KOSMINĖ LIETUVOS PUPONIZACIJA

Lietuvoje pradėjo sklandyti naujas, iki šiol negirdėtas terminas – puponautai. Apie puponautus irgi išgirdau turbūt viena paskutiniųjų. Informacija nežinantiesiems: puponautai – tai tokie pupelės formos plastmasiniai tuščiaviduriai gabaliukai, kuriuos, jei esi geras, lojalus pirkėjas, perki daug, dovanoja bičiulė "Maxima", kaip kažkada dovanojo kosminius rutuliukus. Jei esi labai geras, t.y. perki už 50 litų ir daugiau, gauni neeilinį puponautą – jis šviečia tamsoje! Jo kaina šiaip, eiliniam pirkėjui, kuris jį labai nori įsigyti – 5 litai, taigi puponautas sudaro net 10 proc. perkamų prekių vertės!

"Kas tie puponautai, ką su jais veikti?" – nenustygstu klausinėti tų, kurie jau buvo neeiliniai pirkėjai ir puponautų gavo nemokamai. "Ar vaikystėje nedarydavai tokio žaisliuko: popieriaus tūbelės, į kurios vidų įdedamas metalinis rutuliukas, galai užklijuojami, ir tūtelę atitinkamu kampu paleidžiant ant žemės, ji vartosi kūlio? Skurdi vaikystė", – šypsosi dešimčia metų jaunesni draugai.

Tie patys jaunieji draugai pavaišina ir limpopuponadu – puponautikos epopėja Lietuvoje vykdoma pagal klasikinį scenarijų – žaislas, "multikas", iki šleikštumo saldus gazuotas skystimas. Greičiausiai toliau turėtų sekti šokoladukas ar čiulpinukai, marškinėliai, puodeliai ir pan.

Nusprendžiu, kad reikia porą puponautų susiorganizuoti ir ištyrinėti pačiai. Netrukus ir be mano pastangų namuose apsigyvena dvi žavios plastmasinės pupelės. Pagaliau pamatau ir puponautų "multiką" – reklaminį klipą, kuriame jie – tokie žavūs, gyvi, visai neplastmasiniai. Aha, va kodėl vieno šviečiančio puponauto kaina 5 litai – juk televizijos reklamos įkainiai geriausiu laiku – tūkstančiai litų už sekundę, bandau pateisinti 10 proc. pirkinių vertės įvertintą miniatiūrinį žaisliuką.

Paimu į rankas tuos du atklydėlius puponautus – mokysiu juos verstis kūlio – bet ir čia pasireiškia mano nesugebėjimas žengti koja kojon su mada ir technologijomis – nesiverčia nors tu ką. Na, gal tik vieną kartą. "Mama, gali pastatyti iš jų bokštą", – sufleruoja paaugliai vaikai. Pabandau: iš tiesų – stovi vienas puponautas ant kito galvos kuo puikiausiai. Nieko nepasakysi – skatina vaikų rankų miklumą. Tik kokio amžiaus vaikams tai aktualu, kada labiausiai jie stato bokštus, stato ir griauna, stato ir griauna, kol nusibosta? Šiukštu, vaikams iki trejų metų puponautai netinka – juk pupelės kaip tik tinkamos į burną!

Kadangi turiu labai lakią fantaziją, bandau įsivaizduoti, kaip tie puponautai iš Kinijos – nebejoju, kad iš ten – atkeliauja į lietuvių namus. Kiek vienetų puponautų telpa į vieną sunkvežimio dydžio jūrinį konteinerį, kiek – į dviejų sunkvežimių dydžio konteinerį? Ir kur iš namų iškeliaus? Negi kas nors puponautus ardys, kad atskirtų metalinį rutuliuką nuo plastiko žievės?
"O kaip pas jus prekybos centrai traukia klientus, kaip skatina pardavimus?" – klausiu iš Londono atostogų grįžusios dukterėčios. "Pas mus skelbiami socialiniai projektai – orientuoti į tai, kad tėvai siektų daugiau pirkti kokiame prekybos centre, kad vaikams būtų geriau mokykloje, darželyje. Pavyzdžiui, visa mokykla renka čekius, už kuriuos prekybos centras jai įrengs treniruoklių aikštyną. Tėvai perka, vaikams duoda čekius, jie neša į mokyklą."

Vadinasi, ten skelbiami socialiniai, visuomenės susitelkimo reikalaujantys projektai. Įdomu, kaip reaguotų žmonės pas mus? Juk yra patarlė: geriau žvirblis rankoje nei erelis padangėje, tai ar ne geriau puponautas mano vaiko kišenėje nei kažkokios sūpynės mokykloje, į kurią mano vaikas net nenori eiti?