SOCIALINIS DARBAS DĖL ŽMOGAUS TEISIŲ IR TEISINGUMO

Socialinis darbas progresyviose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kanada, Skandinavijos šalys, yra jau seniai pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių darbuotojų kompetencijų, būtinų tinkamai padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, skatinti socialinius pokyčius dėl žmonių gerovės, be to, veikti politiniu lygmeniu siekiant įstatymų tobulinimo dėl geresnės žmonių teisių apsaugos.

Lietuvoje ši profesija dar yra labai nauja, ji atsirado atkūrus nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas – socialinis darbas reikalauja tik elementarių profesinių gebėjimų, bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.

Svarbus pagrindas

Kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.

Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo ir žmonių išnaudojimo priežastis ir padarinius. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia juos įgalinti, išlaisvinti iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.

Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtina turėti turėti daug įvairių žinių, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kt. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.

Darbuotojo kasdienybė

Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairių diskriminacijos formų, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.

Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis reikalauja gero  darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatymus, be to, pažinti negalią kaip reiškinį ir negalių įvairovę. Tai būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.

Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su anksčiau minėtomis žmonių grupėmis, reikalauja išmanyti žmogaus teisėmis grįstą pagalbą moterims. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, taip pat ir smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.

Dirbant socialinį darbą su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikia gerai suprasti žmogaus teises ir teoriškai tai išmanyti. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairių trauminių patirčių išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusiems vyrams, moterims, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realių grėsmių savo gyvybei. Norint sėkmingai dirbti socialinį darbą su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.

Išliks reikalingi

Neįmanoma trumpai nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtina reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su žmonėmis, atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.

Reziumuojant socialinis darbas yra profesija, kur derinama gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra ir bus labai reikalinga.