NEUŽMIRŠTUOLĖS RŪKE

Ką tik paminėjome dar vieną Sausio 13-osios sukaktį. Su pavienių žvakelių languose liepsnelėmis, įspūdingais laužais, koncertais ir jau nebejuokingomis diskusijomis dėl to, ką gi simbolizuoja neužmirštuolė – mūsų atmintį, masonus ar sovietus. Su atsiminimais, jų perdariniais ir kažkaip keistai gausėjančiomis anų įvykių dalyvių gretomis. Tačiau kuo didesnis laiko ir geografinis atstumas nuo 1991-ųjų laužų, tuo tirštesnė migla ima skirti istoriją nuo šiandienos. Tiesą nuo pramano.

Tiems, kas tąnakt miegojo Seime, kas juos saugojo, degino laužus prie televizijos pastato, būriavosi prie bokšto, plaukai pasišiauštų patyrus, kokiame nykiame interpretacijų, buko apilietiškumo, net abejingumo rūke pradėjo klaidžioti vadinamosios nepriklausomybės kartos atžalos. "Partizanų ir rusų karas", "Tai įvyko prieš 100 metų", "Sausio 13-oji? Nežinau. Neįdomu", – tokių ir ne tik perlų šalies pedagogams pažeria ta, dėl kurios visos neužmirštuolės, žvakelės, dėl kurios ir kovota, – Lietuvos ateitis. Sausio 13-oji ir visas Atgimimo laikotarpis po truputį virsta pastraipa istorijos vadovėlyje ir abstrakcija, kokia iki saugios santrumpos "Smetonos laikais" buvo virtęs visas tarpukaris. Net graudu prisiminus vaikiškus pamąstymus, kuo gi nusipelnė ta smetona iš močiutės puodynės, kad jos vardu ištisas laikmetis pavadintas.

Plaukai pasišiauštų patyrus, kokiame nykiame buko apilietiškumo rūke pradėjo klaidžioti vadinamosios nepriklausomybės kartos atžalos.

Kažin ar verta abejoti Lietuvos ateities gynybiniais gebėjimais. Jei reikės, savuosius TV bokštus ir seimus ji apgins nulauždama priešų IT sistemas. Tik ar užaugusi abstrakcijų rūke ji atpažins, kas savas, kas – ne? Ir dėl to tikrai negalėsime apkaltinti nei masonų, nei sovietų. Kalti būsime patys, nes metai iš metų tik aiškinamės savo nuopelnus istorijoje, užuot sukūrę aiškų laisvės mitą, kuris žaidimais, istoriniais repais, miuziklais, romanais, serialais, komiksais pasiektų toliausią apolitiškumo užkampį ir jame augantį ateities pilietį.