Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė Bibliotekų metais. Nedaug parlamento iniciatyvų, kai metai skiriami vienai ar kitai progai, socialinio gyvenimo sričiai, yra tokios naudingos, koks yra Bibliotekų metų sumanymas.

Suorganizuota ir įvyko šimtai renginių, kuriuose dalyvavo aukštosios kultūros, o ne masinės, lengvai prieinamos literatūros kūrėjų ir leidėjų. Susitikimų su rašytojais lankomumas labai skiriasi didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių ar kaimų bibliotekose. Didmiesčiuose į tokius renginius eina su literatūra savo darbu susiję žmonės, studentai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai. Provincijoje dažnai netrūksta renginių, kuriuose dalyvauja bibliotekų personalas ir du ar trys susidomėjusieji. Ar tikrai suvokiame, kuo gyvena nuo centrų nutolę regionai? Bibliotekų metai rodo, kad nelabai: per susitikimus, kuriuose dalyvauja iš televizijos ekranų pažįstamos žvaigždės, auditorija netelpa į sales. Kai prabylame apie poezijos ar sudėtingesnės prozos kūrinių sutiktuves, padėtis kardinaliai priešinga. Ko gero, Bibliotekų metai ir skirti ugdyti skaitytojui, kuris pripratęs prie greitojo skaitymo, literatūros vartojimo, verčiant populiarių romanų ar intriguojančių autobiografijų, memuarų ir kitos ego literatūros puslapius. Be abejo, Bibliotekų metais buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kas vertingiau, mažiau kasdieniška ir labiau ypatinga.

Kas šiandien lankosi miestų ir rajonų bibliotekose? Šiuo požiūriu padėtis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir mažų miestelių bibliotekose labai nesiskiria: dominuoja vaikai ir pagyvenusieji. Moksleiviams biblioteka reikalinga kaip mokymosi priemonė, studentai čia rašo akademinius darbus, kurių reikalauja universitetai, o senjorai į biblioteką užsuka pavartyti laikraščių, susitikti pažįstamų žmonių, kaimynų, buvusių kolegų. Vidurinės kartos (apie 30–50 metų amžiaus) žmonės bibliotekų beveik nepažįsta ir paskutinį kartą jose lankėsi jaunystėje. Pasiekusieji brandą Lietuvoje susirūpinę pinigais, kreditais, namais ir vaikais, apie knygas nėra kada galvoti, juolab jas skaityti. Kai tokie žmonės pasiilgsta kultūros, eina į koncertą, kiną, teatro spektaklį, o štai knygas perka knygynuose, mokėdami tikrai nemenkas pinigų sumas. Bibliotekų metų reklamos klipai nacionalinės televizijos eteryje ir plakatais gatvių stenduose primena, kad yra tokios įstaigos – bibliotekos.

Tai, kad nepažįstame ne vien bibliotekų pastatų, bet ir jose esančių išteklių, rodo, kaip menkai težinome apie informacines duomenų bazes, kurias valdo ir naudojasi daugelis bibliotekų. Tikrai ne vienam bet kurios srities specialistui naudingų žinių galima semtis būtent iš šių duomenų bazių. Taip sutaupytume ne vieną valandą, praleidžiamą informacijos paieškai internete, kai ji seniai surasta, suklasifikuota ir pateikta skaitytojui lyg ant lėkštutės.

Be to, bibliotekos yra atminties vietos. Kad ir kaip stengtumėmės gyventi šiandiena (į tai ir orientuojasi dabartinė visuomenė), kultūriniai archyvai reikalingi ne vien tiems, kurie dirba viešosios atminties srityje (muziejininkams, istorikams ir kitiems humanitarams), bet ir platesnei sociumo daliai. Kai nebelieka kultūrinės atminties, visuomenė miršta. Mirštama tada, kai pernelyg daug užmirštama. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyrius ir kelios kitos Lietuvos bibliotekos vykdo ir dar vieną svarbų darbą – kaupia duomenis ir palaiko ryšius tarp esančiųjų tėvynėje ir emigravusiųjų. Tai irgi atminties klausimas. Ne paslaptis, kad į tuos, kurie išvažiavo iš Lietuvos, žiūrima kaip į prarastuosius. Bibliotekų metais Nacionalinė biblioteka nesiekia prisidėti prie emigravusiųjų grįžimo, norima tik palaikyti ryšius, kad lietuviai pagaliau suvoktų save kaip diasporinę tautą, kurios dalis yra pasklidusi po pasaulį, tačiau tikrai ne prarasta. Pagaliau pats didžiausias visų šalies bibliotekų indėlis į skaitytojų kompetencijas yra kompiuterinio raštingumo mokymai, kuriuose pastaraisiais metais dalyvavo ir iki šiol dalyvauja tūkstančiai gyventojų, dabar jau galinčių ieškoti informacijos ir atlikti kasdienius darbus internetu. Galima tik prognozuoti, kokį sąjūdį sukels netrukus šalies bibliotekose prasidėsiantys kompiuterinio programavimo kursai: bus mokomasi to, ko net moksleiviai neišmoksta progimnazijose ir gimnazijose. Programavimas – viena perspektyviausių ir naudingiausių veiklų, kurios reikalingos šiuolaikiniame pasaulyje.

Teiginys, kad biblioteka yra nepažįstama vieta, greitai taps anachronizmu, nes joje vis labiau atliepiami visuomenės poreikiai, kurių tik gausėja. Lietuvoje įprasta, kad pokyčiai miestuose ir miesteliuose prasideda nuo pastatų renovacijos, fasadų gražinimo. Šis etapas bibliotekoms – jau praeitis. Atėjo laikas, kai biblioteka formuoja miesto veidą, telkia bendruomenes ne protestui, o bendram kūrybiniam veiksmui. Bibliotekų metai neabejotinai yra tokios steigties pagrindas. Biblioteka, kaip ir daugelyje senas demokratijos ir taikingo gyvenimo tradicijas turinčiose šalyse, taps centru, kuriame galima praleisti visą dieną, užsiimant įvairiomis veiklomis, ir nė nepastebėti, kaip ta diena prabėgo.