KRIŠTOLO NAKTIES APEIGOS

Niūrių ir pragaištingų 1936-ųjų pavasarį britų imperijos globojamose Palestinos krašto žemėse prasidėjo sukilimas. Maištaujantys musulmonai reikalavo sustabdyti dėl antisemitinės Trečiojo reicho politikos pagausėjusią judėjų imigraciją ir nutraukti žydų vykdomą žemės pirkimo praktiką.

Iš pradžių sukilimas vyko gana taikiai, tačiau maištininkai greitai perėjo prie smurto. Numalšinti neramumus britams padėjo ne tik politinės manipuliacijos, diplomatiniai triukai, represijos ir gausios imperijos armijos pajėgos, bet ir sukarinta judėjų organizacija "Haganah" ("Gynyba"). Vėliau, po oficialaus žydų valstybės įsteigimo, "Haganah" tapo Izraelio gynybos pajėgomis.

Sukilimui dar nepasibaigus, vienas jo lyderių, didysis Jeruzalės muftijus Mohammedas Aminas al-Husseinis (1897–1974), pabėgo iš Palestinos. Po kelerių metų likimas jį nuvedė į "Ašies" valstybių okupuotą Europą, kurioje jis noriai bendravo su Vokietijos nacių ir Italijos fašistų šulais bei entuziastingai dalyvavo propagandiniuose pasirodymuose, siekdamas palenkti tikėjimo brolius nacionalsocializmo pusėn.

Trečiajam reichui jo viešųjų ryšių paslaugų itin prireikė po Jugoslavijos monarchijos okupacijos, mat vokiečiai, stengdamiesi įsitvirtinti nesvetingame krašte, pradėjo verbuoti islamo išpažinėjus į bosnių SS legioną.

Kol Šventąją žemę krėtė neramumai, vyriausiasis Vokietijos kelių tiesėjas ir duobių lopytojas Adolfas Hitleris (1889–1945) siekė sužavėti pasaulį savo tariamais organizatoriaus talentais. 1936 m. vasarą Berlyne vykusios tarptautinės olimpinės žaidynės turėjo pademonstruoti autoritarinių ir totalitarinių režimų pranašumą prieš demokratijos "atgyvenas" bei patvirtinti nacionalsocializmo dogmas, skelbiančias, kad arijų rasei atstovaujantys skaistaveidžiai, mėlynakiai blondinai yra patys nuostabiausi žmonijos atstovai.

Vokiečių sportininkai laimėjo net 89 medalius (33 iš jų – aukso), tačiau daugelį savaičių Landsbergo kalėjime kurtų A.Hitlerio teorijų triumfą apkartino juodaodžio amerikiečio Jameso Clevelando Owenso (1913–1980) sėkmė. Rasine neapykanta garsėjusioje Alabamos valstijoje gimęs vergo anūkas laimėjo keturis aukso medalius bėgimo ir šuolio į tolį rungtyse.

Tais laikais Jungtinėse Amerikos Valstijose vyravo rasinės segregacijos politika. Išmintimi ir empatija garsėjantis demokratas Franklinas Delano Rooseveltas (1882–1945) negavo progos pasveikinti sporto ir politikos painiojime pasižymėjusio atleto, mat Baltųjų rūmų šeimininkai veikiausiai nebuvo įrengę atskiro įėjimo juodaodžiams.

1938 m. lapkričio 9–10 d. naktį antisemitinė Trečiojo reicho politika perėjo į naują lygmenį. SA ir nacių jaunimo smogikai pradėjo daužyti žydų tautybės asmenims priklausančių parduotuvių bei kitų verslo įstaigų langus, vitrinas, deginti ir niokoti gyvenamuosius būstus, sinagogas, kapines. Neišvengta užpuolimų, prievartavimų, savižudybių.

Žmones ir privačią nuosavybę saugoti turėję pareigūnai nesikišo, o gaisrininkai malšino ugnį tik tam, kad ji neplistų po gyvenamuosius rajonus. Teigiama, kad per šią smurto orgiją žuvo mažiausiai 91 asmuo, tačiau aukų skaičius gali būti gerokai didesnis.

Kažkokiam juodojo humoro mėgėjui sudaužyti vitrinų langai pasirodė panašūs į ezoterikos reikmenų ir mineralų krautuvėse parduodamą bespalvį stiklą, tad galiausiai Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijos Sudetų krašte vykę 1938 m. lapkričio pogromai buvo praminti Krištoline naktimi (vok. Kristallnacht).

Berlyne tuo metu dirbęs britų žurnalistas Hughas Carletonas Greene‘as (1910–1987), būsimasis BBC vadovas, savo tekste, skirtame leidiniui "Daily Telegraph", pasakojo apie madingai apsirengusias, plojimais ir choru vandalus sveikinančias poniutes bei tvarkingai atrodančias vidurinio socialinio sluoksnio motinas, keliančias ant rankų savo vaikus, kad šie pasigrožėtų "žaviu" vaizdeliu.

Oficialus Krištolinės nakties pogromų pretekstas – vokiečių diplomato Prancūzijoje Ernsto Eduardo vom Ratho (1909–1938) nužudymas. Teigiama, kad lapkričio 7-osios rytą su Vokietijos ambasados darbuotoju susitikti panoro jaunas Paryžiuje gyvenęs žydas Herschelis Feibelis Grynszpanas (1921– tiksli mirties data nežinoma, manoma, kad išgyveno karą). Susitikimo metu jaunuolis paleido į diplomatą mažiausiai penkias kulkas.

Po dviejų dienų E.E. vom Rathas mirė. H.F.Grynszpano tėvai buvo Vokietijoje gyvenantys Lenkijos žydai. 1938 m. rudenį Trečiojo reicho valdžia nusprendė juos išsiųsti atgal į Lenkiją kartu su kitais 12 tūkst. žydų, tačiau Lenkijos valdžia sutiko įsileisti tik nedidelę deportuojamųjų dalį.

Mirus E.E. vom Rathui naciai paskelbė, kad pareigūno nužudymas buvo politiškai motyvuotas smurto aktas. Šios nuomonės buvo laikomasi daugelį metų, tačiau po kelių dešimtmečių nacizmą ir antisemitizmą tyrinėjantis Vokietijos ekspertas Hansas Jürgenas Döscheris (1943) pateikė kiek kitokią interpretaciją.

Jis tvirtino, kad E.E. vom Rathas ir H.F.Grynszpanas ne tik pažinojo vienas kitą, bet ir buvo labai artimi. Esą jie galėjo susipažinti "Le Boeuf sur le Toit" ("Jautiena ant stogo") kabarete, kuriame mėgdavo lankytis ne tik ekscentriški bohemos atstovai, bet ir tam tikrų lytinių polinkių turintys vyrai. Spėjama, kad jaunuolis, užmegzdamas santykius su vyresniu vokiečiu, tikėjosi kažkokios naudos, tačiau nesulaukęs norimo rezultato nusprendė atkeršyti.

Kadaise baisūs žydų pogromai vyko ir dabartinėse Didžiosios Britanijos žemėse (pvz., Jorke 1190 m.). 1290 m. karalius Edvardas I (1239–1307) paskelbė žydus iš Anglijos išvarantį ediktą. Į britų salas judėjai grįžo tik po Anglijos pilietinio karo (1642–1651), valstybę valdant Oliveriui Cromwelliui (1599–1658).

Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) išvakarėse Didžiosios Britanijos valdžia sutiko priimti beveik 10 tūkst. žydų vaikų iš Vokietijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ir laisvojo Gdansko miesto. Daugelis jų vėliau niekada nebesusitiko su žemyne likusiais savo artimaisiais.