Kai Baltųjų rūmų retorikoje ne atsitiktinai, bet periodiškai svarstoma apie savus ir svetimus karus, o įsipareigojimai sąjungininkams imami vertinti pinigais, darosi nepaneigiamai akivaizdu: senojo pasaulio saugumas – pačių europiečių atsakomybė. Ja dalytis gali tik tas, kas brandus ir drąsus. Būtent šias savybes ir demonstruoja Vokietija, pasiųsdama į Lietuvą saugoti rytinio NATO flango 5 tūkst. savo karių. Žinoma, ne pasaulio kraštas, bet, turint omenyje personalo, technikos deficitą Bundesvere, balsingą neadekvataus pacifizmo reiklaujančią visuomenės dalį, ne tik duoti tokį pažadą, bet ir jį įgyvendinti – sprendimas ne iš lengvųjų.

2027 m. visą operacinį pajėgumą pasieksiančios „Panzerbrigade 45“ užduotis aiški: ginti Lietuvą petys į petį su Lietuvos kariuomene. „Jūsų saugumas ir laisvė yra mūsų saugumas ir laisvė“, – sako Vokietijos brigados generolas Christofas Huberis. Sako lietuviškai, tuo pabrėždamas ne tik pagarbą mūsų identitetui, bet ir požiūrį, kad misija – ne trumpalaikė. Kita vertus, Vokietijos brigada ir gins ne tik mus, bet drauge su mumis Europos achilo kulną – Suvalkų koridorių. Skubiai tobulinamoje Europos saugumo architektūroje Lietuva yra ne bejėgis recipientas, bet aktyvus veikėjas. Vokiečiams skirtas karinis miestas Rūdninkuose, ambicingi planai dėl gynybai skiriamos BVP dalies – tai ne pastangos įtikti sąjungininkams, o namų darbai, be kurių sunku įsivaizduoti saugią Europą, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų.