PERKEISTI GYVENIMAI

Pasklidus žiniai apie operos solisto Vaido Vyšniausko skandalingą pasirodymą su Putino režimu kolaboruojančioje Baltarusijoje, pasitikslinau garsiojo tenoro gimimo metus: lyg ir ne piemuo tokiems poelgiams? Išties – 1971-ųjų gimimo, už nugaros – jau 50 su uodegėle. Kai sausio 13-ąją rusų tankai traiškė tautiečius, buvo 20-ies. Tokio amžiaus ukrainiečiai su ginklu rankose gina ne tik savo – mūsų – laisvę.

Visus šiuos metus gyvename Rusijos agresijos fone ir visą laiką girdime diskusijas, ar menas (ne)susietas su politika. Tos sąsajos vardas paprastas – pasirinkimas. Kol V. Vyšniauskas Minsko didžiajame teatre lukašenkinei grietinėlei traukė Otelą, kitas žinomas Lietuvos muzikas, pianistas Darius Mažintas koncertavo griuvėsiais paverstame Iziume karo išsekintiems Ukrainos žmonėms. Kurio iš jų menas nesusietas su politika?

Perkeisti galima tik meile – ne prievarta. Kalėdos tai paliudija. Jeigu tik neužmirštame jų esmės.

Sovietinis režimas bandė perkeisti mūsų gyvenimą. Ar ne per anksti tai pamiršome? Vyresnioji karta žino, kaip buvo švenčiamos Kalėdos. Tai būdavo darbo dienos, todėl ruoštis reikėdavo paskubomis, po darbo. Kūčių vakarienę valgydavo prie aklinai užtrauktų užuolaidų, o į bažnyčią ėjo drąsiausieji, kurie nebijojo būti suskaičiuoti saugumiečių – lankytis Mišiose ir švęsti Kalėdas buvo nusikaltimas. Vis dėlto sovietinis Grinčas nepavogė Kalėdų – lietuviai atkakliai puoselėjo religinę šios šventės prasmę ir išsaugojo ją. Sovietams nepavyko perkeisti mūsų pasaulėžiūros pagal savojo režimo poreikius.

Perkeisti galima tik meile – ne prievarta. Kalėdos tai paliudija. Jeigu tik neužmirštame jų esmės: ne lūžtančių nuo vaišių stalų, ne išpampusių nuo dovanų maišų, o mums siunčiamos svarbios žinios. Žinios, kad gimė Dievo sūnus, kurį vienatinį Tėvas atidavė tam, kad užburtų mūsų širdis gerumu.

Neseniai Ukrainos pietinėje Chersono srityje kariai, Dniepro upės pakrantėje statydami įtvirtinimus, atkasė antikinės romėnų gyvenvietės liekanas. Koks simboliškas atradimas: griaunančiame kare aptikti tai, kas išlieka. Ir praėjus tūkstančiams metų, mes, žmonės, išlikome panašūs. Ne valstybių lyderiai, ne partijos perkeičia mūsų gyvenimus, o tikėjimas. Šiandien, galėdami jį laisvai išpažinti, nepamirškime – ne visur Kalėdos džiugios. Tačiau ten, kur yra tikėjimo, yra ir vilties, kad sunkus gyvenimas bus perkeistas.