Su realia Rusijos grėsme NATO susiduria būdama nevienodai subrendusi. Skandinavija, Baltijos šalys, Lenkija – tarsi įvaikiai, žinantys: nedirbsi – liksi už durų, šiuo atveju – už geležinės uždangos. Prancūzai su britais – it 30-mečiai, pripratę gyventi patogiau, nei gali sau leisti, tad juodai dienai (gynybai) turi rasti lėšų, kurių trūksta ir kitoms būtinosioms reikmėms. Vokietija – saviieškose paskendęs amžinas studentas, tik dabar pradedantis suvokti, kad tėvas neapmokės dar vienų studijų. Ispanija premjero Pedro Sanchezo laišku NATO generaliniam sekretoriui pareiškusi, esą gintis yra beprotystė, – paauglys, kuris prieš paklusdamas būtinai turi priminti tėvams, kad andai neleido laikyti šuniuko. Vengrija, Slovakija, Turkija – nuolat šeimos taisykles pažeidžiančios intrigantės. Jos flirtuoja su kriminaliniais elementais, namuose tranko durimis, bet pietų ir kišenpinigių neatsisako, – Šiaurės Atlanto taryboje balsuojant dėl gynybos išlaidų ar karinių planų klusniai pakelia rankas „už“.

Šiandien Hagoje susiburianti NATO nėra disfunkcinė šeima, kaip to labai norėtųsi Kremliuje. Tiesiog, kaip sako buvęs NATO karinio komiteto pirmininkas Robas Baueris, jai tenka keisti mąstymą – nuo „aš“ kultūros pereiti prie „mes“ kultūros. Padaryti šiandien tai, dėl ko ir susibūrė 1949-aisiais.