KRYMO NAKTYS

„Naktis Kryme praėjo ramiai“. Kiekvieną rytą interneto naujienų sraute atsiranda tokia antraštė. Tačiau atsidaryti nuorodos ir skaityti teksto nesinori, kadangi šalia – viršuje, apačioje, šonuose – matyti kitos antraštės.

„Naktis Kryme praėjo ramiai“. Kiekvieną rytą interneto naujienų sraute atsiranda tokia antraštė. Tačiau atsidaryti nuorodos ir skaityti teksto nesinori, kadangi šalia – viršuje, apačioje, šonuose – matyti kitos antraštės.

Apie Krymo „Euromaidano“ koordinatoriaus suėmimą, apie Ukrainos karinio dalinio, kurį išvakarėse šturmavo Rusijos pajėgos, vado pagrobimą. Apie įspėjamuosius šūvius tarptautinių ESBO stebėtojų, kurie jau kelintą kartą nesėkmingai bando patekti į Krymo pusiasalio teritoriją, link. Apie pasienio punktų, kuriuose stebimi vandenys, sunaikinimą, apie Rusijos pajėgas, apsikasusias Perekope ir Chersono apskrityje užminuotą lauką, apie tai, kaip Rusijos „kazokai“ automatais apšaudo Ukrainos pasieniečių lėktuvą. Sevastopolyje tie patys „kazokai“ sumušė Ukrainos televizijos žurnalistus ir kartu su jais atsidūrusį Rusijos žurnalistą – tuo pačiu.

Visų šių dalykų fone „naktis Kryme praėjo ramiai“ atrodo kaip vienos iš Rusijos naujienų agentūrų pokštas. Rusijos pajėgoms, okupavusioms Krymo pusiasalį, naktis išties praėjo ramiai. Niekas jų nepuolė, niekas „žalių žmogeliukų“ apipilti ukrainietiška zelionka, niekas į juos nemetė Molotovo kokteilio, niekas net iš širdies neiškeikė.

„Pirmapradės rusų žemės“ „išvaduotojai“ jaučiasi gerai, kaip namie. Jie elgiasi taip, lyg jiems būtų pasakyta: „vyručiai, čia jūsų žemė! Jūs ją dabar užimsite ir liksite ten gyventi. Kur tik norėsite pasistatysite namus ir sodo namelius. Po lova turėsite automatus. Gyvensite čia ilgai, jaukiai ir laimingai, veisitės ir dauginsitės, o kai taps ankšta, mes padėsime – ką tik bereikėtų išstumti dėl jūsų ir mūsų rusiškos gerovės“.

Žiūrėdamas įvairius siužetus apie pastaruosius įvykius Kryme ieškojau vieno, kurio neradau. Ieškojau tradicinio rusiško siužeto, kuriame rodoma, kaip „išlaisvinti“ Krymo gyventojai su gėlėmis ir duona su druska pasitinka Rusijos „išvaduotojus“. Iš pradžių man pasirodė, kad tai reiškia vieno iš Kremliaus propagandos centrų darbo broką. Tačiau pamažu supratau, kad šį siužetą Rusijai į savo televizijos kanalus paleisti dar anksti.

Juk pagal oficialią Kremliaus versiją Kryme nėra jokių Rusijos pajėgų. Yra tik neaiškus Rusijos Juodosios jūros laivyno jūrininkų kiekis, neaiškus kažkokių kazokų su automatais kiekis, neaiškus technikos kiekis, dešimtys arba šimtai į Rusijos pusę perėjusių Sevastopolio „berkutininkų“.

Rusijos pajėgų, kurios „išvaduotojais“ nuo „Ukrainos grėsmes“ įeitų į Krymą, oficialiai nėra. Kol kas nėra.

Suprasdamas, kaip veikia rusiška televizija, aš įsitikinęs, kad jau nufilmuoti, sumontuoti ir paruošti rodymui reikiamą akimirką tie į Krymą ateinančių „išvaduotojų“ kadrai – prie jų puolančios moterys su kūdikiais rankose, rimti seniai, leidžiantys šykščią ašarą iš džiaugsmo, ir vaikinukai, bėgantis iš abiejų rusiškos kolonos pusių ir bandantys į vieną koją eiti su drąsiaisiais „herojais“. Tačiau tai dar tik bus. O kol kas mes, Ukrainos piliečiai, laikas nuo laiko bandome suprasti, kokiu būdu šalis-Sovietų Sąjungos paveldėtoja, nugalėjusi fašizmą Europoje 1945 metais, pati atsistojo į fašizmo kelią ir savo kovoje naudojasi ne tik „gebelsiškais“ melagingos propagandos metodais, bet ir realiais savais fašistais iš „Rusijos nacionalinės vienybės“ (RNV) ir kitų neonacistinių grupių, kurias siunčia į Ukrainos rytus bei pietus tam, kad surengtų bauginimo pogromus ir demoralizuotų gyventojus.

RNV nariai su svastikų tatuiruotėmis ant kaklų ir rankų nesidrovi vaikščioti į derybas su Ukrainos regionų valdžia ir reiškia ultimatumus reikalaudami išlaisvinti savo „bendrapartiečius“, įkalintus už ukrainietiškų įstatymų pažeidimą. Mes visi, mokydamiesi Europos istoriją, prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią sužinome tą patį scenarijų. Istorija kartojasi. Tik šį kartą Rusija nesugebėjo ir nesugebės rasti antro „Ribentropo“, kuris pasirašytų naują „paktą“ su nauju Kremliaus paruoštu „Molotovu“.

Europa su Rusija šįkart apsikeitė vietomis. Europa su savo neonacistinėmis grupuotėmis kovoja, tuo metu Rusija jas palaiko ir siunčia į Vakarus – į Ukrainos teritoriją. Tuo pat metu Rusijos visuomenės „patriotizmas“ pakilo iki tokio lygio, kad jis lengvai buvo distiliuotas į šovinizmą. Dar truputį, ir kitu šio proceso produktu taps paprasčiausias fašizmas, ir tada Rusijos moksleiviai, auklėjami pagal „didžiosios 1945 metų pergalės“ kultą, galutiniai susipainios žiūrėdami į drąsiuosius rusų fašistus, ginančius Krymą, ir, neduok Dieve, kitas Ukrainos teritorijas nuo visa ko ukrainietiško.

Aš suprantu, kad šimtas rusų rašytojų, pasirašiusių savo prezidento Putino palaikymo laišką, bus pasiruošę atidėti savo kūrybinius planus tam, kad parašytų naujus istorijos vadovėlius, paaiškintų vaikams, kad rusiškas fašizmas – tai gerai, o visi kiti fašizmai – tai labai blogai. Tik tegul po to šitie rašytojai nenustemba, kada gaus iš tų, kuriuos visiškai ir be atsikalbinėjimų palaiko, skubų prašymą parašyti romanus ir eilėraščius apie „Rusijos nacionalinės vienybės“ narių ir viso ekspedicinio okupacinio Rusijos kariuomenės korpuso į Ukrainos teritoriją žygius. Po tokių kūrinių pasirodymo, o kad jie pasirodys aš neturiu net menkiausios abejonės, niekas jau, deja, nebekalbės apie didžiąją Rusijos kultūrą.

Aš prisimenu, kaip 2005 metais Paryžiaus knygų salone, kur Rusija buvo garbinga viešnia, viena Rusijos leidėja po prancūziškų leidinių stendą vedžiojo du iš Maskvos atsivežtus rašytojus ir pasipiktinusi reikalavo leidėjų versti ir leisti „teisingą“ rusišką literatūrą, taip pat ir tų dviejų rašytojų romanus apie Rusijos karių Čečėnijoje žygius. Tų autorių knygos taip ir nebuvo išverstos. Nenustebčiau, jei jų pavardės taip pat yra po palaikymo Putinui laišku, šalia Prochanovo ir kitų parašų.

A. Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas ir kinematografininkas.