Tvirtai – į Visuotinę Bažnyčią
Šiemet švenčiame 100-ąsias Velykas Kauno arkivyskupijos istorijoje ir dalijamės ypatingų – jubiliejinių – Kristaus Prisikėlimo švenčių džiaugsmu.
Jubiliejinės Velykos ir visi Jubiliejiniai 100-mečio metai, paskelbti 2025-ųjų pabaigoje, mums yra proga ir patiems apmąstyti, koks svarbus istorinis posūkis popiežiaus sprendimu buvo priimtas 1926 m. Velykų sekmadienį. Labiausiai norime pasidalyti tuo, kad šioje 100 metų istorijos atkarpoje atpažįstame nesibaigiančias Viešpaties Velykas. Jis veikė mūsų labui, kreipė istoriją gera linkme.
Pasirašydamas „Lituanorum gente“, popiežius Pijus XI atliko istorinį žingsnį – mus, Bažnyčią Lietuvoje, sugrąžino į Visuotinės Bažnyčios glėbį tiesioginiu pavaldumu. Buvo padaryti svarbūs administraciniai pertvarkymai – įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija su Kauno metropolija ir keturiomis seseriškomis – Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių (su Klaipėdos prelatūra) ir Vilkaviškio – vyskupijomis, paskirti nauji vyskupai. Šis popiežiaus potvarkis atlaisvino nuo pavaldumo kitų šalių vyskupijoms (mūsų parapijos, pvz., tuo metu priklausė net keturioms vyskupijoms: Vilniaus, Seinų, Žemaičių ir Varmės). Bažnytinės provincijos vyskupijų ir parapijų ribos nebeperžengė Lietuvos Respublikos sienų. Tad buvo galima geriau organizuoti religinį gyvenimą, spręsti to laiko Bažnyčios misijos uždavinius tiesiogiai palaikant ryšius su Šventuoju Sostu.
Įsteigtąją Kauno arkivyskupiją nuo tada sudarė 10 dekanatų (Kauno, Kėdainių, Veliuonos, Raseinių, Krakių, Šiaulių, Joniškio, Šiluvos, Žeimių, Ukmergės) su 74 parapijomis (ir 38 filijomis) ir su bemaž 430 tūkst. tikinčiųjų. Kauno arkivyskupijos metropolitu buvo paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas (jam Bažnyčia dėkinga ir už Šventojo Rašto vertimą iš lotynų kalbos), vyskupo sostu paskelbta Kauno arkikatedra. Ir jam teko nelengva užduotis įgyvendinti „Lituanorum gente“ nuostatas.
Nuostabūs Apvaizdos planai
Turėti savo bažnytinę provinciją jau buvo ir ankstesnis Bažnyčios noras. Dar 1921 m. į Romą dėl provincijos steigimo tuometės Lietuvos ribose keliavo Pranciškus Karevičius, Žemaičių vyskupas nuo 1914 m. Kauno arkivyskupija neatsirado plynoje vietoje. Anaiptol ne Bažnyčios, o caro valdžios valia 1863 m. Žemaičių vyskupija buvo perkelta į Kauną, arčiau gubernatoriaus akių, – perkelta su vyskupijos centru, pačiu vyskupu Motiejumi Valančiumi ir visa kunigų seminarija.
1922 m. išrinktas naujas Bažnyčios popiežius – Pijus XI (italas Achille Ratti), jau po ketverių metų, 1926 m., Velykų proga paskelbęs „Lituanorum gente“, nuostabiais, tik Apvaizdai žinomais planais iki tol buvo Lietuvai paskirtasis apaštalinis vizitatorius. Jis 1920 m. lankėsi Kaune, susipažino su religine ir politine situacija. Šaltą tų metų sausio 30-osios sekmadienį sutikimo iškilmėse Kauno arkikatedroje popiežiaus pasiuntinys pasidalijo šilta žinia: „Tas ryšys, kuris nuolat buvo tarp Apaštalų Sosto ir Lietuvos, ta meilė, kuri siejo ir glaudžiai tebesieja pamaldžiuosius Lietuvos žmones su Šventuoju Tėvu, didina mūsų šios dienos iškilmę. Šventasis Tėvas visuomet domėjosi Lietuva, jūsų vargus, nelaimes ir ašaras tiek prieš karą, tiek ir karo metu jisai žino, supranta ir vertina“ (cituojama iš dr. Liudo Jovaišos straipsnio „Lietuvos ir popiežių ryšiai: tėvo ir vaikų istorija“ „Artumos“ žurnale, 2018 / 9).
100 metų: vilties istorija
Į Velykas visada keliaujame per Didžiojo penktadienio Kryžiaus kančios apmąstymą. Tokia buvo ir mūsų kelionė – juk net 50 metų savo šimtametėje istorijoje Kauno arkivyskupija praleido Kryžiaus artumoje. Jau pirmaisiais sovietų okupacijos metais nuo 1940-ųjų Vatikaną pasiekdavo ne tokios džiugios žinios iš Lietuvos. Bažnyčia buvo išstumta iš visuomenės gyvenimo. Uždraustas tikybos mokymas mokyklose, visa religinė leidyba. Pradėta kunigų rengimo kontrolė, vienuolijų išstūmimas į pogrindį. Kunigų ir tikinčiųjų persekiojimas ir netgi represijos prieš nepaklūstančius ir mėginančius ginti tikėjimo teisę ir laisvę.
Vis dėlto užgniaužta laisvė širdyse liko nesunaikinta. Viltis ir tikėjimas buvo išlaikyti iki Kovo 11-osios, paskelbtos artėjant 1990 m. Velykoms.
Šiandien su džiaugsmu galime tarti, kad Lietuvos ir Kauno Bažnyčios šimtmečio kelias nuo pat Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos įsteigimo pradžios buvo įkvėptas Šventosios Dvasios ir palaimintas Šventojo Tėvo ranka – per pačias Velykas! Į šį kelią pasukę iš jo niekada nebesitraukėme.
Kauno arkivyskupijos 100 metų istorija – su 1926 m. „Lituanorum gente“, su tarpukario atgimimo įkarščiu, su vėliau ištikusių okupacijų netektimis – visada vedė į viltį – į velykinį Prisikėlimą. Su Prisikėlusiu Viešpačiu turime 100 metų praeitį ir šiandieną, su Juo nebaisi ateitis. Kristus gyvas, prisikėlė! Aleliuja!
(be temos)