„Tai visai kitoks gyvenimas – kupinas drausmės, aiškių taisyklių ir struktūros. Geriausiai įsiminė pirmosios dienos – viskas vyko it rūke. Vėliau prasidėjo pirmieji taktikos mokymai, rytinės mankštos ir visa eilė nuotykių, kurių kariūno gyvenime netrūksta“, – prisimena pulkininkas.

Pasak jo, akademija davė tris kertinius dalykus, be kurių šiandienio karininko jis neįsivaizduoja: „Pirma – suvokimas, kad galiu daugiau nei pats maniau. Antra – atsparumas sunkumams ir pasitikėjimas savimi net ekstremaliausiose situacijose. Ir trečia – bendrystės ir prasmės jausmas. Tuo metu tarnyba kariuomenėje gal nebuvo labai populiari, tačiau mums, tuomečiams kariūnams, tai atrodė prasminga: mes saugojome savo valstybę.“

Pulkininko teigimu, sprendimą stoti į karo akademiją lėmė jaunatviškas nuotykių troškimas ir tuo metu dar ne iki galo suvoktas, bet gilus patriotizmas. Tuo metu buvo praėję vos ketveri metai nuo nepriklausomybės atkūrimo ir tik dveji – nuo paskutinio Rusijos kariškio pasitraukimo iš Lietuvos. „Tvyravo aiškus suvokimas, kad negalima pasiduoti“, – prisimena pulkininkas.

Šiandien E. Lastauskas karininko profesiją vadina prasmingesne nei bet kada anksčiau.

„Tai – gyvenimo būdas, kuriame „aš“ atsitraukia į antrą planą, o „reikia“ tampa svarbiau už „noriu“. Bet su visais nepatogumais ateina ir didžiulis, labai smagus dalykas – prasmė. Ginti valstybę yra ne tik garbė, bet ir svarbus pasirinkimas. Taip, kiekvienas žmogus randa savą kelią įprasminimui, tačiau man atrodo, kad ginti savo šalį ir žmones – viena iš kilniausių prasmių“, – įsitikinęs pulkininkas.

Jaunimui jis linki nebijoti iššūkių ir imtis veiksmų.

„Jeigu nusprendėte – veikite. Tik veikdami suprasite, ar esate pasiruošę. O sėkmės formulė paprasta – kiekvienas, kuris stengsis ir darys, taps karininku“, – įsitikinęs pulkininkas E. Lastauskas.