Ar Egipto prezidento rinkimai – revoliucijos šioje šalyje pabaiga? Ko dar laukti Vidurinių Rytų regione?

Šio regiono šalys – skirtingos: tiek dydžiu, tiek ekonominiu išsivystymu, gyventojų skaičiumi ir pagal kitus kriterijus.

Visgi, stebėtina, daugelis šių šalių istoriniu požiūriu pergyveno panašius politinius pokyčius. Ar leidžia žvilgsnis į praeitį daryti kokias nors išvadas dėl ateities?

Iš dalies. Nors prognozavimas nėra lengvas užsiėmimas.

Žvelgiant į praeitį, dalis regiono šalių skirtingu metu pergyveno tris būdingus laikotarpius: monarchinio valdymo, karinių režimų ir islamistinių jėgų iškilimo.

Pirmas lūžis – monarchijų panaikinimas ir karinių režimų įsitvirtinimas – daugelyje regiono šalių įvyko dar praėjusio amžiaus antrojoje pusėje. Antras – visai neseniai, po jo valdžią regiono šalyse perėmė islamistiniai judėjimai.

Tarkime, Egipte ar Libijoje – per Arabų pavasarį, Turkijoje – atėjus į valdžią Recepui Tayyipui Erdoğanui. Vieninteliame Irane šis lūžis buvo gerokai anksčiau – galima sakyti, nuvertus šachą.

Islamistinių jėgų pasirodymo pavojaus ar, priešingai, naudos nesiimsime vertinti. Vieni šiuose judėjimuose gali įžvelgti pavojų demokratijai, esą islamistai varžys žmogaus teises, kiti, priešingai, – tikrąją demokratiją.

Svarbu tai, kad pastarasis pokytis įvyko ne visose regiono šalyse. Ar revoliucijos apims kitas šalis, pavyzdžiui, Saudo Arabiją, – sunku pasakyti. Tačiau revoliucijas pergyvenusių šalių patirtis leidžia manyti, kad pokyčiai, jei įvyks, gali būti panašūs.

Šiokia tokia išimtis iš bendro konteksto – Sirija. Palyginti su Egiptu, Sirijos visuomenė nėra homogeninė. Basharo al Assado režimas ir kariuomenė yra dominuojami alavitų – religinės grupės, sudarančios Sirijos gyventojų mažumą. O sunitai – didžiausia religinė grupė – iš esmės eliminuota.

Būtent dėl šios priežasties Sirijoje pagrįstai galima kalbėti apie pilietinį karą tarp skirtingų tapatybinių (šiuo atveju religinių) grupių, jei režimas grius. Kitaip sakant, alavitams nėra kur trauktis, o sunitai sieks keršyti. Sirijos atvejį, regis, paranku lyginti su Iraku, kuriame dominuoja šiitai ir sunitai. Jei įvyktų intervencija ir režimas būtų sutriuškintas, tikėtina, kad Sirijoje prasidėtų teroristinis pilietinis karas, kuris sukeltų nenuspėjamų padarinių, kaip Irake nuvertus Saddamą Husseiną. Regis, tai gali būti Vakarų delsimo priežastis.

Egipto problema – ne giluminė, kaip Sirijoje. Čia visuomenėje nėra susipriešinimo, nebent dėl politinių pažiūrų. Nenuostabu, kad Egipte nekilo pilietinis karas, tik jėgų persistumdymas tarp elito.

Visgi, nors stabas Hosni Mubarakas per revoliuciją buvo pašalintas, neįvyko reikšmingas lūžis elito gretose.

Kitaip sakant, tie, kurie valdė H.Mubarako metais, valdo ir dabar – tai šalies armijos vadovybė. Tiesa, armijai dabar tenka ieškoti pusiausvyros. Nors kariškiai prieš pat paskelbiant prezidento rinkimų rezultatus ėmėsi skubių jų įtaką įtvirtinančių reformų, jiems teko pripažinti Musulmonų brolijos svarbą.

Brolijos nariams ir naujajam šalies vadovui aktyvus kariuomenės dalyvavimas politinėje veikloje – trikdis. Tačiau kol kas brolija neturi jokių svertų prieš kariškius.

Visgi, jei brolijos atstovai jus, kad jų kursą palaiko didžioji dalis visuomenės, gali imtis eliminuoti kariškius.

Brolijos žingsniai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, žemesnio rango karininkų patraukimas savo pusėn, eliminuojant senąjį generalitetą ir naujiems kadrams mainais už lojalumą suteikiant aukščiausius postus armijoje.

Žinoma, galima tikėtis ir status quo situacijos, kai abi pusės bandys gerinti bendrą Egipto socialinę ir ekonominę būklę. Kol kas šia linkme ir judama.