PRESTIŽO PEDAGOGO PROFESIJAI ANT LĖKŠTUTĖS NIEKAS NEATNEŠ

Visuomenėje nuolat girdimus nuogąstavimus, kodėl mokytojo profesija vis dar neprestižinė, docentė dr. Birutė Autukevičienė vertina gana skeptiškai: šio statuso niekas nesuteiks – tai pedagogai turi pelnyti patys.

„Pedagogo profesijos prestižas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, dirbančio švietimo sistemoje. Kokį įvaizdį apie save susikursime, tokį ir turėsime – ne tik čia, kur dirbame, bet ir visoje Lietuvoje. Jeigu aš dirbu mokytoja grupėje ir nuolat bendrauju su 20 vaikų šeimų, jie manimi tiki ir pasitiki, žino, kad, vos prireikus, sulauks mano pagalbos, konsultacijos, pokalbio, matys mane kaip kompetentingą, šiai profesijai tinkantį žmogų, mokytojo profesija jų akyse ir bus prestižinė“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė B. Autukevičienė.

Jos teigimu, būtų naivu tikėtis, kad jaunas mokytojas, vos baigęs universitetą, ateis dirbti į ugdymo įstaigą ir jau turės puikų įvaizdį, patį aukščiausią įvertinimą – visa tai reikės pelnyti, t. y. įrodyti savo elgesiu, žiniomis ir kompetencija.

Ilgametė patirtis

Dalydamasi tokiu įsitikinimu B. Autukevičienė kalba iš savo patirties – ji jau daugiau nei 30 metų dirba švietimo sistemoje: savo profesinę karjerą ji pradėjo nuo auklėtojos darbo darželyje, vėliau tapo pavaduotoja ugdymui, o šiuo metu pati vadovauja ugdymo įstaigai ir dėsto paskaitas studentams universitete.

Kad bus mokytoja, ji sako žinojusi nuo pat vaikystės – visi jos tuomečiai žaidimai buvo susiję su lėlių ar draugų mokymu.

Kadangi baigdama studijas tuo metu augino mažą vaiką ir kaip tik ieškojo jam vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tąkart užsuko į šalia įsikūrusį sostinės lopšelį-darželį „Viltenė“, o ten sulaukė pasiūlymo jame dirbti.

„Taip ir atsirado mano gyvenime ikimokyklinis ugdymas. Tuo metu tikrai tikėjau, kad užauginsiu vaiką, išleisiu jį į mokyklą ir pati ten eisiu dirbti. Iš tiesų man taip patiko dirbti su mažais vaikais, kad ir likau tame pačiame darželyje iki pat šios dienos.

Niekada nesigailėjau pasirinkusi šį darbą, nes ugdyti mažus vaikus be galo įdomu. Maži vaikai uždega savo entuziazmu, linksmumu, švelnumu, tikrumu. Kai pelnai jų pasitikėjimą, jie yra be galo atviri“, – pasakojo B. Autukevičienė.

Iliuzijos ir lūkesčiai

Paklausta, ko reikia, kad ugdymo įstaigoje galėtum dirbti dešimtmečius, pašnekovė sako, kad esminis dalykas mokytojo darbe yra vertybės – tos, kuriomis jis vadovaujasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Šiuolaikinis pasaulis itin greitas, tad jame be tvirto vertybinio stuburo gali būti nublokštas ne ten, kur norėtum būti.

Pamatinėmis vertybėmis B. Autukevičienė laiko meilę vaikams ir darbui, empatiją, atsakingumą, sąžiningumą, kantrumą, intelektualumą: „Tai yra vertybės, būtinos bet kuriam pedagogui. Jeigu moki parodyti dėmesį ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kai to reikia, suteikti pagalbą ir paramą, kai tavęs prašo, pastebėti, įvertinti ir pasakyti gerą žodį, kai būtina, tada viskas bus gerai. Laimė tai ugdymo įstaigai, kuri randa tokių pedagogų.“

Šiandien, kai visoje Lietuvoje itin daug kalbama apie pedagogų trūkumą, darželio vadovė su tuo susiduria ir savo kasdieniame darbe – tai vienas didžiausių šių dienų iššūkių. Juo labiau kad net ir įsidarbinęs jaunas žmogus gali šioje darbo vietoje ilgai neužsibūti – yra buvę ir tokių atvejų.

„Atrodo, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nesutrikti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį, iššūkį“, – sakė pašnekovė.

Darbas švietimo įstaigoje, anot jos, nelengvas ir nepaprastas. Tenka dirbti su įvairaus lygio mokymosi ar elgesio sunkumų turinčiais vaikais, taip pat svarbu suprasti tėvų lūkesčius – su jais kalbėtis, išklausyti, stengtis suprasti.

Kaip patraukti?

Pašnekovė sako tikinti, kad ją stipriai augina ir ugdo ne tik vadovaujamasis darbas ugdymo įstaigoje, bet ir darbas universitete – ji jau ne vienus metus yra Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė, mokslų daktarė, dėsto studentams.

„Šiuolaikinis jaunimas yra smalsus, energingas, gabus, žinantis savo vertę. Man įdomu matyti, kaip jie mąsto, kaip vertina dalykus, susitikimai su jais ir mane pačią skatina augti, stengtis, neužstrigti ties tuo, kas buvo vakar. Kad paskaitos atitiktų jų norus ir lūkesčius, jos turi būti kitokios – jie tikrai neklausys ilgos paskaitos, nes jiems tiesiog gali būti nuobodu.

Esu praktikė, tad stengiuosi studentus įgalinti praktinėse užduotyse, duoti spręsti įvairias problemines užduotis, analizuoju, kaip jaunas, dar nepatyręs žmogus galėtų įveikti vieną ar kitą situaciją“, – prisipažįsta B. Autukevičienė.

Lyg ateities architektas

Dėstydama universitete docentė siekia motyvuoti jaunus žmones ateiti dirbti į švietimo įstaigas ir atsakingai ugdyti jaunąją kartą. Mokytojas, anot pašnekovės, yra ateities kartų architektas – šią mintį ji kasdien bando perteikti savo studentams. Pedagoginės žinios, gaunamos universitete, yra labai svarbios, bet jos nuolat keičiasi, juda į priekį – tai, ką jauni žmonės gaus universitete, jie stiprins, keis, tikrins ir plės dirbdami švietimo įstaigoje, skaitydami, stažuodamiesi, tobulindamiesi.

„Tai, kad jauni žmonės ieško savęs, yra labai gerai. Aš, dirbdama tiek universitete, tiek švietimo įstaigoje, noriu kiek galima giliau pamatyti ir suprasti mažo vaiko ugdymo ypatumus, nuolatinius pokyčius šioje srityje, t. y. eiti ne į plotį, o į gylį – ne slysti paviršiumi, o nesiblaškydama eiti viena kryptimi, nerti vis giliau ir giliau, pamatyti ir suprasti tas slaptas ugdymo kerteles“, – sako B. Autukevičienė.