Nepatinka – nedirbk. Pilnos gatvės norinčių dirbti tavo darbą už perpus mažesnę algą. Tokius žodžius ne vienas girdėjo – juolab šiandien, kai šalies ekonomika balansuoja ties apatine kilimo ir kritimo sinusoidės kilpa. Savo darbo vietą saugo ir alkani, pusmetį algų negaunantys Vilniaus kiemsargiai, ir "už minimumą" dirbančios pardavėjos ar vadybininkai, valstybės įstaigų juodadarbiai.

Darbą brangina tiek, jog nė draugų būryje nebelaido senų juokelių apie tai, kad "darbas beždžionę pavertė žmogumi ne tam, kad ji taptų darbiniu arkliu". Dirbti už save, atleistąjį kolegą, vietoj laisvalaikio ir iš idėjos šiandien madinga. Na, bent jau madinga tarp paprastų mirtingųjų.

Elitas gi atsparus minios skoniui ir dar šventai tiki, kad puoštis darbo paliktomis nuospaudomis reikia su saiku. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į naujausius Seimo statistikos duomenis, kurie, atmetus formuluočių vingrybes, atskleidžia elementarią tiesą: maždaug pusė Seimo narių visiškai netrykšta noru kurti ir/ar tobulinti teisės aktus. Yra net tokių, kurie per visas tris vienuolikto šaukimo Seimo sesijas neįstengė pateikti nė vieno projekto – net ir su kolegomis.

Seimas – ne kokia pogrindinė pinigų spaustuvė, kurios produktyvumas matuojamas tariama vertybe paverstomis popieriaus šūsnimis, savo kastos mundurą gina aktyvesni Seimo nariai.

Už skverno pačiuptas Seimo narys netruks pasakyti, jog svarbiausia būnant parlamentaru – laikytis priesaikos, kuri, kaip sykį išaiškino Konstitucinis Teismas, yra daugiau nei vien simbolinis aktas. O kad šioje priesaikoje akcentuojamos plačios kaip Adomo laukai sąžinės, ištikimybės, pagarbos šaliai, demokratijai ar žmonių gerovei sąvokos – negi dėl to parlamentarai kalti?

Nekalti jie. Tik, atrodo, dalis vos tapę Seimo nariais, persikraustė į kitomis dimensijomis matuojamą pasaulį. Tokį, kuriame nėra banalių rinkėjų rūpesčių, užtat labai palankios sąlygos mąstyti apie tikrąją parlamentinio darbo esmę, o sykiu – ir kūrybingai pažiūrėti į savąją priesaiką.

Ar Lietuvos juodadarbiams, drebantiems dėl savo darbo vietos, bus geriau, jei visi iki vieno iš 141 minties galiūnų būrio blaškysis uždaryti žemiškų įpareigojimų narve, žils ieškodami tobulesnių įstatymų formulių, pertraukose tarp sesijų susitikdami su savo rinkėjais? Juk ne. Rūpintis purvinais reikalais, kurie pas mus vadinami politika, pakanka ir saujelės etatinių politikierių, turinčių fantazijos ne daugiau už Kisą Vorobjaninovą.

Likusieji gali dirbti ir būdami toli nuo mūsų. Ieškodami dharmos, išgyvendami katarsį, atnaujindami kūniškąją florą ir fauną, kad grįžtų tyresni, nei išvažiavo, aplink save skleistų daugiau ramybės bei gėrio ir visai paprastai, beveik iš savo kišenės, pagausintų Lietuvoje nuolat per menkus dvasinės gerovės išteklius.

Nepatinka, kad tautos išrinktieji gėrio ieško užjūriuose? Išeitis yra. Tuos pačius gerovės išteklius galima pagausinti ir neiškeliant kojos iš Lietuvos – tik kelioms valandoms per savaitę pašokant į plika akimi nematomą, bet popieriuose egzistuojantį biurą, sėdant prie televizijos šou komisijos stalo. Juk matuoti atliktą darbą sugadinto popieriaus šūsnimis – pernelyg primityvu, o Seimo nario mandatas eilinį mirtingąjį politiku pavertė ne tam, kad jis vėl virstų mirtingu juodadarbiu.