Valdančioji koalicija rimtai nusiteikusi atkurti Tautinių mažumų departamentą, kurį išvaikant 2010 m. atrodė, kad tai puiki galimybė sutaupyti valstybės pinigus. Pažvelkime į informacinį lauką, kuris pastaraisiais mėnesiais supa Lietuvą – ir įsitikinsime, kad administruodami valstybę dažnai elgiamės itin trumparegiškai.

Jei ant saulėlydžio komisijos laužo nebūtų sudeginta Tautinių mažumų departamento iškaba, vargu ar Rusijos politikai mandagiau kalbėtų apie mūsų Prezidentę, ar pasienyje su Kaliningradu nesirikiuotų lietuviškų vilkikų eilės, o Waldemaras Tomaszewskis apie savo gimtąją Lietuvą galvotų daugiau nei apie savo karjerą. Bent jau galėtume guostis: darome viską, kad tautinės mažumos jaustųsi etninės, kultūrinės, o ne pilietinės mažumos. Na, jei ne viską, bent jau būtų – kalbant šiuolaikinio tingaus žmogaus žodžiais – vienas telefonas, prie kurio budėtų mažumoms atstovaujantis valstybės tarnautojas.

Rūpindamasis mažuma net pats sausiausias biurokratas padarytų mažiau žalos tiek jai pačiai, tiek daugumai nei asmenys, tik tariamai atstovaujantys savo etninėms bendruomenėms. Per laiką, kol mėgavomės tais keliais sutaupytais litais, tariamųjų tautinių mažumų lobistų armija ne tik nesumažėjo, bet ir sustiprėjo. Tai visiškai akivaizdu pažvelgus ir į cirką, kuriuo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) bandė paralyžiuoti Energetikos ministerijos darbą, ir į artėjančių savivaldos rinkimų dalyvių būrelį. Jame – bendras LLRA ir Rusų aljanso sąrašas, kuriam rinkimų programą paprastai atstoja vienintelis šūkis: ginti tautines mažumas. Kol išaus diena, kai šio sąrašo rinkėjai supras, kad savivaldos taryboms derėtų rūpintis ne gatvių lentelių užrašais, bet duobėmis tose gatvėse, o bet kurio valstybės sektoriaus išmanymas yra svarbiau nei etninė kilmė, tol Tautinių mažumų departamentas tikrai turės ką veikti.