Palestina džiaugiasi simboline pergale – Jungtinės Tautos (JT) pripažino ją valstybe. Bet labai džiūgauti nėra ko. Ši „valstybė“ nekontroliuoja savo teritorijos, neturi pinigų pragyventi, jos sienos ir sostinė ginčijamos. Čia visko po du: dvi konstitucijos, du vadovai, dvi saugumo tarnybos. Prezidentas Mahmoudas Abbasas valdo tik vieną dalį „valstybės“, ir jam nepavyksta sustabdyti raketų, kurias iš Gazos Ruožo į Izraelio teritoriją laido jo nekontroliuojami kovotojai.

Netgi pačiame Izraelyje apžvalgininkai svarsto, ar nebūtų geriau suteikti Palestinai valstybingumą: galbūt sugyventi ir tvarkyti kasdienius reikalus su valstybe būtų gerokai paprasčiau, negu su dviem tarpusavyje besivaržančiomis grupuotėmis? Bet M.Abbaso galimybės suvienyti savo tautą dar labiau sumenko po pastarojo Izraelio ir palestiniečių karinio konflikto, o su varžovais „Hamas“ nei Izraelis, nei Vakarų valstybės nesiderės, nes laiko juos teroristų organizacija.

Izraelis tebėra stiprioji konflikto pusė, ir palestiniečiams, nori ar ne, teks su juo derėtis. Jeigu M.Abbasas tikėjosi, kad nuvyks į Niujorką ir gaus neprisijungusios šalies stebėtojos statusą, o tada lyg niekur nieko grįš prie derybų stalo su Izraeliu, tai buvo mažų mažiausiai naivu. Naujas Palestinos statusas galbūt nekelia Tel Avivui realios grėsmės, bet kelia didelį pyktį, kuriam atvėsti prireiks laiko. Maža to, reaguodamas į vienašališką palestiniečių žingsnį Izraelis gali imtis griežtų veiksmų: peržiūrėti Oslo susitarimus arba imti statyti naujas nausėdijas palestiniečių teritorijose.

Taigi drąsus palestiniečių žingsnis iš tiesų gali atnešti jiems daugiau žalos negu naudos. Bet Izraelio reakcija priklausys nuo to, kaip Palestina, gavusi naują statusą JT, elgsis toliau. Tad su tarptautiniais teismais jai geriau būtų palūkėti, juolab kad juose palestiniečiai sulauktų ir atsakomųjų ieškinių iš Izraelio.