Vienose Pamaskvės kapinaitėse pastebėję geltonai mėlyną maršką vietos gyventojai kreipėsi į policiją. Įtarimas, kad tai – provokatorių padėta Ukrainos vėliava, nepasitvirtino. Daiktas tebuvo techninis audinys, kuriuo duobkasiai uždengė karutį su įrankiais.

Į grupes socialiniuose tinkluose susibūrusios rusės tariasi, kur pigesni konservai ir kariški batai, kokius tamponus (Čečėnijos kare patikrintas tvarstis gilioms žaizdoms!) dėti į mobilizuotų sutuoktinių, brolių ir sūnų vaistinėlę. Į draugiją pasiprašiusio prašalaičio paklaustos apie patį karą Ukrainoje, suklega: „Palaikome! Ir specialią karinę operaciją. Ir prezidentą. Jei reikia kariauti, tai reikia.“

Tūkstančiai mobikų – jaunų ir priartėjusių prie Rusijos vyro tikėtinos gyvenimo trukmės ribos – į frontą iškeliauja it į žvejybą. Su daina. Ir buteliu. Vos kelias klases baigę. Ir akiniuoti baltarankiai. Didmiesčių hipsteriai, advokatai, zootechnikai, bedarbiai, mokytojai. Daugiavaikiai ir jaunavedžiai. Kas šaukimą gavo sučiuptas prie Maskvos metro, kas – iš motinos rankų.

Tūkstančiai vaizdo įrašų su skundais dėl nepatogios nakvynės ant kareivinių grindų, surūdijusių šautuvų, dažasvydžiui, o ne frontui skirtų liemenių.

Minios artimųjų prie kareivinių tvoros. Ne, nebandančių išlaisvinti valstybės nemaitinamus mobilizuotuosius – brukančių jiems karštą maistą ir gramelį.

Po trijų mobilizacijos savaičių pasipylę skundai dėl netesėtų pažadų: šeimos iš valstybės taip ir negavo nė rublio, kreditų mokėjimas nesustabdytas. „Koroče, bardakas. Mes taip nenorime“, – keiksmažodžiais apkaišytame kreipimesi į neegzistuojančių Rusijos piliečių teisių neegzistuojantį ombudsmeną neegzistuojančio teisingumo ieško „kariai“.

Dešimtys į Ukrainos nelaisvę patekusių rusų, vietos žurnalistams prisipažįstančių, kad ėjo kovoti su fašistais ir ginti Donbaso liaudies. Arba savo žemių: Rytų Ukraina – tai Rusija, taip sakė per televiziją.

Jei savo noru einama į ešafotą, gal viršūnėms besąlygiškai paklūstančios apačios Rusijoje tuoj išreikalaus ne valdžios kaitos, bet 1937-ųjų teroro?

Tai – šių dienų Rusijos realybė, kelianti nedviprasmiškus klausimus.

Ar tikrai pakanka kelių propagandistų, kad dešimtys milijonų suaugusių piliečių staiga taptų bailesni už Irano paaugles, sukilusias prieš mulų režimą?

Jei taip bijoma valstybės, kad baisu likti kažko neįskundus, jei savo noru einama į ešafotą, gal viršūnėms besąlygiškai paklūstančios apačios Rusijoje tuoj išreikalaus ne valdžios kaitos, bet 1937-ųjų teroro?

O kas, jei tokioje situacijoje atsidurtų net pažangiausia visuomenė, kuri valstybę paverstų piliečiams teikiamų paslaugų sistema be varginančių postringavimų apie vertybes?

Kad ir kiek paslapčių būtų ruso genuose, kolektyvinėse Aukso Ordos ir baudžiavos jungo, Didžiosios suirutės ir stalinizmo patirtyse, šiandienos Rusija – tarsi didžiulio eksperimento rezultatas. Tereikia buvimą piliečiu supaprastinti iki formalumų registruojant gimimą, mirtį, tuoktuves, pasirenkant mokyklą ar polikliniką. Nustoti skaityti partijų programas, vaikščioti į rinkimus, o galimybę būti savarankiškus sprendimus priimančia politinės sistemos dalimi iškeisti į laisvę jaukiai gyventi savo mažuose pasaulėliuose.