ŠIŲ LAIKŲ HEROJUS

Paskutinę kovo savaitę dar sykį nuvilnijo jau kada pasibaigusių savivaldybių rinkimų šleifas. Mat į politinių bakchanalijų katilą žibalo kibirą staiga šliūkštelėjo susisiekimo ministras, visiems labai netikėtai atstatydinęs Valstybinio jūrų uosto direktorių.

Minimų priežasčių daug, kurias, beje, pats ministras svarbiems asmenims papunkčiui dar turės vardyti ir jas pagrįsti, tad nėra prasmės viso to kartoti.

Bet negalima sakyti, kad direktorius liko labai nuskriaustas, juk atsisveikindamas (kad ir kietuoju būdu) ministras skyrė jam tokio dydžio premiją (botago ir pyrago principas?), kuri viršija bent kas penkto šalies piliečio visų metų pajamas. Tačiau reikia pripažinti, kad tas penktadalis tokių pareigų neužima, tai ir svetimos premijos pavydėti nederėtų.

Taigi vieniems tas susisiekimo ministro manevras patiko, kiti įniršo ne juokais. Labiausiai – Kultūros komiteto pirmininkas iš Seimo.

Galimas dalykas, nesuderinta su kuo reikia ministro ofenzyva jam pačiam dar atsirūgs, ir skaudžiai. Tačiau valstybės piliečiai dabar bent jau žino to ministro pavardę, kuri, be kita ko, garsi (tik gal labiau komplikuotame kontekste) dar ir jo bendrapavardžio, taip pat buvusio susisiekimo ministro, dėka.

O retas kuris pilietis šiandien galėtų išvardyti, pavyzdžiui, ūkio ar žemės ūkio, ar dar kokio kito pareigas einančio ministro pavardes, nes dauguma jų, anot Z kartos kompiuterinių genijų, tiesiog yra no name‘ai. Lietuviškai tariant, bevardžiai, galbūt net beveidžiai, kokie paprastai turėtų būti žvalgybos agentai, bet jokiu būdu ne ministrai – vykdomosios valdžios generolai.

Juk dauguma jų savo postuose tūno nuo kadencijos pradžios. Ir ką? Ir nieko. Išskyrus kai kuriuos gėdingus epizodus, vieni svarbiausių valstybės žmonių svarbiais šaliai momentais slepiasi apkasuose.

O štai susisiekimo ministras nebe pirmą kartą puolė į ataką beveik beginklis. Tik veikiausiai premijos už tai negaus.