Bėda čia tik ta, kad už tą aristokratišką polėkį netikėtai teko paaukoti postą. Bet po šitos aukos atsirado ir eksministrės gynėjų. „Ministrės priimtas sprendimas atsistatydinti iš pareigų yra sau priskirta bausmė“, – praėjusią savaitę reikalą reziumavo J. Razma.

Na, iš tiesų, atsistatydinimas – žiauri bausmė, tiesiog Kristaus kančia – liko be posto ministerijoje, bet dabar Seime gali sau ramiai liūdėti už kelis tūkstančius per mėnesį. Neis gi į senelių namus dirbti žmogus, atpirkdamas tokią niekinę kaltę, turėkite sąžinės.

„Reikia atskirti M. Navicko verslo peripetijas ir M. Navickienės veiksmus“, – argumentavo J. Razma. Na, taip, ne ji juk sumanė nuskraidinti savo personą į Dubajų, ne ministrė norėjo privataus lėktuvo ar skrydžio svaigaus nemokamai, tiesiog taip išėjo. Tokia Lietuvoje politinė inercija. Ir įpročiai patogiai gyventi, moralę nutėškus į spintelę.

Klaikiausia, kad ir visuomenėje vis labiau įsitvirtina tikyba, jog tai asmeninis reikalas, kokioje moralės aplinkoje tūno mūsų viešieji asmenys, jog nesvarbu, su kuo jie bendrauja ir kieno šampaną pliurzija. Daugelis net nebesuvokia, kad amoralu yra ne tik šlapintis gatvėje, bet ir daryti tai, kas nesuderinama su politinėmis pareigomis, kurios šiaip jau turėtų žėrėti išskirtiniu pavyzdžiu.

P. S. O ar dar ministerijoje tebesidarbuoja ta iš šiltųjų kraštų neįgaliuosius patogiai nuotoliniu būdu auklėjusi viceministrė?