Tuo metu, kai tūkstantį kilometrų nutįsusiame fronte Ukrainos pajėgos kaunasi dėl kiekvieno savo žemės metro, daužo iš požeminių tunelių, betono užtvarų suraizgytą Surovikino liniją, naikina priešo logistikos mazgus, Kyjivo politikams tenka laikyti naują ištvermės egzaminą.

Kasmetę JAV valstybės biudžeto deficito problemą tenykštės partijos sugebėjo išspręsti tik pasiekdamos laikiną kompromisą,  sutarusios dėl pagalbos Ukrainai moratoriumo. Nors šis sprendimas laikinas, kartu su geležinės finansininkės Penny Pritzker paskyrimu finansinės paramos Ukrainai įsisavinimo prievaizde ir viešumą pasiekusiu dokumentu, kurio kitaip nei vykdytinu detaliu kovos su korupcija planu nepavadinsi, jis šaltu dušu perliejo Volodymyro Zelenskio komandą.

Periodiškai pasklisdavusius gandus, esą Vakarai paramą ginklais skiria it lašindami pipete, nes nori priversti Kijyvą sėsti prie derybų stalo su Kremliumi, komunikacijos meistrai, optimistų stovyklai atstovaujantys ekspertai, o kartais ir aukšti Europos šalių ar JAV pareigūnai nugesindavo rasdami kontrargumentų. Šįkart, atrodo, viskas gerokai rimčiau. Iš pradžių Vašingtonas tarsi ir padėjo tašką metus trunkantiems debatams dėl „F-16“, leidosi į kalbas apie ATACAMS, tačiau truktelėjo rankinį stabdį, leisdamas suprasti, kad iš pakeleivio reikalauja daugiau, nei tik susemti korumpuotus komisariatų vadovus, paviešinti parlamentarų turto deklaracijas ar uždėti antrankius Igoriui Kolomoiskiui. Ukrainai reikia atgauti žemes ir saugumo garantijų, Vakarams – ne tik teritorinį vientisumą atgavusios, bet ir maksimaliai apsivaliusios Ukrainos. Korupcionierių, kaip sakoma, turime patys.

Akistata su tiesa, kad būti Vakarų aljansų dalimi reiškia ne tik perspalvinti žemėlapį, bet ir besąlygiškai priimti klubo nuostatus, buvo neišvengiama. Naivu buvo manyti, kad tai įvyks po karo. Kad ir kokių nacionalinių interesų esama JAV, Vašingtonas šiuo atveju – ne klastingas Dėdė Semas, bet chirurgas, perduodantis medikų konsiliumo nuomonę, kad operacija neišvengiama.