Kaip lietuviai atsidūrė Ukrainoje ir UPA gretose?

Vokiečių okupacijos metais (1941–1944) Lietuvoje buvo suformuota ne mažiau kaip 26 lietuvių policijos batalionų. Jie veikė ne tik Lietuvoje, bet ir buvo siunčiami į kitas vokiečių okupuotas šalis: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Dažniausiai jie vykdė užnugario apsaugos funkcijas, saugojo geležinkelius, karinius sandėlius, kitus objektus ir dalyvavo kovose su sovietiniais partizanais.

1942 m. pavasarį į Ukrainą išsiunčiami Kauno apygardos 7-asis, 8-asis, 11-asis batalionai ir Vilniaus apygardos 4-asis batalionas. Trys iš jų saugojo strateginio kelio statybos trasą Vinycia–Umanė–Kirovohradas. Šios trasos linijoje buvo ir Stalinas (2) (Doneckas), esantis netoli Azovo jūros, kur 1942 m. gegužės pabaigoje atvyko 4-asis batalionas (3).

7-asis batalionas 1942 m. balandį buvo išsiųstas į Vinycios sritį (Ukraina). Bataliono užduotis buvo saugoti karo belaisvius ir civilius gyventojus, kurie statė strateginį kelią ruože Litinas–Vinycia–Umanė. Kiekviena kuopa buvo išskirstyta į dar mažesnes grupes pagal karo belaisvių ir civilių gyventojų stovyklų, išdėstytų palei tiesiamą kelią, skaičių kuopai skirtame iki 80–100 km ruože (4). Panašiai buvo panaudoti ir kiti batalionai: Umanėje – 8-asis batalionas (5); Kirovohrade – 11-asis (6).

1942 m. lapkritį Raudonajai armijai apsupus prie Stalingrado feldmaršalo Pauliaus grupuotę, strateginio kelio statyba nebeteko reikšmės ir batalionai gavo kitų užduočių. 1942 m. pabaigoje 7-asis batalionas buvo surinktas ir po trumpo karinio parengimo išsiųstas į Voronežo srities Ostrogožsko rajoną fronto linijoje rengti gynybinių įtvirtinimų.

1942 m. sausį Raudonajai armijai pradėjus Stalingrado operaciją, batalionas pateko į apsuptį, tačiau vokiečiams čia pavyko pralaužti apsupties žiedą, kartu su jais, vykstant kautynėms, prasiveržė ir batalionas. Per šį prasiveržimą batalionas neteko beveik pusės savo žmonių – dalis jų žuvo, dalis išsisklaidė. Bataliono likučiai buvo surinkti Charkive, iš ten pasiųsti į Rovną, o 1943 m. kovą batalionas sugražintas į Lietuvą (7).

Garbė: 2010 m. Ukrainos prezidentoViktoro Juščenkos dekretu UPAnariai pripažinti kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę. Nuotraukoje – UPA veteranas Petro.

8-asis bataliono štabas ir dvi kuopos 1943 m. sausį buvo perkelti į Šiaurės armijų grupės IV tranzitinę stovyklą ir saugojo belaisvių stovyklą. 1943 m. lapkričio 20 d. batalionas buvo išformuotas (8).

11-asis batalionas išformuotas 1943 m. vasarą, o jo kariai paskirstyti į 4-ąjį ir 8-ąjį batalionus (9). 4-asis batalionas iš Stalino išvestas 1943 m. rugsėjį. Vėliau batalionas buvo išformuotas, iš jo sudaryta kuopa, kuri buvo pasiųsta į Šiaurės armijų grupės užnugarį – IV tranzitinę stovyklą (10).

1944 m. vasarą bataliono likučiai traukėsi per Lenkiją į Vokietiją. Atsitraukimas buvo sunkus – ir dėl labai tolimo kelio, ir dėl beveik nepaliaujamo Raudonosios armijos ir partizanų persekiojimo, dėl to būta daug aukų (11). Iš išsiųstųjų už Lietuvos ribų savisaugos batalionų atgal buvo sugrąžinti tik 2-asis (12) ir 7-asis batalionai, neskaičiuojant batalionų, kurie 1944 m. vasarą pasitraukė į Lietuvą dėl artėjančio fronto.

1944 m. vasarą fronto linija priartėjo prie Lietuvos, batalionai, buvę Rusijoje, Pskovo srityje, ir Baltarusijoje, gavo įsakymus trauktis. 1944 m. vasarą ir rudenį beveik visi lietuvių policijos batalionai buvo išformuoti ir nustojo egzistavę kaip savarankiški vienetai.

Artėjant Rytų frontui, 1943 m. antrojoje pusėje, vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti iš policijos batalionų. Šis reiškinys ypač sustiprėjo už Lietuvos ribų dislokuotuose batalionuose. Lietuvių policijos 4-asis (7) batalionas 1943 m. iš Rytų Ukrainos (Donbaso) buvo perkeltas į Vakarų Ukrainą. Čia prie jo buvo prijungti ir 8-ojo ir 11-ojo lietuvių policijos batalionų likučiai.

Vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti.

 

1943 m. rudenį lietuvių batalionų kariai atsidūrė Volynėje, Kovelio miesto apylinkėse. Čia buvo pats UPA būrių veikimo epicentras. Lietuviai Volynėje taip pat daugiausia saugojo geležinkelius, tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus. Jiems tekdavo susidurti su UPA, lenkų (Armija Krajova) ir sovietiniais partizanais. Be to, 1943 m. antrojoje pusėje Vakarų Ukrainoje įsiliepsnojo lenkų ir ukrainiečių tarpusavio konfliktas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Šio konflikto liudininkais ne savo valia tapo ir lietuvių policijos batalionų kariai.

Pirmieji UPA būriai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Volynėje, vėliau išplito beveik po visą Ukrainos teritoriją. UPA, kaip ir Lietuvos partizanai, kovojo su okupantais ir siekė iškovoti savo šalies nepriklausomybę. Buvo sukurta gerai organizuota UPA struktūra, suformuota bendra karinė ir politinė ukrainiečių partizaninio sąjūdžio vadovybė. 1944 m. pabaigoje užbaigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas, įsteigtos trys apygardos – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.

UPA rėmėsi aktyvia vietos civilių gyventojų parama. UPA padaliniai veikė 150 tūkst. kv. km teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. gyventojų, UPA gretose kovojo daugiau kaip 0,25 mln. partizanų. UPA kovojo su nacistiniais ir sovietiniais okupantais ir su lenkų Armija Krajova. UPA veikė iki šeštojo dešimtmečio vidurio. 1943 m. UPA vadu tapo Romanas Šuchevičius-Tarasas Čiuprinka, o nuo 1950 m. sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kovalis (Koval).

Ukrainiečių partizanai bandė užmegzti ryšius su lietuvių policijos batalionų kariais ir susitarti dėl tarpusavio nepuolimo. Vienas toks 1943 m. spalio 19 d. vokiečių kalba rašytas laiškas, kviečiantis lietuvius atvykti pasitarti, išliko archyvuose.

1943 m. gruodžio pradžioje UPA grupė, vadovaujama Gonti, kovėsi su vokiečių kariuomenės daliniu, dislokuotu Matijevų mieste (dabar – Lukivo miestas Volynės srityje). Mūšio metu UPA pusėn perėjo vienuolika lietuvių 4-ojo (7) bataliono trečios kuopos karių (13). Juos ukrainiečių partizanai priėmė į savo gretas, lietuviai kartu su ukrainiečiais dalyvavo kovinėse operacijose ir UPA vadovybė buvo jais patenkinta.

Vokiečiai, sužinoję apie vienuolikos lietuvių perėjimą pas ukrainiečių partizanus, lietuvių batalioną perkėlė į kitą dislokacijos vietą. Šį faktą patvirtina ir 4-ojo (7) bataliono pranešimas vadovybei, pagal kurį vienuolika 2-osios kuopos lietuvių policininkų perėjo pas ukrainiečių partizanus 1943 m. spalio 26 d. (14).

Svarbiu motyvu lietuviams pereiti į UPA būrius buvo tai, kad ukrainiečių partizanai jiems žadėjo padėti sugrįžti į Lietuvą.

 

Yra žinomos perėjusių pas ukrainiečius lietuvių pavardės: Vitas Špiliauskas, Petras Driskius, Dominikas Blėda, Vladas (Vytautas?) Švabas, Vladas Mačiulis, Viktoras Stasiūnas, Aleksas Umbražiūnas, Balys Ambultas, Viktoras Skystimas, Aleksas Girdziušas (?). Svarbiu motyvu lietuviams pereiti į UPA būrius buvo tai, kad ukrainiečių partizanai jiems žadėjo padėti sugrįžti į Lietuvą, palydėti iki Ukrainos–Baltarusijos sienos.

Vienuolika lietuvių buvo priskirti UPA Nierozlučno šimtinei, o vėliau Tichono Zinčiuko-Kubiko šimtinei. Iš lietuvių buvo suformuotas atskiras skyrius, kuriam vadovavo V. Špiliauskas. Lietuviai dalyvavo kautynėse su vokiečiais ir su lenkų partizanais. Kovose žuvo keletas lietuvių. 1944 m. balandį iš vienuolikos lietuvių skyriuje buvo likę šeši. Du lietuviai žuvo kovodami su vokiečiais, vienas nuskendo upėje ir du dezertyravo.

Vienas lietuvis buvo paskirtas Kubiko šimtinės skyriaus vadu, kuriame kovojo šeši lietuviai ir keturi ukrainiečiai. 1944 m. balandžio 29 d. netoli Kovelio rajono Skulino kaimo Kubiko šimtinės lietuvių skyrių užpuolė sovietų kariuomenės 47-osios armijos „Smerš“ būrys, susišaudymo metu du lietuviai – Boleslovas Ambultas-Musolinis (gim. 1922 m.) ir kaunietis Vytautas Švabas-Cyga (1922–1996) pateko į sovietų nelaisvę. Netrukus abu buvo nuteisti kalėti gulago lageriuose (15).

Yra žinių, kad lietuvių karių buvo ir Ivano Litvinčiuko-Dubovyj vadovaujamame UPA junginyje „Zagrava“ (16).

Šiandien dar negalime atsakyti į klausimą, kiek iš viso lietuvių kovojo UPA gretose. Norint tai padaryti, reikia labai gerai išnagrinėti Ukrainos, Lietuvos, galbūt ir Maskvos archyvus. Matyt, tai nėra vieno ar dviejų istorikų darbas, reikalingos didesnės Ukrainos ir Lietuvos istorikų pajėgos. Dabartiniame Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste tai yra aktualus ir svarbus uždavinys, įprasminantis abiejų tautų bendros kovos prieš totalitarinius režimus tradicijas.

Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje.

 

Nagrinėjant sovietų represinių struktūrų archyvinius dokumentus, aiškėja lietuvių ir ukrainiečių ginkluotosios rezistencijos mastas. 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų buvo Vakarų Ukrainos gyventojai, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių.

Dabar galima drąsiai teigti, kad Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir darė įtaką visuomenių raidai, lietuvių ir ukrainiečių tarpusavio simpatijai ir solidarumui.

Sovietų Sąjungos okupuotų tautų pasipriešinimo savitumai ryškėja iš Maskvoje sudarytų ataskaitų, kurios guldavo ant Josifo Stalino stalo. Ukrainoje ir Lietuvoje ginkluota kova dėl nepriklausomybės buvo atkakliausia, lietuviai atkaklumu neretai pranokdavo ir ukrainiečius.

1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje – septyniolika (62-oji, 65-oji, 81-oji, 82-oji šaulių divizija ir 290-asis, 12-asis, 141-asis atskirieji šaulių pulkai ir 1-asis motošaulių pulkas).

Lietuvių rezistentai įvykdė 1 840 antpuolių: 24 diversijas, 64 kartus puolė MGB–MVD kareivius, 35 kartus – Raudonosios armijos kareivius, 101 kartą – stribus, 350 kartų – ginkluotus sovietinius aktyvistus, 78 kartus – sovietų valdžios įstaigas.

Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1 619 antpuolių: 75 diversijos, 78 kartus užpulti MGB–MVD kareiviai, 123 kartus – Raudonosios armijos kareiviai, 204 kartus – stribai, 338 kartus – ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai ir 50 kartų užpultos sovietų valdžios įstaigos. Pateikta statistika atspindi nepaprastą partizaninio karo prieš sovietus intensyvumą ir mastą Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje.

Tarp konferencijoje pranešimus skaičiusių ekspertų buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, prof. Algis Vyšniūnas, Strateginių iniciatyvų centro direktorius Alkas Paltarokas, Ivano Frankivsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslavas Krtečukas, filosofijos mokslų kandidatas, docentas, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azov“ puolimo brigados seržantas Vladislavas Dutchakas.

Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ginklu ar rizikuodami gyvybe padeda kovojantiems? „Vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? „Dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms arba, kitaip sakant, tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – akcentavo pranešėja.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas, būdingas visoms tautoms. Kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX a. buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą.

Ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas.

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę, formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sakė E. Balodytė.

Kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respubliką. Dauguma UPA veteranų turėjo asmeninį ryšį su šios respublikos veteranais – daug jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos, Ukrainos Galicijos armijose ar Sicho šaulių gretose.

Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius nuo mažens darė įtaką UPA veteranams. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „Mano tėvas kariavo, taip pat ir tėvo brolis. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė prie Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, dar turėjo ginklų ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau.“

Anot E. Balodytės, pati UPA buvo kovos tęsinys. „Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškų resursų toms organizacijoms likviduoti“, – sakė E. Balodytė.

Nors UPA tema yra lydima sudėtingo emocinio krūvio ir yra kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontroversišku, anot pranešėjos, svarbu akcentuoti, kad UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai budina ukrainiečius: tarsi tęstųsi kova su tuo pačiu priešu, o galima mirtis – kaina už laisvą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.

Birželio 3 d. aktorė dalyvaus edukaciniame festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ ir pakvies į smagų muzikinį žaidimą „Muzikos skrynelė mažiesiems“.

– Tėveliai vis daugiau laiko skiria ankstyvajam kūdikių lavinimui. Kaip tu vertini pasakų, dainų, lopšinių ir muzikos garsų naudą augančiam žmogučiui?

– Kuo toliau, tuo labiau matomas tėvelių noras edukuoti savo vaikus nuo pat mažų dienų. Vienareikšmiškai tai yra labai gerai – lavinama vaiko klausa, o judesio koordinacija pagerina ir pagreitina vaiko raidą. Dainos, pasakos ir kitos meninės raiškos formos padeda vaikui lengviau išmokti kalbėti, vaikščioti, būti savarankiškam. Tarkime, paprastas veiksmas – instrumento laikymas rankose ar jo grąžinimas atgal į dėžutę suaugusiam žmogui atrodo nesudėtingas, tačiau vaikas mokosi visko nuo pat pradžių. Todėl tėvelius skatinu nepraleisti pro akis tokių smulkių džiaugsmų. Žaidimas visada yra smagi forma išmokti naujų įpročių, socializacijos įgūdžių.

– Prieš dvejus metus festivalyje „Nerk į teatrą“ pradėjai vesti muzikos dirbtuvėles kūdikiams, kuriuos dažnai ant rankų atsineša tėveliai. Kokie tavo įspūdžiai, prisiminimai iš šių dirbtuvių?

– Atsiminimai tikrai labai geri ir šviesūs. Tėveliai, atėję į užsiėmimą, buvo gerai nusiteikę, už durų palikę rūpesčius, tad visą dėmesį skyrė vaikams: kartu dainavo, šoko, grojo. Tokio amžiaus mažyliams tėveliai yra autoritetas. Jeigu jiems smagu, dalijasi džiaugsmu kartu su jais, jeigu liūdna ar nejauku, – glaudžiasi prie jų. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad tėveliai dalyvautų pilna koja, nes tada kūdikiai, matydami tėvų pavyzdį, nori juos kartoti. Štai tuomet vyksta vaiko raidos tobulėjimo procesas.

Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus.

– Gal atskleistumei savo metodiką, į ką koncentruojiesi? Galbūt į ritmą, judesį? Kokias pagalbines priemones naudoji? Ar daugiau įtrauki mažuosius, ar kvieti bendradarbiauti ir tėvelius?

– Man svarbiausias dalykas užsiėmimuose – emocijos. Jeigu matau, kad šeimoms smagu, vadinasi, tikslas pasiektas. Visada, prieš pradėdama užsiėmimus, primenu tėveliams, kad ši veikla neturi būti darbas. Suprantu, kad, augindami mažuosius, tėveliai susiduria su daugybe klausimų, sunkumų, todėl užsiėmimo metu stengiuosi praskaidrinti jų kasdienybę, bendravimą su vaiku linksmomis dainomis, šokiais, lopšinėmis. Pagalbinė priemonė – nuoširdus bendravimas. Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus. Tada atsiranda baimė nusidainuoti, blogai sureaguoti, neteisingai sušokti, o užsiėmimuose svarbiausia drąsiai jaustis ir mėgautis. Sakyčiau, kad esu labiau tėvelių edukatorė, nes padedu tėvams bendrauti, žaisti, džiaugtis savo vaiku.

– Turbūt užsiėmimo metu mažieji elgiasi nenumatytai: kažkam norisi miegelio, o kažkas nori laiką leisti labai aktyviai. Ar improvizuoji, ar užsiėmimai vyksta pagal numatytą planą?

– Edukacijų eiga yra, kitaip būtų gana chaotiškas užsiėmimas. Tačiau dirbdama su tokio amžiaus vaikais supratau, kad turiu būti jautri jų nuotaikoms, būsenoms, dygstantiems dantims ir kitiems netikėtumams. Kai pradedu jausti, kad vaikai pavargo mąstyti, tuomet būna laikas pailsėti, o jeigu nebenori ilsėtis, – laikas pramogoms. Užsiėmimai tikrai kinta pagal bendrą šeimų atmosferą.

– Labai smalsu, kaip kilo noras vesti muzikinius užsiėmimus kūdikiams?

– Kai gimė mano sesers dukrytė, negalėjau nuo jos atsitraukti. Sesuo vis klausdavo: „Iš kur tu taip moki bendrauti su vaikais?“ Supratau, kad labai myliu vaikus. Man patinka jų žaismingumas, paprastumas kiekviename žingsnyje. Dažnai pagalvoju, kad suaugusiesiems taip trūksta to paprasto mąstymo ir žaismingumo kasdienybėje. Bendraudama su vaikais nesistengiu susmulkinti savo kalbos ir su jais bendrauti kaip su kūdikiais. Be to, kai tėveliai bendrauja su savo vaikais mažybiniais žodžiais ir neaiškiais garsais, jie jų ir mokosi. Todėl per užsiėmimus raginu tėvelius bendrauti su vaikais suprantama kalba, rodyti kūno dalis, apie kurias dainuojame. Kalbėti ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba.

– Kokie tavo pirmieji vaikystės prisiminimai, susiję su meniniu lavinimu?

– Darželyje turėjau pirmą savo pasirodymą. Buvau aprengta tautiniu kostiumu ir grojau tarka. Dar iki šiandien atsimenu sijono spalvą. Vėliau lankiau Zarasų meno mokyklą, grojau fortepijonu. Mano muzikos mokytoja buvo tikras mano autoritetas. Ji mane ir paskatino kurti savo dainas ir jas atlikti viešai.

– Gal sutiktum pasidalyti keletu patarimų, pavyzdžių, ką mamytės ir tėveliai gali žaidimo forma su savo mažyliais nuveikti namuose savarankiškai?

– Šiandien socialiniuose tinkluose yra tikrai daug patarimų, ką tėveliai gali veikti su savo vaikais namuose. Jeigu vis trūksta motyvacijos, kviečiu ateiti į dirbtuves „Muzikos skrynelė mažiesiems“ ir žaisti kartu su kitomis šeimomis. Labai smagu, kai tėveliai po užsiėmimų klausia, kur galima rasti dainuotų dainelių, žaistų žaidimų. Mano tikslas – kad šios dainos skambėtų ne tik edukacijos erdvėje, bet ir namuose.

„Nerk į teatrą“ – maudynės garso vandenyne

Šiųmetinis Tarptautinis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ akcentuoja garsą. Iki pat birželio 3-iosios Nacionalinis Kauno dramos teatras suteiks unikalių progų susipažinti su akustiniu menu.

Birželio 2 d. 18 val. Simonas Nekrošius pakvies į elektroakustinį gyvosios eksperimentikos pasirodymą „Paraobjektai“, kuriame bus apjungti netradiciniai garso generavimo būdai ir principai. Autorius kuria naratyvą tarp normalumo ir nesąmonės, realybės ir absurdo. Pastarasis dažnai visuomenėje sukelia atmetimo reakciją, tačiau autorius į jį žvelgia kaip į galimybę tyrinėti situacijas ir objektus, suteikia erdvės iracionaliam, jusliniam pažinimui. Performansas kviečia atsiriboti nuo klišinio suvokimo modelio, standartinių muzikos kūrybos kanonų, patirti naują esatį ir aplinką.

Birželio 2 d. 19.30 val. Didžiosios scenos fojė Kamilė Dambrauskaitė ir Sholto Dobie pakvies į spektaklį „Bells+Organs live“. Tai – pusiau improvizuotas performansas, kurio metu menininkai ieškos archajiškų instrumentų ir teatro fojė susijungimo taškų. Garso menininkė K. Dambrauskaitė kuria eksperimentinius aplinkos garsovaizdžius, naudodama „pasidaryk pats“ elektroninius ir elektroakustinius instrumentus. Edinburge gimęs, šiandien Vilniuje gyvenantis Sh. Dobie dirba garso, muzikos ir performanso srityje, naudoja laisvas struktūras ir įvairius garso šaltinius, tarp jų – savadarbius vargonus, lauko garsų įrašus. Instrumentai, kurių pagrindą sudaro vargonai ir varpai, dažniausiai naudojami susibūrimuose ir būna konkrečiuose pastatuose, pavyzdžiui, bažnyčiose ir laikrodžių bokštuose. Tačiau šie menininkai savo darbuose pašalina sienas ir architektūrą, palikdami tik pačius instrumentus. Abu menininkai kreipia dėmesį į tai, kad instrumentai būtų kuo lengvesni ir nešiojami, priešingai nei instrumentai, iš kurių jie sėmėsi įkvėpimo, jų dekonstruoti mutuojantys garso objektai yra pritaikyti keliauti.

Birželio 3 d. 11 ir 13 val. J. Miltinio dramos teatro muzikiniame spektaklyje „Lopšinė Žemei“ laukiami vaikai nuo 3-ejų. Interaktyviame muzikiniame judesio spektaklyje vaikams suprantama kalba atskleidžiama Žemės užterštumo problema, jos priežastys ir padariniai: šiukšlinimas, oro tarša, gyvūnų nykimas, globalinis atšilimas, liūtys ir kita. Kaip padėti Žemei? Spektaklio kūrėjai siūlo simbolinį Žemės raminimo, jos guodimo veiksmą. Tam išreikšti pasirinktos skirtingų pasaulio šalių originalo kalba atliekamos lopšinės. Spektaklyje nėra vientiso siužeto ir žodžiais pasakojamos istorijos, nėra konkrečių personažų. „Lopšinė Žemei“ – tai įtraukus spektaklis, kuriame aktoriai tiesiogiai bendrauja su vaikais ne per rampą, o kviesdami į vaidybinę erdvę, kiekvienoje scenoje pasiūlydami vis kitą veiksmą-žaidimą.

Birželio 3 d. 17 val. į spektaklį „Matyti balsu“ pakvies duetas “Eye Gymnastics“. Šiuo sceniniu pseudonimu pasivadinusios menininkės Viktorija Damerella ir Gailė Griciūtė kuria eksperimentinės muzikos, vokalinių instrukcijų ir užkalbėjimų performansus. Jų tyrinėjimuose jausmingi tembrai susilieja su mentalinėmis kelionėmis, hipnoze ir popmuzikos aidais. „Eye Gymnastics“ kvies festivalio publiką dalyvauti ypatingoje garsinėje patirtyje – pasiūlys bet kuriam lankytojui įsitraukti į bendrumo ir rezonanso tyrinėjimą naudojant savo balsą.

Festivalio „Nerk į teatrą“ baigiamasis akordas – spektaklis „Kauno lavina ir lanko pratimai“, kuris bus parodytas birželio 3 d. 19 val. Tai Georgo Nussbaumerio kūrinys šešiems atlikėjams su akmenukais, rieduliais, krūmais, varpais ir violončele. Austrų kompozitorius, performanso menininkas laikomas „Gesamtkunstwerker“ virtuozu (šis vokiškas terminas apytiksliai verčiamas kaip „visiškas meno kūrinys“ ir apibūdina meno kūrinį ar kūrybinį procesą, kai skirtingos meno formos sujungiamos, kad būtų sukurta viena darni visuma). Jo darbai balansuoja tarp kompozicijos, instaliacijos meno, performanso ir teatro. G. Nussbaumeris išplečia muzikos instrumentų ribas iki instaliacijų, savo kompozicijoms įgyvendinti naudoja mašinas, vaizdo įrašus ar gyvūnus. Instrumentais jam gali tapti lankas, elnio ragai, pisuaras, akmenys, bulvės, kramtoma guma.

Pirmoji dalis „Kauno lavina“ – tai kūrinys apie nepaliaujamą akmenų judėjimą žemyn ir riedėjimą nuo kalnų į jūrą. Migruojančių uolienų reiškinys kaip horizontali lavina nagrinėjamas mikroskopiškai tiksliai tiriant vaizdą ir garsą. Šis gaivališkas procesas, retai girdimas gamtoje, įsiterpia į pakrančių augmenijos ošimą. Varpas ir violončelė, kurių forma primena pakrantėje besimaudantį žmogų, vaizduoja skirtingu greičiu bėgantį laiką.

Antroji dalis „Lanko pratimai (žaizdos ir aidai)“ – kūrinys lankininkui ir violončelei, atskleidžiantis ginklo ir muzikos instrumento santykį. Šaulys kopijuoja VI a. šv. Sebastiano atvaizdus ant žmogaus liemenį primenančio violončelės korpuso. Pirmojo šūvio įtampą lydi nevaržomo smurto serija. Strėlės sutampa su paveikslo strėlėmis ant to paties kūno ir virsta šv. Sebastiano matrica, o kiekviena žaizda aidi violončelės tonu ant nepažeisto instrumento.

Kai jau ilgiau nei dešimtį metų į mokyklas ir universitetus ateina mokytis iš esmės kitokie žmonės, švietimas irgi yra priverstas keistis. Anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad gimnazijos klasės istorijos pamokoje mokiniai analizuotų vaizdinius memus kaip mokomąją medžiagą. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, apimančių ne vien mokymo metodikas, bet ir ugdymo turinį.

Nepaisant mokyklų bandymo prisivyti laiką ir tapti šiuolaikiškoms, bendriau apie pasikeitusį žmogų, neišvengiamai kitokias jo smegenų ir kitų organų struktūras kalba tik neuromokslininkai, kurių tyrimų rezultatai, norint su jais susipažinti, reikalauja paieškos pastangų, nemenkos kompetencijos ir išankstinio pasiruošimo.

Akivaizdu yra tai, kad mokymasis skaitant ir atliekant klasikiniam žmogui būdingas aukštosios nervinės veiklos, mąstymo ir logines procedūras yra priėjęs beveik pabaigą ir liepto galą. Gimnazijose šiandien dominuoja mokymasis pagal žinias apie įdomius faktus, kuriems suprasti nereikia skirti visų dalyko savaitės pamokų. Dar aiškiau yra tai, kad šiandienos moksleiviai nelabai pajėgūs klausytis ilgų monologų. Tai – tik pavyzdžiai, kurie byloja ne apie švietimo kaitą pagal madas ir naujausias tendencijas, o apie iš esmės kitokį žmogų ir žmoniją. Ši nauja psichiniu požiūriu ir gana įprasta fizine išvaizda gyvybės rūšis kategoriškai atmeta tai, kas Vakarų pasaulyje buvo įtvirtinta kaip klasikinio žmogaus samprata, suformuluota XVIII a., kai vyravo Švietimo epocha. Beveik visi edukacijos gavę šiandieniai vyresni žmonės yra tokio klasikinio žmogaus psichologinio pavidalo.

Naujasis, maždaug 25 metų žmogus, formuojamas ir tebeugdomas technologijų, jau aiškiai supranta, kad atmintis kaip specifinis žmonijos gebėjimas taip stipriai nebelemia intelektualinio asmens pajėgumo ir turi mažiau įtakos sąmoningumui. Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas šiam jaunam žmogui teigia, kad gebėjimas atsiminti faktus ir emocijas nėra pamatinis. Tokiam jaunuoliui beveik savaime įdomiau ir svarbiau yra gerai orientuotis ne biografijose ir istorijose, o toje padėtyje ir aplinkybėse, kurios apibūdinamos žodžiu „dabar“. Šiuolaikinio jauno žmogaus tapatinimasis su dabartimi žymi rytietiškojo budizmo pergalę prieš visą Vakarų krikščioniškąjį pasaulį, kuris, visų pirma, pagrįstas istorija, praeitimi, gilinimusi į jos pervartas ir peripetijas. Dabartiniam žmogui istorija byloja: ji moko, kad nieko nemoko.

Beveik buitinio pokalbio metu neretai galime išgirsti apgailestavimą, kad jaunimas jau negeba išlaikyti sukoncentruoto dėmesio į vieną objektą ar pokalbio temą ilgesnį laiką. Suprantama, kad šiuolaikinė fragmentuota, suskilusi į daugybę komponentų tikrovė verste verčia jauną žmogų savuoju dėmesiu nuolat šokinėti nuo vieno objekto prie kito. Didesnė vertybė, kurios laikantis lengviau gyventi dabarties pasaulyje, yra gebėjimas perjunginėti dėmesį į skirtingus registrus, objektus ir tematiką. Žinoma, klasikinio žmogaus įsigilinimas ir ilgesnis susikaupimas yra irgi gerbtinas, tačiau, toliau vystantis technologijoms, aiškėja, kad masinis ateities žmogus neturės tokios stiprios ir koncentruotos vidinės gelmės. Dėmesio objektų plotis dabartiniam jaunam žmogui yra atvirkščiai proporcingas susikaupimo gyliui.

Esminis ir labai įprastas, kone savaime suprantamas yra teiginys, kad žmogų nuo gyvūnų skiria ir tai, kad jis turi kryptingą valią. Ši paprastai remiasi vaizduotės turiniu, kuris, formuojantis daugiau ar mažiau sąmoningiems vaizdiniams, asmenį kreipia veikti siekiant tam tikro rezultato. Klasikinio žmogaus valia tiesiogiai atspindi jo gebėjimą valdyti savąją vaizduotę ir jos neatiduoti tam, kas vakarietiškame filosofijos diskurse vadinama masine vaizduotės gamyba. Deja, tenka konstatuoti, kad net vyresnieji sunkiai atsisipiria toms vaizduotės gamybos industrijoms, kurių pavidalai yra beveik visa vaizdinė masinė kultūra. Todėl neturėtų stebinti tai, kad jauni žmonės, sugalvoję vieną ar kitą idėją, iš karto nori tos idėjos įgyvendinimo rezultatų. Jaunimas dažnai net neturi tų rezultatų vaizdinių – juos uzurpuoja minėtoji vaizduotės gamyba. Šiandien žmogus dar gana laisvas nuspręsti, ko jis norėtų, tačiau daugelis jau nežino, kaip to pasiekti. Atsakymas paprastai nepaprastas: susigrąžinti savo vaizduotės kontrolę. Metaforiškai sakant, atsiimti ją iš masinių vizualiųjų patirčių begalinių tinklų.

Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena.

Su valios paralyžiumi labai stipriai susijęs ir pasikeitęs naujojo, jaunojo žmogaus mąstymas. Iš esmės, dingsta tokia loginė struktūra, kuri klasikiniam žmogui nurodydavo, kad, norint tikrove paversti abstraktų savo veiklos siekį, reikia pasiekti tikslus. Tačiau darbas prie kiekvieno tikslo reikalauja pastangų, kurios apibrėžiamos kaip uždavinių sprendimas. Šiandienos jaunas žmogus tokią klasikinę tvarką iš esmės atmeta, nes tai daro ir kone visas aplinkinis pasaulis – simbolinius ir finansinius galios įvertinimus pelno žmonės, kurie nesiekė jokių tikslų ir neplušėjo spręsdami gyvenimo uždavinius. Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena. Iš šios dabartinės planetos ypatybės dažnai kyla tai, ką vyresnieji vadina jaunimo aikštingumu.

Dar viena jaunesnio nei 30 metų masinio žmogaus savybė dabar yra vis didėjantis abejingumas apčiuopiamam pasauliui. Medijos ir technologijos tokį asmenį nardina į virtualybę, iš kurios pakilus jaučiamas pyktis, nes šiuolaikinis žmogus vis dar turi emocijų poreikį, tačiau beveik nebeliko erdvės tuos jausmus reikšti – medijų anestezija sunaikina viską, išskyrus po slopinimo liekantį pyktį.

Kalbant apie jaunosios ir vyresniosios kartų santykius, vienareikšmiškai netinkama yra laikytis įsikibus klasikinio žmogaus sampratos ir jos diktuojamo gyvenimo. Piktintis jaunimu – beveik jokios perspektyvos neturinti pozicija, kurią keisti galima ne garsiai šaukiant apie pasaulio nuopuolį, o papildant mūsų tikrovę empatija ir suvokimu, kad jauni žmonės nėra savaime kalti dėl to, kokiame pasaulyje gimė ir gyvena. Tiesiog planeta per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė beveik neatpažįstamai. Klasikinė psichologinė, mąstymo, emocijų ir tapatybių tradicija patyrė neišvengiamą slinktį, kurią, pirmiausia, reikia fiksuoti, suprasti ir joje sąmoningai renkantis gyventi, neprarandant nei kūrybingumo, nei gebėjimo vis dar suteikti realybei prasmę ir neleidžiant, kad pasaulis pats, beveik nepastebimai imtų mums suteikti reikšmių ir prasmių.

Ilgametės tradicijos

Vyšyvanka – šventinis drabužis. Siuvinėti marškiniai pirmiausia turėjo sakralinę paskirtį – manoma, kad buvo sukurti ritualinėms apeigoms atlikti, o vėliau tarsi talismanas turėjo saugoti atskiras kūno dalis.

Archeologinių kasinėjimų duomenys ir keliautojų liudijimai patvirtina, kad siuvinėjimas kaip meno rūšis Ukrainoje egzistavo nuo eneolito laikų (IV–III tūkst. prieš Kr.). Martynivo lobyne Čerkasų krašte buvo rasta sidabrinių plokštelių su vyrų figūromis, datuojamų VI a., kuriose galima įžvelgti siuvinėjimo elementų.

Vyšyvankos dėvėtos ir Kyjivo Rusios laikais – tai patvirtina kronikos, Kyjivo Šv. Sofijos katedros freskos.

Nors dabar siuvinėja ir vyrai, senovėje tuo užsiėmė moterys. Paprastai prieš siuvinėjimą merginos pasninkaudavo, melsdavosi ir plaudavo rankas.

Tai siejo net skirtingų socialinių sluoksnių atstovų marškinius – sky­rėsi tik medžiaga, siūlai.

Tiko visiems sluoksniams

Išskirtiniai tradicinių ukrainietiškų marškinių akcentai – balta spalva, nuo kaklo iškirptės einantis skeltukas, specifinis kirpimas ir siuvinėjimas. Tai siejo net skirtingų socialinių sluoksnių atstovų marškinius – skyrėsi tik medžiaga, siūlai.

Marškiniai buvo siuvami iš naminio lininio, kanapinio audinio, medvilnės, aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovai dėvėdavo pasiūtus ir iš šilko. Ukrainos bajorai dėvėdavo subtiliais raštais, plonais baltais siūlais siuvinėtus marškinius.

Balta audinio spalva simbolizavo nekaltybę ir tyrumą, raudona – gyvybingumą, žalia – gamtą ir ramybę, juoda – liūdesį ir ilgesį. Dažniausiai buvo dėvimi balti siuvinėti marškiniai, juodi – pasninko ir gedulo metu.

Akcentas: poetas Ivanas Franko vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į vyšyvanką kaip nacionalinės tapatybės simbolį. Jis siuvinėtus marškinius vilkėdavo po švarku.

Medžiagų pasirinkimą, marškinių kirpimą, spalvas, dėvėjimo būdą diktavo ne tik susiklosčiusios estetinės tradicijos, bet ir objektyvios aplinkybės, pvz., tam tikroje vietovėje naudojamų audimo staklių plotis, paplitusios siūlų dažymui tinkamos medžiagos ar gyvenimo būdas.

Kaip pastebima specialiojoje literatūroje, kai kuriose vietovėse vyrai marškinius dėvėdavo užleistus ant kelnių. Vyriški marškiniai buvo beveik tokio pat kirpimo kaip ir moteriški, tik vyriški – su apykakle. Vienur dėvėti iki 90 cm ilgio marškiniai, tarp stepių gyventojų buvo paplitę ilgesni. Moteriški marškiniai galėjo būti ilgi ar trumpesni, jei buvo dėvimi po sijonu.

Siuvinėjama paprastai buvo lininiais balintais, nebalintais, dažytais siūlais. Skirtinguose regionuose buvo įprasta naudoti skirtingos spalvos siuvinėjimo siūlus, rinktis kitokius motyvus ar dygsnius. Etnografai yra suskaičiavę: siuvinėta apie 250 dygsnių rūšių, naudota 20 technikų. Tik XX a. pradžioje ėmė vyrauti paprastesni dygsniai: kryželis ir atlasinis.

Senųjų marškinių siuvinėjimo technika organiškai derinta su kirpimu, todėl dažnai sunku atskirti puošybą nuo dygsnio, dažnai turėjusią dvigubą funkciją. Priklausomai nuo siuvinėjimo technikos ir raštų sudėtingumo, išsiuvinėti vienus marškinius gali trukti nuo dviejų savaičių iki trejų metų.

Žemdirbystės akcentai

Siuvinėjimų raštų simboliai turėjo magišką reikšmę, manyta, kad jie daro labai didelę įtaką ją dėvinčio žmogaus gyvenimui.

Ratas – vienas seniausių pagoniškų saulės simbolių, reiškiantis dieviškąją gyvybinę energiją, gyvenimo tęstinumą ir amžinybę. Apskritimas su tašku viduje simbolizavo visatos centrą, dieviškąjį tyrumą, nuotakos vainiką.

Buvo tikima, kad drabužiai su tokiais simboliais apsaugo žmogų nuo neigiamos įtakos.

Pasaulio, arba gyvybės, medis simbolizuoja trejopą visatos modelį: požemio, žemiškąjį pasaulius ir dangiškąją karalystę. Be to, medžio šaknys gali simbolizuoti praeitį, kamienas – dabartį, o vainikas – ateitį. Ukrainietiškame siuvinyje simbolis gali atrodyti kaip šakotas medis, javų varpa, pėdas ar vynuogių kekė. Pasaulio medžio motyvas dažniausiai matomas ant didelių siuvinėtų rankšluosčių, bet pasitaiko ir ant marškinių.

Rombas – vaisingumo, vyriškumo ir moteriškumo simbolis, o su tašku viduryje simbolizuoja apsėtą lauką, kuris nuo seno derlingumu garsėjusiame krašte reiškė gerovę ir klestėjimą. Rombas taip pat simbolizuoja akėčias – įrankį, kuriuo sėjai paruošiamas laukas.

Ukrainoje rombas su ūseliais (dažnai vadinamas rupūže) yra vaisingumo simbolis – senovės tikėjimuose šis gyvūnas buvo siejamas su krituliais, kurie suteikia gyvybę.

Sodru: XX a. pr. Ivano Frankivsko srityje išsiuvinėtų moteriškų marškinių rankogalis.

Tradiciškai rombų pagrindu sukurti raštai buvo siuvinėjami ant merginos vestuvinės suknelės. Be to, drabužius su rombais moteris turėjo dėvėti pastojusi ir iki pat vaiko gimimo – šis simbolis buvo laikomas talismanu.

Tarp šiapus ir anapus

Trikampis simbolizuoja trijų pasaulių – žemiškojo, požeminio ir dangiškojo – vienybę. Be to, jis simbolizuoja tris stichijas – vandenį, ugnį ir orą, taip pat krikščioniškąją Trejybę.

Viršūnėmis vienas kitą liečiantys trikampiai simbolizuoja taiką ir antgamtinį pasaulį, o sąlyčio vieta – perėjimą tarp jų.

Kartais tarp trikampių būdavo siuvinėjama linija, simbolizuojanti veidrodį, kuriame vienas pasaulis atsispindi kitame ir atvirkščiai.

Siuvinėjant ševronus vienų viršūnė būdavo nukreipiama žemyn – simbolizavo moteriškąją, arba materialiąją, esybę, arba viršun – vyriškąją, arba dvasinę, esybę.

Ševronas su viršun nukreipta viršūne – vienas iš seniausių ženklų ir aptinkamas dar paleolito laikotarpio piešiniuose. Tuo metu šis ženklas simbolizavo kalną arba žemę.

Banguojančios linijos arba zigzagai ant vyšyvankų simbolizuoja vandenį: vertikaliai išdėstyti lygiagretūs zigzagai reiškia lietų, horizontalios banguojančios linijos – dangaus drėgmę. Spiralės raštas priminė laiko laikinumą ir ciklišką Saulės disko judėjimą danguje.

Siuvinėjamas kryžius simbolizavo visatos centriškumo idėją. Tiesus kryžius – saulė, Dievas ir žmogus, įstrižas simbolizuoja mėnulį ir moteriškąjį pradą. Šias dvi figūras uždėjus vieną ant kitos, susidarydavo dvigubas kryžius arba aštuonių spindulių žvaigždė – vyro ir moters susivienijimo simbolis.

Kryžius laikomas talismanu nuo piktųjų dvasių. Dar ikikrikščioniškaisiais laikais dviejų linijų susikirtimas simbolizavo žemiškojo ir dangiškojo pradų susitikimą. Be to, kryžius simbolizuoja keturių stichijų: ugnies, vandens, žemės ir oro – harmoniją.

Sūkurėlis – saulės kulto simbolis, kuris senovės ukrainiečiams asocijavosi su namų židiniu ir šeimos laime.

Į dešinę besisukanti svastika simbolizuoja judėjimą įkandin saulės, ji buvo šeimos židinio, o priešinga kryptimi judantis sūkurėlis – saugančios ugnies simbolis.

Ukrainietiškuose siuviniuose taip pat paplitusi pilnoji svastika, kurios atšakos sukasi į skirtingas puses. Tai harmonijos, kurią sukuria dvi subalansuotos srovės, simbolis.

Vandens galia

S formos motyvas, dar vadinamas žalčiuku, puse svastikos, simbolizuoja kelią į tobulumą, žemiškus sunkius vandenis, motinišką Žemės drėgmę, teikiančią gyvybę pasėliams. Buvo tikima, kad drabužiai su tokiais simboliais apsaugo žmogų nuo neigiamos įtakos.

Pasak tyrinėtojų, senovėje šis simbolis taip pat reiškė gyvatę, kuri buvo siejama su vandeniu. Gyvatė buvo laikoma požeminio pasaulio globėja, simbolizuojanti vyriškumą, vaisingumą ir vaisingumą. S formos raštų eilėmis buvo siuvinėjami moterų marškinių pakraščiai, kad apsaugotų jų motiniškąją esybę.

Aštuonių spindulių žvaigždė dar vadinta Motinos žvaigžde, šis simbolis dažnai būna ant Mergelės Marijos ikonų. Ši figūra – viena populiariausių ukrainietiškuose siuviniuose.

Detalė: sidabrinis dirbinys iš Martynivo lobyno.

Meandro raštas, Ukrainoje vadinamas kreivojo šokio raštu, siejamas su ritualiniu šokiu, kurį ukrainiečių mergaitės tradiciškai šokdavo pavasarį, vandeniu. Jis simbolizuoja gyvenimo kelią ir amžiną egzistenciją. Jais dažnai marginami vyriški marškiniai, simbolizuojantys jėgą ir gyvybingumą.

Siuvinėjant gyvūnų ornamentus buvo tikima, kad toks drabužis atneša gerovę ir ilgaamžiškumą. Zoomorfiniuose siuviniuose vaizduojami toteminiai gyvūnai, vilkų dantys, karvės akis, žuvies žvynai ir pan.

Spalvų ir motyvų geografija

Pagal motyvus, siuvinėjimo techniką, spalvas galima buvo identifikuoti ne tik atskirų regionų, bet net ir kaimų gyventojus.

Voluinė nuo seno garsėja savitu siuvinėjimu – paprastomis besikartojančių geometrinių raštų (žvaigždžių, rombų, laužytų linijų) kompozicijomis, kurių ritmą sustiprina raudoni siūlai, kartais – ir mėlyni, juodi.

Žytomyre paplitęs mėlynos su raudona ir juoda derinys, kryžiai, rombai, apskritimai, zigzagai, rozetės turėjo apsaugoti marškinių savininką nuo neigiamos įtakos. Ne mažiau populiarūs gėlių ir augalų papuošalai: seniausi – žiemės ir beržai, vėliau atsirado apynių, vynuogių, rožių, obuolių, lapų motyvų.

Mozaika: žemėlapis, atskleidžiantis vyšyvankos motyvų ir spalvų įvairovę.

Černihivo srityje dera santūrūs Poltavos motyvai ir Kyjivo srities raštai. Regionui būdingi balti siuvinėjimai. Geometriniai ar augaliniai ornamentai siuvinėti baltais siūlais arba raudonos ir juodos spalvos mišiniu. Siuvinėjama labai plonais dygsniais, sukuriant suvertų karoliukų efektą.

Kyjivo regione vyravo augaliniai motyvai – vynuogių kekės, šakos su uogomis, gėlės, apynių spurgai. Galima aptikti ir žvaigždžių, rombų, kvadratų. Pagrindinė siuvinėjimo spalva – raudona, juoda naudojama tik raštui pabrėžti, įrėminti.

Polesės marškinių motyvams būdinga paprasta kompozicija. Kelis kartus kartojama rombo formos geometrinio rašto linija, aiškios raudonų siūlų figūros baltai pilkame fone.

Poltavos regiono siuvinėjimui būdingos santūrios spalvos. Čia siuvinėta baltais siūlais, kartais naudojant mėlynos, rudos, pilkos ir raudonos spalvos siūlus. Šiame regione derinami augaliniai ir geometriniai ornamentai: šerkšną primenančios šakelės, apyniai, kryžius, rombas, trikampis, žvaigždės. Moteriški Poltavos marškiniai išsiskiria turtingu, sudėtingu ir kartu subtiliu rankovių dekoru.

Grožis ir funkcionalumas

Ukrainos rytuose vyravo augaliniai ornamentai.  Charkivo srities vyšyvankai būdingi polichrominiai kryželiu siuvinėti ornamentai, dažniausiai naudojant šiurkščius siūlus, kurie siuviniams suteikdavo reljefo įspūdį. Būdingas gyvybės medžio motyvas, po kuriuo išsiuvinėtas arba zigzaginis ornamentas (meandras), simbolizuojantis požeminį vandenį, arba apverstos gėlės, simbolizuojančios požeminį pasaulį.

Donecko srityje siuvinėjimai išsiskiria šilta spalvų gama, daugiau raudonos nei juodos spalvos, vešlios gėlės, medžiai, paukščiai. Dažniausiai puošiamos rankovės, rečiau – apykaklės ir apvadai.

Luhansko regiono bruožas – polichrominiai raštai, siuvinėti kryželiu, šiurkščiais siūlais arba derinant skirtingos faktūros siūlus, siekiant sukurti reljefinį raštą. Dažniausiai siuvinėta kryželiu ir atlasiniu dygsniu. Siuvinėjimo įgūdžiai čia buvo perduodami iš kartos į kartą. Įdomui, kad siuvinėti buvo mokomos ikimokyklinio amžiaus mergaitės – kad piršlybų dieną turėtų bent dvylika siuvinėtų rankšluosčių.

Mokslininkai, ištyrę seniausias Dniepropetrovsko srities siuvinėjimo kolekcijas akcentavo itin sudėtingas rombų, kryžių, įstrižų kryžių, svastikų, žvaigždžių, trikampių, kvadratų kompozicijas, kai vieni elementai komponuojama su kitais.

Zaporižios regionas garsėja vyriškais vadinamaisiais čumakiniais marškiniais plačiomis rankovėmis – siuvinėjama buvo tik apykaklė. Rankovės tarnavo kaip savotiška vėliava, skirta signalizuoti plaukiant per Dnipro slenksčius. Čia buvo mėgstamos visos pagrindinės geometrinės formos ir jų deriniai.

Istoriniai simboliai

Senieji Kirovohrado regiono siuviniai išsaugojo ankstyvųjų žemdirbių simboliką, čia randama Didžiosios deivės, kurią garbino garbintos Kukutenio-Tripolės kultūros laikotarpiu, atvaizdą, dvigalvio erelio, kuris jį, kol „pasiskolino“ Rusijos imperija, atspindėjo vyriškąjį ir moteriškąjį pradus. Vėliau čia paplito sodrūs įvairiaspalviai augaliniai geometriniai ornamentiniai motyvai su vazomis, gėlėmis, lapais, pumpurais. Šis regionas žinomas dėl savito vadinamojo lakštingalos akies dygsnio, kai drobėje būdavo praduriamos skylutės.

Podolės vyšyvankos išsiskiria spalvų ir dygsnių įvairove. Vyrauja juoda spalva su raudonos, geltonos, žalios, mėlynos arba prinokusių rugių intarpais. Skirtingai nei kituose regionuose, čia geometriniai ornamentai itin sudėtingos struktūros – tai rombų, trikampių ir laužytų linijų derinys. Augaliniuose ornamentuose vyrauja medetkos, obuoliai, slyvos, saulėgrąžos, pušys, apyniai ir rūtos. Yra zoomorfinių motyvų, pavyzdžiui, gyvačių, lakštingalų, balandžių, pelėdų.

Vinycios regionui būdinga didelė siuvinėjimo technikų gausa, juodi, balti ir spalvoti dygsniai. Atskiri ornamentai būdavo įrėminami ir sujungiami kontūrinėmis siūlėmis.

Kiekviename kaime – savaip

Karpatų ir Priekarpatės regionai išsiskiria motyvų, atlikimo technikos įvairove – kiekvienas kaimas turėjo siuvinėjimo raštų ir spalvų ypatumų.

Užkarpatėje siuvinėta daugiau nei tuzino spalvų siūlais: beveik kiekvienas kaimas turėjo savo spalvinę gamą – nuo juodos, violetinės ir vyšninės iki žalios ir mėlynos. Mėgta derinti raudoną ir juodą spalvas, akcentuojant kažkurią vieną. Seniausi Užkarpatės siuvinėjimai – geometrinės figūromis, tačiau XX a. atsirado ir augalinių motyvų.

Bukovynoje, be geometrinių ornamentų, buvo siuvinėjami augalai ir gyvūnai, dažna geltona ir šviesiai žalia spalva, kartais naudojami net sidabriniai, auksiniai siūlai, karoliukai, šilkas, vilna ir metalo blizgučiai.

Huculų siuvinėjimui būdinga didelė raštų ir kontrastingų spalvų įvairovė – geometriniai ir augaliniai motyvai derinami naudojant įvairias technikas. Čia buvo atrasta, kad, dygsniuojant tos pačios spalvos siūlus priešingomis kryptimis, galima išgauti skirtingus atspalvius.

Ternopilio regiono pietuose būdingas siuvinėjimas medvilniniais siūlais  pakietintais dygsniais: kai kurie elementai apibrėžiami spalvotais siūlais, todėl sukuriamas didelis reljefas ir spalvinis efektas. Ivano Frankivsko regione rankovės visada buvo gausiai dekoruotos.

Lvivo regione vyrauja kryželiu siuvinėti geometriniai ornamentai, sukuriant ypatingą nėrinius primenantį raštą: tarp atskirų elementų paliekama balta erdvė, kuri sukuria lengvumo įspūdį. Juodos gėlės čia derintos su raudonos, geltonos, žalios ir mėlynos spalvų ornamentais. Javorivo rajonas turėjo savo unikalią techniką: iš atskirų figūrėlių komponuojami smulkūs elementai, išsiuvinėti įvairiaspalviais siūlais.

Pietietiški ypatumai

Pietiniams regionams būdinga unikali polichrominė ornamentika, siuvinėjant pusiau kryželiu arba kryželiu, vyrauja augaliniai motyvai.

Mykolajivo srities moterų marškiniai išsiskyrė keturkampėmis iškirptėmis ir laisvomis rankovėmis be susegimų ties riešais. Buvo naudojami gėlių motyvai: pušų, ąžuolų lapai ir apynių spurgai, įvairios gėlės ir žydinčios šakelės. Pabrėžta linija, simbolizuojanti žemę arba ribą tarp gėrio ir blogio.

Tradiciniai Odesos marškiniai buvo siuvami iš balto medvilninio audinio, mėgtos žemiau peties parauktos rankovės, išsiuvinėtos kryželiu išgaunant geometrinius gėlių raštus. Pagrindinės spalvos – raudona, juoda, mėlyna ir geltona. Rankovių kraštai buvo apsiuvami siaura juostele.

Krymo totorių siuvinėjimai skiriasi nuo žemyninės Ukrainos tradicijų. Čia svarbūs kontrastai, mėgti augaliniai subtilių spalvų ornamentai.

„Riba tarp gyvybės ir mirties yra labai plona. Galime kabintis į ją, bet mirtis yra neišvengiama“, – sako menininkas, fotografas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Grafikos katedros docentas Gintaras Česonis. Kauno fakulteto galerijoje pristatyta jo personalinė fotografijos paroda „Laiptai į dangų“, dedikuojama draugui ir kolegai VDA KF, tapytojui Arūnui Vaitkūnui, pasak fotografo, – įrodymas, kad menininko kūrybinis palikimas atsimenamas. Tapytojas tartum gyvena pomirtinį gyvenimą. Amžinybėje.

Atviros durys

Fotografijų serija pradėta kurti dar 2012 m., G. Česoniui pirmą kartą atvykus į Tbilisį apsilankyti kasmečiame tarptautiniame fotografijos festivalyje.

„Kelionė buvo kupina abejonių. Važiavau į nepažįstamą šalį, apipintą legendomis, kaip joje nesaugu. Tačiau ji pasitiko mane išskėstomis rankomis“, – pasakoja menininkas. Norėdamas susipažinti su miestu, pajausti jo ritmą, fotografas vaikštinėjo Tbilisio gatvėmis. Svilino didesnis nei 30 °C karštis. Slėpdamasis nuo jo menininkas pravėrė atsitiktinio daugiabučio laiptinės duris.

Iš saulės nutviekstos gatvės įsmukęs į laiptinę pradžioje nieko nemačiau, iš lėto vaizdas pradėjo ryškėti ir supratau, kur patekau.

„Iš saulės nutviekstos gatvės įsmukęs į laiptinę pradžioje nieko nemačiau, iš lėto vaizdas pradėjo ryškėti ir supratau, kur patekau. Tą akimirką ryškiai prisiminiau Arūną, kuris vaikščiojo tomis pačiomis Tbilisio gatvėmis“, – sako G. Česonis.

Tbilisį fotografas aplankė dar septynis kartus. Jis vykdavo kartu su kitais menininkais, taip pat kaip parodų kuratorius, o švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį nuvyko į šalį padovanoti 100 fotografijos leidinių Tbilisio fotografijos ir multimedijos muziejui. Progos apsilankyti Tbilisyje buvo įvairios, ir visada, laisvu metu, fotografas grįždavo į miesto gatves, jose ieškodamas laiptinių atviromis durimis.

Svetimi – tarsi savi

Nuostabą kelia faktas, kad daugiabučių laiptinės Tbilisyje atviros ir į jas galima užeiti.

„Tai privilegija. Žmonės, kurie neturi nieko, drąsiai dalijasi viskuo. Sykį laiptinėje sutiktas kartvelas pasikvietė mane arbatos. Turėjau jam papasakoti, kodėl čia atvažiavau. Jis netgi norėjo, kad likčiau vakarienės“, – pasakoja menininkas.

„Fotografijų seriją kūriau nuo 2012 iki 2022 m. ir per šį laikotarpį stebėjau, kaip seni, apleisti Tbilisio kvartalai virsta naujais, prabangiais ir jau su užrakintomis namų laiptinėmis. Norėdami apsaugoti tai, ką turi vertingo, žmonės randa vis daugiau priežasčių užrakinti duris. Atviros durys reiškia ne tai, kad žmogus neturi ko saugoti, o tai, kad laukia, jog kažkas užeitų“, – sako fotomenininkas.

Naujos detalės

Užeiti į laiptines gali kiekvienas, stebėdamas G. Česonio fotografijas. Laiptinės senos, gražios, neįprastos mums, pripratusiems prie standartinių, keistomis spalvomis dažytų, kodiniais užraktais saugomų namų laiptinių.

Tbilisio laiptinės fiksuotos žiūrint į jas skirtingais rakursais, pajaučiant vis kitokį laiptų ritmą, pastebint ir kadre išsaugant atsargiai sklindančią šviesą, kuri tokia būna tik labai trumpą akimirką.

Kuo ilgiau žiūrima į fotografijas, tuo daugiau detalių jose išryškėja. Kaip pasakoja G. Česonis, jis yra ne kartą sugrįžęs į tą pačią laiptinę, nes įdomi pasirodydavo pro mažus langelius sklindanti šviesa ar nauji įtrūkimai sienose, išlūžęs dar vienas laiptų turėklų laikiklis. Šį atradimo jausmą menininkas įtaigiai perteikia eksponuojamose nuotraukose – žiūrovas, į tą pačią fotografiją žvelgdamas antrą kartą, pamato anksčiau nepastebėtų laiptų faktūrų, dėmių ant sienų, nutekėjusių dažų, blunkančių interjero puošybos detalių. Nuotraukos, kaip ir laiptinės, atviros. „Parodoje žiūrovui siūlau skirti laiko ir atrasti fotografijas. Žiūrėdamas į jas tam tikru kampu, pamatai naujų detalių, elementų“, – pažymi menininkas.

Mokytojas, bičiulis

Paroda dedikuojama A. Vaitkūnui ne tik todėl, kad pagrindinis fotografijų motyvas yra tapytojo mėgtos laiptinės. „Nežinojau, kada ši paroda bus ir kokia ji bus. Ji neskirta jubiliejui ar kitai svarbiai progai. Tiesiog atėjo metas prisiminti Arūną“, – sako menininkas.

A. Vaitkūnas buvo pirmasis fotografo darbo vadovas, ilgainiui tapo jo bičiuliu. „Daug gražių akimirkų išgyventa drauge. Ir Arūno studijoje nemažai laiko praleista, dalyvauta diskusijose, pokalbiuose“, – prisimena G. Česonis. A. Vaitkūnas buvęs progresyvus, jo požiūris į kūrybą, drąsa eksperimentuoti, gebėjimas visada būti žingsniu priekyje, kitų, jaunų žmonių palaikymas, kvietimas bendradarbiauti darė didelę įtaką G. Česoniui. „Jis atiduodavo daug, bet, tikiu, daug ir gaudavo. Jei atsirastų galimybė su juo pasikalbėti dabar, būtų įdomu pasitikrinti, kiek idėjų, apie kurias esame diskutavę, šiandien yra įgyvendintos“, – sakė menininkas.

Kažką po savęs palikti, kad jį prisimintų, menininkui yra labai svarbu. Kūryba – tai jo mintys, išgyvenimai, patyrimai, suvokimai, atrastos tiesos. Menininkui išėjus, kūryba lieka. Ji gyvena. Ir nepraranda galios paliesti gyvuosius.

Komentaras

Prof. dr. Rasa Žukienė, menotyrininkė

Fotografas G. Česonis ir tapytojas A. Vaitkūnas į tuos pačius senojo Tbilisio motyvus žvelgė ne tuo pačiu laiku ir skirtingomis gyvenimiškomis aplinkybėmis. G. Česonis, pakviestas Sakartvelo fotomenininkų, į Tbilisį nuvyko 2012 m. Šis miestas sužadino prisiminimus apie tapytoją A. Vaitkūną, G. Česonio draugą ir kolegą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (2000–2005).

A. Vaitkūną mirtis pasiglemžė Tbilisyje. Tai įvyko 2005 m. Daugelis Kauno jaunesniųjų kūrėjų, tarp jų ir G. Česonis, ir šiandien pripažįsta šios asmenybės pozityvią įtaką jų pasaulėžiūrai ir etinėms nuostatoms. Prisiminimai ir dvasiškai artimo bendražygio praradimo kartėlis G. Česonio žvilgsnį nukreipė į Tbilisio senamiesčio namų laiptines, A. Vaitkūno mėgtą tapybos motyvą, ir jis sukūrė fotografijų ciklą „Laiptai į dangų“. Manau, svarbu pasakyti, kad pas mus retokai sutiksi menininką, savo kūryboje mąstantį apie kitą menininką ir kūryboje jam išreiškiantį pagarbą.

Dailininkas A. Vaitkūnas XX a. 9-ajame dešimtmetyje yra nutapęs įsimintinų kūrinių su Kauno ir Vilniaus laiptinių motyvais. Pavargusiose miesto namų laiptinėse jis įžvelgė itin tapybišką motyvą, kuris menininką nuteikdavo filosofiškai. Laiptinė – vieta, kur eina įvairiausi žmonės, bet niekas neužsibūna, nes nejauku ir nesaugu. Tapytoją visa tai pastūmėdavo panirti į klampias niuansuotas spalvines gamas.

G. Česonis senuosius Tbilisio senamiesčio laiptus mato pilkšvai monochrominių atspalvių gamoje ir, sakyčiau, kažkaip viltingai, lyg laiptus į metafizinį Dangų. Laiptinių tuneliai fotografo žvilgsnį veda ir aukštyn, ir žemyn, bet visada link vidun srūvančios šviesos plotų. Tamsumą ir prieblandą įveikia išsklidusi, iš dangaus atsrūvanti sidabriška šviesa. Ji ir yra neišblėsusios atminties simbolis. Šios fotografijos – prasminga dedikacija, kilnus vieno kūrėjo pagarbos kitam kūrėjui veiksmas, jau pats savaime vertas pagarbos.

Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno istorijos metų. Lengvai skaitoma, neakademine kalba aprašomi svarbiausi miesto įvykiai nuo jo įkūrimo iki pat šių dienų. Knygoje – net 33 intriguojančios istorijos su savo herojais ir svarbiais įvykiais.

Klestėjimo metas

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi tapusi knyga yra kelių autorių kolektyvinis darbas. Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė po dešimt svarbiausių to meto įvykių ir asmenybių. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.

Iki tol miestas išgyveno aktyvų karų su Vokiečių ordinu laikotarpį, todėl vystyti ramią prekybą ir sėkmingus ekonominius santykius buvo sudėtinga.

Dr. L. Bucevičiūtė rinko ir rengė istorinę medžiagą apie XV a. Kauno gyvenimą. Pasak jos, regėdami miestą tokį, koks jis yra dabar, mes kartais pamirštame, kad Kaunas anksčiau buvo visai kitoks. Tad, skaitydamas knygą, skaitytojas galės nusikelti į praėjusių amžių Kauną ir įsijausti į to meto kauniečių gyvenimą.

Istorikė atkreipia dėmesį, kad XV a. Kauno gyvenime svarbiausia data tapo 1408 m. Būtent tada Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis miestui Magdeburgo teisės pagrindu suteikė savivaldos teisę. Tai buvo reikšmingas startas miestui plėtotis, vystytis ir klestėti.

Simbolis: tarp į Vakarų Europą eksportuotų prekių būta ir vaško, kurio lydymo krosnis galima matyti Rotušės aikštėje, eksponuojamas po stiklu. / E. Butkevičiaus nuotr.

„Kaunas įgijo teritorinę ir ekonominę autonomiją, jam buvo suteiktos tam tikros prekybos ir amatų laisvės ir lengvatos. Buvo įteisinta asmeniškai laisvų ir ekonomiškai įgalintų pirklių ir amatininkų bendruomenė, tiesiogiai atsakinga valdovui. Kartu Vytautas perleido Kaunui svarstykles, vaškinę ir karpyklą. Tad Kaunas galėjo pats tvarkytis savo vidaus gyvenimą, lengviau prekiauti, – paaiškino pašnekovė. – Kaunas yra įsikūręs labai patogioje upių santakoje, tad prekyba vandens keliais vyko ir iki XV a. Tačiau nepamirškime, kad iki tol miestas išgyveno aktyvų karų su Vokiečių ordinu laikotarpį, todėl vystyti ramią prekybą ir sėkmingus ekonominius santykius buvo sudėtinga. Tik XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje miestas pagaliau ėmė klestėti. Šis klestėjimo periodas, kurio LDK laikais vėliau nebepavyko pakartoti, truko iki pat XVI a. pabaigos.“

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, gauta savivaldos privilegija į miestą priviliojo čia perspektyvų mačiusių vokiečių pirklių, kurių bendruomenė XV a. Kaune buvo labai gausi. Jų dėka mieste pradėjo vykti rimta tarptautinė prekyba, o 1440 m. čia įkurta Hanzos pirklių kontora. „Tai yra nenuginčijamas įrodymas, kad tuo metu miestas išgyveno savo ekonominės plėtros piką. Kalbant šių laikų terminologija, galima sakyti, kad to meto užsienio investuotojams Kaunas atrodė puiki vieta plėsti savo rinkas ir aktyvinti prekybos ryšius“, – sakė istorikė.

1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora. / archyvo nuotr.

Svarbi prekė – vaškas

Pasak pašnekovės, XV a. tapęs svarbiu vandens prekybos miestu, Kaunas į Vakarų Europą eksportuodavo nemažai savo gamybos prekių. Viena jų – bičių vaškas, naudotas antspaudams ir bažnyčių žvakėms, patrankoms gaminti ir kitoms reikmėms.

Vaškas būdavo lydomas specialiose krosnyse, stovėjusiose tuometėje Turgaus (dabar Rotušės) aikštėje. Šias seniausias Europoje ir vieninteles išlikusias vaško lydymo krosnis, eksponuojamas po stiklu, Rotušės aikštėje galima pamatyti ir šiandien.

„Vaško lydymo krosnys Kaune atsirado XV a. viduryje, kai miestui buvo suteikta teisė lydyti vašką ir jį eksportuoti. Krosnyse pagamintas vaškas būdavo formuojamas į tam tikrą mato vienetą, vadinamą akmeniu, ant jo būdavo išspaudžiamas miesto herbas – tarsi firminis ženklas, rodantis, kas yra gamintojas. Kitos pagrindinės Kauno eksporto prekės buvo mediena ir pelenai, kurių daug būdavo plukdoma į Vakarų Europą, – pasakojo dr. L. Bucevičiūtė. – Šios eksporto prekės charakterizavo ne tik Kauną, bet ir visą Baltijos regioną.“

Istorikės teigimu, aktyviai prekiauti ėmęs Kaunas stengėsi visomis išgalėmis saugotis nuo užsienio pirklių galimos žalos miestui ir jiems brėžė labai aiškias ribas. Tam pasitarnavo įvairūs ekonominiai saugikliai, kuriuos užtikrino Lietuvos didžiojo kunigaikščio miestui suteiktos privilegijos. Pavyzdžiui, sankrovos teisė, leidusi stabdyti toliau keliaujančius svetimšalius pirklius ir reikalauti nustatytą laiką Kaune sandėliuoti savo prekes. Svetimšaliai pirkliai turėjo Kaune savo prekes ne tik sandėliuoti, bet ir leisti vietiniams pirkliams jas pirkti. Tik vėliau jie galėdavo su savo prekėmis toliau keliauti per valstybės teritoriją.

Traukė vienuolius

Dar vienas Kaunui svarbus XV a. antrosios pusės įvykis, aprašomas knygoje, – vienuolių bernardinų atsikėlimas į miestą. Pasak dr. L. Bucevičiūtės, nors kiekvieno skyriaus pasakojimas sukasi apie tam tikrą istorinį įvykį ir asmenybę, kartu atskleidžiamas to laikotarpio miesto gyvenimas – teisė, religija, pramonė ir prekyba, medicina, mityba ir kiti kasdienybės aspektai.

Istorija: Kauno senamiestyje esantys XVI a. pastatai mena miesto klestėjimo laikotarpį. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Knygos skyriuose, konstruojant siužetą, nupasakojamos ir kitos svarbios temos. Tad, pasakojant apie bernardinų apsigyvenimą Kaune, aprašomas ir tuometis miesto dvasinis gyvenimas, bažnyčių statybos“, – atskleidė ji.

Pašnekovės teigimu, XV a. Kaune visuomenės dvasiniams poreikiams patenkinti svarbiausia buvo bažnyčia. Ji – pagrindinis mediatorius tarp visų luomų ir socialinių grupių. Todėl 1468 m. įvykęs vienuolių bernardinų atsikėlimas ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios prie Kauno pilies statybos buvo labai svarbus įvykis. Be to, vienuolių atsikėlimas į Kauną rodo, kad tuo metu miestas išties augo, plėtėsi ir vystėsi, gausėjo jo gyventojų skaičius.

„XV a. Kaunas sparčiai augo ir buvo patrauklus perspektyvų ieškantiems svetimšaliams. Pirkliai ir amatininkai iš įvairių kraštų norėjo gyventi ir vystyti savo veiklas būtent Kaune. Jų dvasiniams poreikiams patenkinti reikėjo bažnyčių, – sakė istorikė. – Bažnyčios ir vienuolynai buvo svarbūs ir tuo, kad šalia jų steigėsi vadinamosios špitolės – socialines paslaugas teikiančios vietos nepasiturintiems. Į jas buvo priimami gyventi elgetos, ligoniai, seni žmonės, neįgalieji. Būtent vienuolės ir vienuoliai rūpindavosi šiais užribyje likusiais visuomenės nariais. Tad bažnyčios ir vienuolynai atliko ne tik dvasinę, bet ir svarbią socialinę funkciją.“

Saugu: sandėliuose Vokiečių Hanzos sąjungos pirkliai laikė prekes, kurias gabendavo į Kauną ir iš jo. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kodėl vienuolių atsikėlimas į Kauną ir naujų bažnyčių statymas buvo reikšmingas įvykis, aiškina istorikė. Tiesa, pirmoji žinoma Kauno špitolė paprastai datuojama 1519 m. ir siejama su pranciškonų bažnyčia, tačiau nenuginčysime, kad būtent XV a. antrojoje pusėje susiformavo šio socialinio reiškinio svarba ir poreikis.“

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, XV a. Kaunas stipriai išaugo ir visapusiškai sustiprėjo. Gauta savivaldos teisė leido sparčiai vystytis miesto ekonomikai. Be to, šiuo laikotarpiu nebūta nei stiprių kataklizmų, nei epidemijų, gaisrų ar karų, kaip, pavyzdžiui, XVII a. viduryje, kuris Kaunui buvo ypač dramatiškas.

Tikėtina, kad, peržengus XVI a. ribą, Kaune galėjo gyventi apie 6–7 tūkst. žmonių – gana daug kaip tais laikais. Po XVII a. įvykusio nuopuolio Kauno bendruomenė sumažėjo beveik tris kartus.

Miestietis ir miestėnas

Dr. L. Bucevičiūtė pasakojo, kad LDK laikotarpiu miestas buvo labai sudėtinga socialinė struktūra. Svarbiausia to priežastis buvo visuomenės susiskirstymas į luomus. Urbanizuotoje erdvėje kaimynystėje nuolat gyveno, veikė, kartu buvo ir bendravo įvairių luomų žmonės – miestiečiai, bajorai, dvasininkai. XV a. Kaune sąvoka „miestietis“ buvo suprantama visai kitaip nei dabar.

„LDK laikotarpiu miestiečiu laikytas tas, kuris Kaune turėjo nekilnojamojo turto, išpažino krikščionybę (buvo katalikas) ir buvo teisėtos santuokos palikuonis. Neatitinkantis šių trijų svarbių sąlygų, toks žmogus nebuvo laikomas visateisiu miestiečiu, galinčiu prisiekti miestui ir pretenduoti į miesto savivaldos organus“, – atskleidė pašnekovė.

Tik miesto piliečiai galėjo pretenduoti į miesto savivaldą, rezidavusią rotušėje. „Savivaldą sudarė miesto taryba (magistratas) – burmistrai ir tarėjai – ir suolininkų kolegija. Pastaroji sprendė teisminius reikalus, susijusius su baudžiamosiomis bylomis mieste. Taip pat miesto taryboje veikė vaitas – vaizdžiai kalbant, tuometis meras. Vis dėlto tokia analogija netiksli, nes vaitas dažniausiai būdavo bajoriškos kilmės asmuo, kurį skirdavo valdovas. Tai labiau garbės nei galios pareigybė. Vaitas turėdavo pasižymėti nepriekaištinga reputacija, kad miestiečiai iš tikrųjų gerbtų jį ir klausytų jo žodžio“, – akcentavo dr. L. Bucevičiūtė.

Istorikės teigimu, trijų pagrindinių sąlygų neatitikę Kauno gyventojai negalėjo vadintis tikraisiais miestiečiais, miesto piliečiais. Tad tikslinga juos būtų įvardyti miestėnais. Miestietis ir miestėnas LDK laikų Kaune buvo dvi skirtingos sąvokos.

„Miestėnas gyveno mieste, jis galėjo verstis amatais ir prekyba, turėti turto. Tačiau jis neatitiko būtinų sąlygų, todėl negalėjo pretenduoti į miesto savivaldą“, – pasakojo pašnekovė.

Žemiausią miesto socialinį sluoksnį sudarė užribio žmonės – benamiai, elgetos, prostitutės, padieniai darbininkai. Žemiausiam to meto visuomenės sluoksniui priklausė ir valstiečiai, kurie, patirdami savo šeimininkų engimą ir prievartą, neretai bėgdavo.

„Viena iš vietų, kur valstiečiai bėgdavo, būdavo miestai. Tuo metu populiarus lozungas skelbė: miesto oras daro žmogų laisvą. Iš tikrųjų, jei valstiečiui pavykdavo mieste išsislapstyti bent dešimt metų, jis tapdavo laisvas ir buvęs šeimininkas nebeturėdavo į jį teisių. Mieste besislapstantys valstiečiai dažniausiai stabilių pajamų neturėdavo ir tapdavo padieniais darbininkais“, – XV a. teisinius subtilumus atskleidė istorikė.

Viduramžių kasdienybė

Knygoje daug dėmesio skiriama kauniečių kasdienybei. Aprašant svarbiausius miesto istorinius įvykius, taip pat atskleidžiama, kaip gyveno, kuo tikėjo, ką dirbo ir valgė įvairių istorinių laikotarpių kauniečiai.

Dr. L. Bucevičiūtė pastebėjo, kad, tariant žodį „miestas“, iškyla šiuolaikiniam Kaunui būdingas vaizdinys – asfaltas, šaligatviai, apšvietimas. Vis dėlto, pasak jos, XV a. Kaunas vizualiai nelabai skyrėsi nuo kaimo. Nors jau būta mūrinių namų, mieste dominavo mediniai pastatai. Netgi akmenimis grįstą grindinį galėjai rasti tik centrinėje miesto dalyje, aplink rotušę.

„Be abejonės, viduramžių Kauno sanitarinė būklė buvo prasta. Vis dėlto mieste veikė viešosios pirtys, kuriose savo paslaugas teikė barzdaskučiai. Apskritai, barzdaskučių cechas buvo labai reikšmingas mieste, šio amato atstovų veiklos spektras buvo labai platus, aprėpė daugybę paslaugų, – pasakojo pašnekovė. – Barzdaskučiai ne tik atliko tiesioginę savo funkciją, bet ir kriminalinių bylų atveju būdavo kviečiami įvertinti aukos sužeidimų pobūdį, tarsi tų laikų medicinos ekspertai. Barzdaskučių cecho skiriamasis ženklas buvo varinė lėkštelė, keliama virš durų. Tai nuoroda, kad būtent čia galima tikėtis barzdaskučių paslaugų.“

Istorikės teigimu, kadangi Kaunas buvo svarbus viduramžių prekybos miestas, čia kiekvieną dieną zujo daug įvairiausių žmonių – ne tik vietinių miestiečių, bet ir svetimšalių pirklių. Tad pagrindinės miesto gatvės ir aikštės turėjo priminti spalvingą turgavietę, kurioje visi skuba, bendrauja vieni su kitais įvairiausiomis kalbomis – lietuvių, vokiečių, lenkų, rusėnų, judėjų.

„Eilinio kauniečio dienos ritmas būdavo susijęs su jo veikla. Dauguma miesto gyventojų buvo amatininkai ir pirkliai, kurių tikslas – parduoti kuo daugiau prekių. Tad dienos, kai atvykdavo gausesnės užsienio pirklių grupės, būdavo labai intensyvios ir reikšmingos. Pirkliai skubėdavo įsiūlyti savo prekes, o amatininkai norėdavo apsirūpinti reikalingomis žaliavomis, – apie to meto kasdienybę pasakojo istorikė. – Miesto gyvenimą paįvairindavo mugės. Jos buvo labai svarbios ir reikšmingos. Amatininkams ir pirkliams tai buvo puiki galimybė pristatyti ir išparduoti savo gaminius. Per muges Kaune, kaip ir kituose miestuose, prekyba vykdavo laisvai, svečiams pirkliams nebuvo taikomi prekybos draudimai.“

Mugės data būdavo iš anksto suderinama, todėl paprastai per muges į Kauną atvykdavo daug svetimšalių pirklių. „Pagrindinis veiksmas vykdavo aplink miesto rotušę. Čia buvo tuometė turgaus aikštė, kurioje prekiauta. Šalia – dabartinėse Muziejaus ir Santakos gatvėse – ir Hanzos prekių sandėliai, kur užsienio pirkliai sukraudavo sandėliuoti atsigabentas prekes“, – pasakojo istorikė, leisdama vizualizuoti ano meto Kauno gyvenimą.

Knygoje – istorinės asmenybės

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, lengvai skaitoma knyga skirta skaitytojui, kurio nedomina sudėtingi akademiniai tekstai, bet jis nori daugiau sužinoti apie Kauną. Vis dėlto tai negrožinė literatūra. Knygai medžiagą rinko istorikai, joje galima rasti visus naudotos literatūros šaltinius.

„Kiekviename knygos skyrelyje veikia tam tikras herojus, kurio pavardės neminime, tad gali pasirodyti, kad tai išgalvotas žmogus. Tačiau, įsigilinus į aprašomą laikotarpį, tampa aišku, kad tai reali tuo metu gyvenusi asmenybė. Pavyzdžiui, skyriuje, pasakojančiame apie vienuolių benediktinių įsikūrimą Kaune, minima sesuo Eufemija. Tai  tikra istorinė asmenybė – Kauno pavieto teisėjo Andriejaus Skorulskio dukra Eufemija Skorulskytė, kuri tapo vienuole, – atskleidė pašnekovė. – Stengėmės skaitytojų neapkrauti informacija. Tačiau, susidomėjus tam tikra asmenybe ir norint apie ją sužinoti daugiau, galima pasinaudoti knygoje pateiktomis nuorodomis ir susirasti akademinių tekstų, kuriuose plačiau rašoma apie tą žmogų.“

Papasakojus apie pagrindinius beveik 700 metų istoriją skaičiuojančio Kauno įvykius, knygos veiksmas baigiasi 2022-aisiais – metais, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalus. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

„Žinoma, gana nedidelės apimties literatūros kūrinyje neįmanoma sutalpinti visos Kauno istorijos. Tačiau tai ir nebuvo mūsų tikslas. Lengvais potėpiais paryškinome tam tikrus esminius prabėgusių šimtmečių Kauno reiškinius, įvykius ir žmones. Tikimės, kad skaitytojui apie juos skaityti bus įdomu, jis atras intriguojančių ir netikėtų faktų“, – vylėsi dr. L. Bucevičiūtė.

1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora

<...> Prisišvartavus Hansas kaipmat suprato, kad susikalbėti šiame mieste sunku nebus. Uoste daug kur girdėjo kalbant vokiškai. Visame triukšme buvo įmanoma išskirti šnekant lietuviškai, lenkiškai ir rusėniškai. Kauno uosto garsas nedaug skyrėsi nuo gimtojo Dancigo: vienas per kitą rėkė žmonės, daužėsi laivai, dunksėjo iškraunami kroviniai. Kiek paklausinėjęs jis kaipmat išsiaiškino, kad geriausia eiti link vadinamųjų Hanzos sandėlių. Ten ir ras visus reikiamus asmenis. Sandėliai buvo dideli, todėl laivui dar tik artinantis prie uosto kairiajame Nemuno krante, visai netoli nuo santakos su Nerimi, jis įsidėmėjo eilę išskirtinių pastatų, būdingų pirklių gyvenamam miestui.

Išlipęs į sausumą Hansas leidosi krantu link Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kurioje dažniausiai meldžiasi visi atvykėliai iš vokiškų žemių. Už dar visai neseniai pastatytos bažnyčios matėsi nedidelės, bet senos vietinių gyventojų kapinės. Toliau kelias ėjo link raudonų plytų pastato išskirtiniu fasadu. Buvo aišku, kad jis irgi neseniai čia stovi. Į gatvę buvo atsukta ištaigingoji jo pusė: vienodai išdėstyti į viršų kilo penki plytų stulpeliai, viršuje papuošti lyg kokiais pumpurais. Matyt, šiame name sprendžiami svarbūs miestui klausimai, nes iš abiejų pusių jo duris varstė galybė žmonių. Visai greta pastato iš šiaurinės pusės stovėjo dar vienas tokio paties dydžio namas. Tik nebuvo toks puošnus ir atrodė, kad yra skirtas laikyti prekes. Prieš jo duris, į kurias vedė nedideli laipteliai, ėjo dar viena statmena gatvė. Hansui reikėjo pasukti kairėn, kad pasiektų savo tikslą – prekių sandėlius.

Kiek paėjęs vyras susitiko pažįstamą iš Dancigo ir tuoj ėmėsi visko klausinėti. Jiedviem vaikštant po miestą pavyko sužinoti, jog Hanzos kontora Kaune atidaryta prieš beveik trisdešimt metų, bene 1440-aisiais. Jos pirkliai tarpininkauja perveždami pagrindines prekes. Labai apsimoka į Kauną gabenti ne tik druską, kurią šį sykį atplukdė Hansas, bet ir tokias gėrybes, kaip gelumbę, prieskonius ar net silkę. Žinoma, gerai čia perka ir prabangos prekes: papuošalus, stiklą, išdailintus koklius ar gražiai dekoruotus indus. Kadangi šiuose kraštuose gausiai vartojamas midus ir alus, tai niekuomet neprašausi atgabendamas vieną kitą bokalą. Indą, dekoruotą biblijiniais vaizdais, į kelionę buvo pasiėmęs ir Hansas, taip įprasmindamas tėvo atminimą, kuris šį bokalą dar jaunystėje buvo būtent šiuose kraštuose išlošęs ir visur vežiodavosi kaip talismaną.

Jaunasis pirklys prisipažino, kad atėjus pavasariui ketina namo leistis prisikrovęs ne tik žvėrių kailių ir pelenų, bet ir odos, verpalų bei taukų. Žinoma, visa tai bus tik pavasarį. O dabar reikia rūpintis iškrauti atplukdytą druską, pelningai viską parduoti ir sėkmingai įsikurti šiame mieste peržiemoti.

Hanso tėvas buvo žinomas šiuose kraštuose pirklys, todėl sūnui nereikėjo sukti galvos, kur apsigyventi. Jo namas stovėjo prie pagrindinės miesto aikštės. Dviejų aukštų dailus mūrinis pastatas buvo gražus pažiūrėti, nors ir neįmantrus. Vidiniame kieme stovėjo ūkiniai trobesiai, o pusrūsyje galima saugoti ir kai kurias atsivežtas gėrybes. Vis dėlto sukrauti visą 7 laštų svorio druskos krovinį šiame name niekaip nebūtų pavykę, todėl teks tartis dėl vietos Hanzos sandėlyje.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“

2020 m. pasirodęs romanas – siurrealus pasakojimas apie žvejų kaimelį, įsikūrusį šalia senkančio, užteršto ežero. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero dvasia. Tokiame atšiauriame pasaulyje užaugęs vaikinas Namis leidžiasi į kelionę siekdamas išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą.

Pokalbis su B. Bellová – apie modernią čekų literatūrą, atskirą nuo rašytojų gyvenimą gyvenančias knygas ir kurti įkvepiančią intuiciją.

– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokiu tikslu atvykote į Kauno literatūros savaitę?

– Taip, Lietuvoje apsilankiau pirmą kartą. Turėdama laisvo laiko, pavaikščiojau po Kauno centrą ir senamiestį, važiavau funikulieriumi. Iš tikrųjų Lietuva ir Čekija turi panašią istoriją. Šiandien sužinojau, kad Kaune sovietmečiu taip pat susidegino jaunuolis, protestuodamas prieš okupacinį režimą, kaip 1969 m. Čekoslovakijoje Janas Palachas. Pagalvojau, kad mūsų šalys panašios ir tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš vienos pusės mus supo Vokietija, iš kitos – sovietų Rusija. Tad mes nukentėjome nuo abiejų režimų.

Man svarbiausia – parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu.

Į Lietuvą turėjau atvykti dar 2020 m., kai pasirodė mano knyga „Ežeras“. Planavau ją čia pristatyti, bet prasidėjo pandemija. Tad pagaliau atvykau po trejų metų. Kartu su kitu čekų rašytoju Vratislavu Kadlecu Kauno literatūros savaitėje diskutavome apie šiandienos literatūrinį gyvenimą Čekijoje.

– Jūsų pirmoji knyga „Sentimentalus romanas“, pasirodžiusi 2009 m., pasakoja apie iššūkius augant komunistinio režimo griūties kontekste. Pati brendote buvusioje Čekoslovakijoje. Kiek į šią knygą sudėjote savo pačios išgyvenimų?

– Nepasakyčiau, kad mano knygose yra daug asmeninių išgyvenimų ar patirčių. Kita vertus, tam tikra prasme aš tai patyriau, nes stebėjau ir girdėjau istorijas žmonių, kurie nukentėjo nuo komunistinio režimo. Man asmeniškai labai įdomu tai, kad tada gyvenę vieni žmonės ieškojo kompromisų, o kiti gyveno vedami moralės ir vidinių įsitikinimų. Tačiau tai jiems kainavo daug – buvo persekiojami, netgi kalinami.

– Lietuvoje geriausiai žinomas jūsų romanas „Ežeras“, jums pelnęs tarptautinį pripažinimą. Knygoje aprašomas prie senkančio, užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis, kuriame vyrauja neviltis. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie užslėptas žinutes knygoje? Galbūt tai  atsainaus žmonių požiūrio į gamtos problemas kritika? Kai kurie skaitytojai mano, kad atšiaurus pasaulis, kuriame auga knygos herojus  Namis, yra aliuzija į Sovietų Sąjungą.

– Knygoje daug archetipų, o skaitytojo užduotis – juos surasti. Iš tikrųjų simboliai knygoje priklauso nuo to, kaip skaitytojas juos supranta. Specialiai jokių archetipų ir simbolių knygoje neužslėpiau, prie jų dirbau pati to nežinodama. Kai per gyvenimą esi perskaičiusi daugybę knygų ir girdėjusi daug istorijų, simboliai tavo kūryboje atsiranda to nė nesuprantant. Manau, kad knygoje keli personažuose atsikartojantys simboliai yra gana akivaizdūs. Pavyzdžiui, sena moteris ar valstybės pareigūnas yra tam tikrų archetipų visuomenėje prototipai. Kiti simboliai yra mažiau akivaizdūs, subtilesni.

Jei skaitytojams atrodo, kad žvejų kaimelis yra aliuzija į Sovietų Sąjungą, taip gali būti. Viskas priklauso nuo skaitytojo. Pastebėjau, kad buvusio socialistinio bloko šalyse šis sugretinimas yra dažnesnis. Jei skaitytojas gyvena Rytų Europoje, jis aprašomo kaimelio kasdienybę sulygina su savo patirtimi – okupacija, priespauda, šiurkščia jėga, kuri priverčia gyventi savo gyvenimą tokiu būdu, kurio nesirinktum.

– Lietuvoje puikiai žinome čekų literatūros klasikus: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą. Kaip atrodo šiandienė moderni čekų literatūra?

– Nesu literatūrologė, tad galiu tik glaustai apžvelgti dabartinę modernią čekų literatūrą. Šiandien Čekijoje karaliauja moterys rašytojos. Būtent jų knygos šiuo metu labiausiai skaitomos, apie jas kalbama. Temos, apie kurias rašoma ir diskutuojama literatūros rateliuose, yra istorija, holokaustas, komunistinio režimo pabaigos laikotarpis. Šios temos vis dar domina skaitytojus. Populiaru skaityti ir rašyti apie šeimos problemas, šeimoje patirtas traumas. Labiausiai perkamos ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamos autorės yra Kateřina Tučková ir Alena Mornštajnová.

– Kaip save vertinate modernios Čekijos literatūros kontekste?

– Jei man reikėtų save apibūdinti, pasakyčiau, kad esu tarsi auglys ant Čekijos literatūros kūno. Nemanau, kad turiu daug bendro su šiuolaikine čekų literatūros scena. Aš neseku jokių tendencijų, pasakoju istorijas. Dažnai rašau pasitelkdama intuiciją. Pati nesirenku savo knygų temų, nežinau, kas jose įvyks, tiesiog pasakoju istorijas. Jos mane veda, o aš viską užrašau. Tiksliai net pati nežinau, kaip tai veikia. Man tiesiog patinka stebėti ir analizuoti žmones, įvykius aplink mane. Kartais pamatau ką nors įdomaus ir suprantu, kad apie tai reikia parašyti.

– Knygai be galo svarbus geras vertėjo darbas. Pati esate vertėja – ar jautriai reaguojate į savo knygos vertimus? Galbūt daugiau nei įprasta bendraujate su savo knygų vertėjais?

– Taip, esu vertėja, bet pati neverčiu literatūros, iš anglų kalbos verčiu reklamas. Niekada nenorėjau versti knygų, nes tai be galo sunkus ir menkai apmokamas darbas. Aš jau turiu kūrybinį hobį – rašymą, tad nenoriu savo laiko leisti versdama knygas. Manau, kad nebeilgai dirbsiu vertėja, pastebiu, kad šių specialistų paklausa vis mažėja – greičiausiai dėl mašininio vertimo. Galbūt literatūros vertėjai turi šiek tiek daugiau laiko pasiruošti, kol ir jų darbą perims kompiuteriai. Tikriausiai ateityje dirbtinis intelektas perims ir knygų rašytojų darbą. Žinoma, tai nereiškia, kad nebebus paklausos rašytojų, gebančių puikiai papasakoti istorijas. Kad ir kaip būtų, kol kas dirbtinis intelektas yra tiesiog kalbos programa, emocijų generuoti jis nesugeba. Geram rašytojui emocijos yra labai svarbios.

Kalbant apie mano knygų vertimą susiduriu su dviem vertėjų tipais. Pirmojo tipo vertėjai išverčia knygą, nusiunčia ją leidyklai ir knyga būna išleidžiama be mano žinios. Vėliau iš leidyklos sulaukiu kopijos ir sužinau, kad knyga buvo išversta. Antrasis vertėjų tipas man patinka kur kas labiau. Tai vertėjai, kurie tau užduoda klausimų. Tada žinai, kad jiems rūpi gilesnė knygos prasmė. Šie vertėjai stengiasi išversti kuo geriau, tavo istoriją kuo tiksliau papasakoti kita kalba. Jie man rašo ilgus laiškus ir klausia daugybės klausimų. Dažnai su tokiais vertėjais tampame draugais, užsimezga labai artimas ryšys. Artimiausia draugystė sieja su mano knygų vertėjais iš Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, JAV. Iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, jei lankomės vieni kitų šalyse.

– Kokių atsiliepimų apie savo knygas sulaukiate iš skirtingų šalių skaitytojų? Minėjote, kad Rytų Europos šalys jūsų knygose įžvelgia kiek kitokių simbolių ir prasmių nei vakariečiai.

– Kaip ir minėjau, skaitytojų mano knygose atrandami simboliai priklauso nuo to, kokia tema svarbi ir aktuali toje šalyje. Tačiau esama ir universalių temų. „Ežeras“ yra istorija apie augantį, bręstantį jauną žmogų – manau, kad visi gali su tuo susitapatinti. Iš tikrųjų galiu jums pasakyti tik tai, ką man papasakoja sutikti tų šalių žmonės. Aš pati neskaitau savo knygų apžvalgų užsienio kalbomis, nes jų nesuprantu. Esu du kartu lankiusis Japonijoje, daviau interviu laikraščio, kuris kasdien spausdinamas 500 tūkst. kopijų tiražu, žurnalistui. Net neįsivaizduoju, ar kas nors perskaitė tą interviu, ar skaitė knygą, ką apie ją galvoja.

Kai pamąstai, įdomu – parašai knygą, ją išverčia, ir tada ta knyga gyvena savo gyvenimą, o tu apie ją nieko nežinai. Kalbant apie kitas Europos kalbas yra lengviau, nes bent jau galiu nuspėti kai kurių žodžių reikšmę. Tačiau lietuvių kalbos visiškai nesuprantu (juokiasi). Man svarbiausia parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu. Jei knyga paliečia, sukelia skaitytojui emociją, jaučiuosi atlikusi savo darbą. Būtų smagu užsidirbti iš knygų rašymo, bet kol kas dar taip nenutiko. Gal vieną dieną nutiks.