduliuoja energijos porciją, šokdami viena pakopa aukščiau – sugeria. Šokinėjimai energijos laipteliais vadinami kvantiniais šuoliais. Jie ypatingi tuo, kad yra išskirtinai atsitiktiniai ir pusiaukelės tarp orbitų nėra.

Semantika. Idėja, mintis, prisiminimas, mutacija, gimimas, mirtis – kvantiniai šuoliai. Tarp gretimų orbitų atome nėra tarpinių būsenų, tarp pasikeitusių ir mutacijos nepaliestų individų nėra tarpinių formų. Tikėtina, kad kelionė nuo gyvybės iki mirties taip pat vyksta be tarpinių stotelių. Revoliucija – kvantinis šuolis, mokslinis spėjimas – taip pat. Atsitiktinumas – kūrėjo draugas. Likimas, minties transformacijos ją rutuliojant, išsakant ar užrašant – kvantinių šuolių visuma. Poetė Dalia Saukaitytė yra sakiusi: „...kai supranti, kad esi kvailas ir mažas, tai nustoji toks buvęs ir atsiranda vilties, kad turi perspektyvą kilti.“ Kai dabartinės švietimo ministrės paklausiau, kokie indikatoriai bylotų apie švietimo situacijos gerėjimą, atsakymas nuvylė: geresni egzaminų rezultatai, aukštesni stojimo į universitetus rodikliai ir pan. Belieka laukti kvantinio šuolio ministrės ir kitų švietimo strategų galvose.

Kai išmoksime elgtis darniai, kai pasaulyje sumažės karų, kai aukščiausias mūsų tikslas taps pagalba kitiems – tai bus pagrindas minčiai, kad studijuodami fiziką tarp eilučių radome tai, kas fizikoje vertingiausia, o į egzaminą žiūrime tik kaip į valdininkų sugalvotą formalumą. Tam, kad žmogus rezonuotų į panašias mintis, būtina jo stygas derinti nuo mažens, kad aukščiausių tikslų dažnis ir jo savasis dažnis sutaptų.