Niekaip neįsivaizduoju savęs toje vietoje - galvočiau, ką aš čia darau, kokį šūdą malu. Iš viso neįsivaizduoju tikėjimo bet kuriais dievais šiais laikais. Logika - jei dievai būtų, nereikėtų jais tikėti. Viskuo kas mane sieja su pasauliu ir gyvenimu nereikia tikėti, jie jaučiami ir suvokiami. Man nereikia tikėti kad pats esu ar kad yra mano artimieji, visa žmonija, nes arba turiu kontaktą su jais, arba naudojuosi jų veiklos produktais. O tikrų tikriausias dievas perkeltine prasme yra laikas, negailestingas niekam. Buvo visagalė krikščionių bažnyčia, baisi inkvizicija, dabar tik simbolis, ritualų teikėjas, teatras, cirkas. bet ji turėtų ne atsiprašyti, bet atlyginti senais laikais padarytų nusikaltimų žalą - išpirkti savo turtu. Jei kas nors dar liktų, bet labai abejoju, tada ji dar būtų bažnyčia. Juk taip yra su visomis veiklomis - bankrutuoji, jei negali atsiskaityti.