Miškus dabar galime kirsti iš peties, be jokių leidimų, ir lobti iš gamtos gėrybių. Bijote bausmių už gamtai padarytą žalą? Be reikalo. Skiriamos teismų baudos už išvežtus didžiulius kiekius medienos tėra simbolinės, toli gražu neprilygstančios gautam pelnui.

Štai Anykščių rajone vienas apsukruolis savavališkai, nesuderinęs su miškininkais, iškirto ir išvežė 83 egles, 5 pušis (daugiau kaip 100 kietmetrių medienos), o teismas jam skyrė 5,5 tūkst. litų baudą. Žinant, kad eglės rasto 1 kub. m kainuoja apie 260 litų, pušies – 240 litų, pažeidėjui, net ir sumokėjus baudą, liko daug gražaus pelno.

Dar įdomiau baudas ir žalą gamtai skaičiavo sostinės teisėjai: už 281 nukirstą pušį (153 kietmetrius medienos) barbarui neseniai skyrė viso labo 3,3 tūkst. litų, o uždarbis galėjo būti apie 40 tūkst. litų.

Galima tik spėlioti, kiek šešėlinių medkirčių išsisuka išvis be jokių baudų. Neseniai viena dienraščio skaitytoja guodėsi, kad atvažiavusi į tėviškę apžiūrėti savo miško pamatė iškirstas dvi dešimtis pušų. Moteris įtarė netoli gyvenantį savo pusbrolį. Šis policijoje prisipažino vogęs medieną, o po to sumokėjo giminaitei kelis tūkstančius litų. Po tokios atomazgos paviešinti savo istorijos pašnekovė nenorėjo, o policija tyrimą nutraukė, nes nukentėjusiųjų esą nelikę. Atrodytų, visi liko patenkinti. Bet valstybės institucijų kažkodėl visai nesudomino žala gamtai, nors akį rėžte rėžia plyni, ne pagal nustatytas taisykles iškirsti kirtimai. Tokie pavyzdžiai tik ir skatina be atodairos mojuoti pjūklais ir niokoti gamtą.

Kai kas gali sakyti, kad privačiame miške savininkai tegul šeimininkauja taip, kaip nori. Bet privatininkų žinioje yra pusė visų šalies miškų. Jei jie toliau taip bus kertami be jokio plano, be realių bausmių ir negalvojant apie atsodinimą, girių vietoje greitai plytės dykynės ir šabakštynai. Ką tada atsakysime savo vaikams, anūkams, kai jie paklaus: kur dingo mūsų apdainuotieji miškai, kodėl vietoje jų matome tik dykynes?