Lietuvoje ši profesija dar yra labai nauja, ji atsirado atkūrus nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas – socialinis darbas reikalauja tik elementarių profesinių gebėjimų, bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.

Svarbus pagrindas

Kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.

Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo ir žmonių išnaudojimo priežastis ir padarinius. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia juos įgalinti, išlaisvinti iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.

Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtina turėti turėti daug įvairių žinių, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kt. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.

Darbuotojo kasdienybė

Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairių diskriminacijos formų, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.

Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis reikalauja gero  darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatymus, be to, pažinti negalią kaip reiškinį ir negalių įvairovę. Tai būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.

Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su anksčiau minėtomis žmonių grupėmis, reikalauja išmanyti žmogaus teisėmis grįstą pagalbą moterims. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, taip pat ir smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.

Dirbant socialinį darbą su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikia gerai suprasti žmogaus teises ir teoriškai tai išmanyti. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairių trauminių patirčių išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusiems vyrams, moterims, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realių grėsmių savo gyvybei. Norint sėkmingai dirbti socialinį darbą su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.

Išliks reikalingi

Neįmanoma trumpai nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtina reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su žmonėmis, atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.

Reziumuojant socialinis darbas yra profesija, kur derinama gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra ir bus labai reikalinga.

It amerikietiški kalneliai

"Greičiausia tai yra pašaukimas. Jeigu neturėsi nė dalelytės atjautos, empatijos, nemylėsi žmonių, dirbti bus labai sunku. Man patinka ir tinka šis darbas. Mėgstu bendrauti, padėti žmonėms", – vardijo moteris, paklausta, kas nulėmė tokios profesijos pasirinkimą.

A.Janonienė buvo atvira: per aštuoniolika darbo metų buvo gausybė akimirkų, kai rankos tiesiog nusvirdavo. "Ypač būna sunku, kai bandai padėti žmogui, o jis visiškai nemotyvuotas. Būna, kad kyla vertybių konfliktas arba klientas turi nepamatuotų lūkesčių, kartais atrodo, jog situacija neišsprendžiama. Tačiau, kai pavyksta rasti sprendimo būdą ir padėti žmogui, vėl užplūsta geros emocijos, norisi dirbti dar geriau. Mūsų darbas – it amerikietiški kalneliai", – kalbėjo Garliavos seniūnijos socialinio darbo organizatorė.

Sėkmės priežastis, pasak Astos yra darbas komandoje. "Mes, socialinio darbo organizatorės, nesame paliktos vienos su savo klientais. Pirmiausia – dirbame puikiame seniūnijos kolektyve, turime rūpestingą seniūnę. Nuolat bendradarbiaujame su Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriumi, Kauno rajono socialinių paslaugų centru – visur dirba nuostabios specialistės. Gera dirbti, kai turime ką pasiūlyti žmogui. Jei savivaldybė neturėtų paslaugų paketo, kad ir ką tu siūlytum, kuo padėtum? Mes turime daug ir puikių priemonių, kad galėtume dirbti", – džiaugėsi pašnekovė.

Garliavos seniūnijos socialinio darbo organizatorės glaudžiai bendradarbiauja su šeimos gydytojais slaugos ligoninės darbuotojais.

Dviese: pagal gyventojų skaičių vienoje didžiausių seniūnijų dirba dvi socialinio darbo organizatorės: A.Janonienė ir Rasa Valatkevičienė (pirmame plane dešinėje). / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Reikia būti psichologu

Socialinio darbo organizatoriai skiria ir teikia pinigines socialines paramas, socialines paslaugas seniūnijos gyventojams.

Garliava – didžiausias Kauno rajono miestas, čia gyvena beveik daugiausia pakaunės gyventojų, taigi, ir problemų daugiau. "Dirbame su bendruomene, senyvo amžiaus ir neįgaliais asmenimis, kreipiasi jaunos šeimos dėl socialinių pašalpų. Tiek amžiaus, tiek problemų spektras platus, tam reikia ne tik žinių ir kompetencijos. Prie kiekvieno žmogaus rasti prieigą, geriausią būdą, kaip pateikti informaciją jam rūpimu klausimu. Reikia būti ir neblogu psichologu, ne kartą iš savo klientų esu išgirdusi: jūs man padėjote kaip geriausia psichologė", – pasakojo pašnekovė.

Socialinio darbo organizatorė mano, kad jai darbe ypač gelbsti, jog yra optimistė: "Aš ir klientams visada sakau, kad viskas bus gerai."

Labiausiai per aštuoniolika darbo metų A.Janonienei įstrigo atvejis, kai teko ginti garbaus amžiaus moters, kuri su kaimynais buvo sudariusi išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, interesus. "Tačiau senolė buvo apleista ir neprižiūrima, rentos gavėjams teko aiškinti jų pareigas, konsultuotis su teisininkais. Ją norėta išgabenti, o močiutė norėjo oriai senti savo namuose", – prisiminė pašnekovė.

Laikmetis atvėrė žaizdas

Asta pastebi, kad šiuo metu yra itin daug senyvo amžiaus vienišų žmonių, nebepajėgiančių gyventi savo namuose ir pasirūpinti savimi, didžiulis susvetimėjimas. Vienų vaikai išvažiavę į užsienį ir ketina grįžti, o kiti – ne, pamiršę senyvus tėvus.

"Tokių atvejų labai daug. Visada esame už tai, kad žmogus oriai sentų savo namuose ir Kauno rajono savivaldybė turi itin platų paslaugų spektrą. Mes vertiname, ką toks apleistas žmogus gali ir ko nebepajėgia, sprendžiame, ką galime jam pasiūlyti: pagalbos į namus paslaugą, kad ateitų darbuotojas padėti, ar sudėtingesniu atveju – dienos socialinės globos paslaugą asmens namuose. Tenka ieškoti vaikų, ir ieškome visais įmanomais būdais. Skaudžiausia būna, kai mums skambinant vaikai ragelį pakelia, o tėvams – ne. Painiavos įnešė ir pandemija bei karantinas, kartais vaikai negali grįžti pasirūpinti senais tėvais", – sakė A.Janonienė.

Komentaras

Margarita Venslovienė

Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja

Margarita Venslovienė. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

A. Janonienė – tai asmuo, kuris dirba vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Asta geba rasti sprendimus net ir sunkiausiose situacijose, pasižymi kritiniu požiūriu į žmogų bei padeda tiems, kam iš tikrųjų to reikia. Ji nuolat domisi socialinio darbo naujovėmis, laiku ir tvarkingai pateikia dokumentus.

Plejada

Savivaldybės medaliu (pasižymėjimo ženklu) jau yra apdovanotos šios socialinės srities darbuotojos:

Lina Čapienė, Kauno rajono socialinių paslaugų centro direktorė,

Kristina Stanislovaitienė, Kauno rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja,

Irena Tamulevičienė, Ežerėlio slaugos namų direktorė,

Irena Augonienė, Muniškių globos namų direktorė,

Antanina Toločkienė, Raudondvario seniūnijos socialinio darbo organizatorė,

Rasa Keturakienė, Rasos Keturakienės šeimynos vadovė,

Dalia Lideikienė, Babtų seniūnijos socialinio darbo organizatorė.

Rugsėjo 27 dieną minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, todėl apie socialinių darbuotojų svarbą ir vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje – pokalbis su Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos socialine darbuotoja ir Socialinio darbo koordinavimo vadove Andželika Balčiūniene.

– Kuo svarbus socialinio darbuotojo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje?

– Dirbdamas sveikatos priežiūros sistemoje, socialinis darbuotojas organizuoja pagalbą, sprendžiant pacientų socialines problemas, susijusias su paciento sveikatos sutrikimais. Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad pacientų socialinių problemų sprendimas atima iš jų papildomą laiką, kuris galėtų būti skiriamas pacientų gydymui, be to jiems trūksta informacijos apie socialines paslaugas, specialiųjų poreikių nustatymą. Todėl spręsdami pacientų socialines problemas, mes padedame kitiems komandos nariams – gydytojams, slaugytojams, taupyti jų darbo laiką, dalintis atsakomybe ir teikti reikalingą informaciją.

– Kaip pasikeitė socialinio darbuotojo svarba pandemijos laikotarpiu?

– Pastebima, kad pandemijos laikotarpiu socialinio darbuotojo paslaugų poreikis išaugo, nes padaugėjo žmonių, kurie sunkiai susirgo ar susidūrė su krizinėmis situacijomis. Sergantys sunkiomis ar lėtinėmis ligomis pacientai, senyvi asmenys, negalintys patys savimi pasirūpinti žmonės dėl apribojimų neteko artimų žmonių pagalbos, apsunkinta tapo ir medicininė pagalba. Šiuo laikotarpiu socialinio darbuotojo teikiamos paslaugos tapo labai svarbios. Kartais šios paslaugos buvo teikiamos nuotoliniu būdu, bet dažnai, norint suteikti pagalbą, tekdavo dirbti ir tiesioginiu būdu. Socialiniai darbuotojai tapo artimiausiais žmonėmis, kurie palydi pacientus į gydymo įstaigas, palaikė ryšį su artimaisiais, teikė psichosocialinę pagalbą ir socialines paslaugas namuose.

Susirgus pasikeičia finansinė padėtis, asmeniniai santykiai, kartais pacientai nebegali dirbti, todėl jie kreipiasi į socialinį darbuotoją, kuris gali užtikrinti pagalbą.

– Dėl kokių problemų į socialinį darbuotoją kreipiasi pacientai?

Dažniausiai į socialinį darbuotoją pacientai kreipiasi, kai dėl sveikatos problemų pasikeičia jų socialinis gyvenimas. Susirgus pasikeičia finansinė padėtis, asmeniniai santykiai, kartais pacientai nebegali dirbti, todėl jie kreipiasi į socialinį darbuotoją, kuris gali užtikrinti pagalbą.

– Kokią pagalbą gali suteikti socialinis darbuotojas gydymo įstaigose?

– Socialinių darbuotojų pagalba gydymo įstaigose skirstoma į dvi rūšis: pagalba pacientui ir jo šeimai bei pagalba gydytojui ir kitiems komandos nariams. Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su pacientu ir jo šeima, ieško socialinių problemų sprendimo būdų, teikia pagalbą ir stengiasi užtikrinti, kad išėjęs iš gydymo įstaigos jis turėtų saugią aplinką. Dirbdamas su gydytojais ir kitais komandos nariais, socialinis darbuotojas renka ir teikia informaciją apie paciento problemas, organizuoja pacientų slaugą, globą, socialines paslaugas namuose ir paliatyvią pagalbą. Taip pat jie tvarko neįgalumo, nedarbingumo, socialinės paramos ar socialinio draudimo dokumentus, bendrauja su paciento artimaisiais, aprūpina neįgaliuosius reikalinga technika.

– Kaip galima gauti socialinio darbuotojo paslaugas Kauno klinikose?

– Gydymo įstaigose apie socialinės pagalbos poreikį informuoja gydytojai, slaugytojai ar kiti komandos nariai. Taip pat dėl šių paslaugų gali kreiptis ir pats pacientas, susidūręs su socialinėmis problemomis, ar jo artimieji. Dažnai ir pats socialinis darbuotojas bendraudamas su pacientais, dalyvaudamas vizitacijose ir aptarimuose, pamato, kuriems pacientams reikalingos socialinės paslaugos.

Kauno klinikose socialiniai darbuotojai teikia paslaugas Reabilitacijos, Psichiatrijos, Onkologijos ir hematologijos, Neonatologijos, Akušerijos ir ginekologijos, Vaikų ligų, Šeimos medicinos klinikose, Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnyboje ir visuose Kauno klinikų filialuose. Profilinėse klinikose socialinis darbuotojas konsultuoja gavus gydančio gydytojo ar kito specialisto prašymą. Pacientai socialinės pagalbos gali paprašyti per klinikos personalą ar telefonais, paskelbtais klinikų skyriuose ir Kauno klinikų internetiniame puslapyje. Profilinėse klinikose, kuriose nedirba socialinis darbuotojas, pacientams taip pat užtikrinta galimybė gauti socialines paslaugas. Čia jas teikia Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnybos socialinis darbuotojas. Pacientus raginame nebijoti ir kreiptis į socialinį darbuotoją pagalbos, nes labai svarbu, kad jis kuo anksčiau sužinotų apie šių paslaugų poreikį, įvertintų situaciją ir numatytų galimybes padėti.

Rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, skaičiuojama, kad šalyje įvairiose šio sektoriaus srityse dirba apie 4845 darbuotojai, o sostinėje šios srities specialistų per 1200.

Socialinių darbuotojų indėlis į visuomenės gerovę yra neįkainojamas – nuo pagalbos ligoniams, skurstantiems, našlaičiams, rizikos grupėje atsiduriančioms šeimoms, senjorams iki psichologinės sveikatos, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad net 69 proc. šalies gyventojų socialinį darbą laiko naudingu.

Kaip žmonės pasirenka dirbti žmonių labui, ar tam reikalingas pašaukimas? Kalbamės su socialine darbuotoja J. Kalinauskiene.

– Viena grupė žmonių, besimėgaujančių savo darbu – atvesti pašaukimo, kiti mėgstamą sritį atranda ieškojimo keliu, bet lygiai taip pat būna labai patenkinti. Koks jūsų atvejis?

Aišku, ir klydau, ir mokiausi, ir klausiau kolegų, kaip čia elgtis.

– Mano veikiausiai antrasis. Esu baigusi socialinės pedagogikos mokslus, ne socialinį darbą, taigi norėjau būti pedagoge. Tiesa, esu dar baigusi vadybos ir administravimo magistrą. Šioje srityje irgi save išbandžiau, lyg ir sekėsi neblogai, bet tas darbas neišpildė asmeninių lūkesčių, galbūt naudingumo koeficientas buvo per mažas ar gal tiesiog buvo ne toks, kokio tikėjausi.

Dabar suprantu, kad prieš šešerius metus pasiryžusi keisti sritį ir eiti dirbti socialinio darbo nesuvokiau, kas tai yra iš tiesų, bet tai nekeičia esmės – džiaugiuosi pasirinkimu. Labiausiai motyvuoja tai, kad jaučiu šio darbo prasmę.

– Socialinį darbą pradėjote dirbti globos namuose. Kokios buvo pirmosios mintys, patirtys?

– Iš pradžių visiškai ne taip, kaip tikėjausi. Maniau, kad turiu labai daug žinių, tuoj imsiu jas taikyti ir jomis dalintis, ateinu padėti vaikams. O susidūriau su kitokia realybe – jiems nereikia mano pagalbos. Man reikėjo gal pusės metų, kad perprasčiau kitokią mąstyseną, gyvenimo suvokimą ir tikslus.

Aišku, ir klydau, ir mokiausi, ir klausiau kolegų, kaip čia elgtis. Mano nuomone, galbūt dalis darbuotojų neišlaukia to laiko, kol ima suprasti šią pasaulėžiūrą, nes tai tikrai nelengva. Bet kai tai įveiki, pradedi suprasti, koks šis darbas prasmingas. Dažnai tie paaugliai, ir tos šeimos, su kuriomis mes dirbame, tiesiog nežino kito kelio, nežino kito pasirinkimo, o mes jiems galime jį parodyti. Ir tikrai pasiekus norimą rezultatą, kad ir nedidelį postūmį, džiaugiesi, o ką jau kalbėti, kai žmonės bendrai pasikeičia ir patys tuo labai džiaugiasi. Štai ir dabar mums, būna, paskambina moteris, mes jau su ja kuris laikas nebedirbame, bet ji susisiekia, pasidalina, kaip jai sekasi, kartu pasidžiaugiame jos pasiekimais.

– Kas buvo sunkiausia?

Dirbant socialinį darbą iš tiesų labai svarbu mokėti džiaugtis mažais laimėjimais, mažais žingsneliais.

– Pasirinkau dirbti su paaugliais, nes maniau, kad tai – mano stiprioji pusė. Pavyzdžiui, įkalbėti jaunuolį eiti į mokyklą nėra taip lengva, juk mes neturime jokių įrankių, jokių svertų – tėvai dar gal yra autoritetai, gali šiek tiek griežčiau pasakyti ar kokių kitų motyvacijų sugalvoti, o mes – turime tik žodį.

Bet vienas sunkiausių dalykų, ką turime suvokti, kad jiems reikia mūsų pagalbos, mes neturime ateiti kaip gelbėtojai, jiems reikia normalaus gyvenimo ir normalaus santykio. Mano tikslas – būti žmogumi, kuriam rūpi jų gyvenimas, jų ateitis, o svarbiausia – kad jie irgi tai suprastų.

Dar noriu paminėti, kad dirbant socialinį darbą iš tiesų labai svarbu mokėti džiaugtis mažais laimėjimais, mažais žingsneliais. Tie procesai vyksta lėtai ir dalykai, dėl kurių mes dirbame, neįvyksta per dieną ar kelias. Taigi labai svarbu džiaugtis net ir pačiais mažiausiai laimėjimais, kitaip sunku būtų ilgai išlaikyti motyvaciją.

– Padirbėjusi su jaunuoliais atkeliavote į Socialinės paramos centrą, Pagalbos šeimai skyrių. Kaip pasikeitė jūsų darbas, juk dabar jūs bendraujate ne su jaunuoliu, o su visa rizikos šeima?

– Iš vienos pusės, atrodo, kad darbas labai skiriasi, kita vertus, aš tik nusikeliu į priešistorę. Ten, iš kur atėjo tie jaunuoliai, su kuriais dirbau. Aš pamačiau, kad šeimose vyrauja tas pats pasaulio suvokimo modelis, juk vaikai jį tiesiog perima iš tėvų, tiesiog dabar matau platesnį paveikslą.

Kodėl žmogus atsiduria krizėje? Nes jis kažkurioje gyvenimo situacijoje palūžo, užsisuko rate, savo pasaulėlyje ir tiesiog nemato išeities. Tu ateini į šeimą ir jie dažnai sutinka bendrauti, įsileisti tave, tačiau prisibelsti iki tikrosios priežasties, iki paskatinimo keistis, yra labai tolimas kelias. Ir labai svarbu, jog žmogus pats suvoktų, pats norėtų, o ne kas nors jam sakytų. Tik tokiu atveju, kai jis pats suvokia, kad nori keistis, galime tikėtis teigiamo rezultato.

Šį darbą turbūt renkasi žmonės, kuriems svarbu kontaktas su žmogumi, ir, aišku, kuriems nesvetima empatija, nes be jos taip pat neįsivaizduoju socialinio darbuotojo.

– Socialinio darbuotojo kasdienybėje tikrai netrūksta iššūkių, tačiau kuriuos jūs įvardintumėte sunkiausiais?

– Sakyčiau, kad didžiausias iššūkis, nepaisant to, kad einame vedami teigiamų paskatų, dažniausiai tai, kad nesame kviesti padėti. Šeimos dažnai žiūri į mus kaip į primestą pagalbą. Pasipriešinimas, kad ir ne visada atviras, bet tikrai labai dažnas. Pasitaiko žmonių, kurie neturi socialinės atskirties ar kitų problemų, tačiau suka skirtingais keliais. Šeimoje tada labai daug įtampos – abu suaugę su savo ego, jausmais, o šalia – tarp dviejų ugnių atsidūręs vaikas. Dirbti su tokiais atvejais nėra lengva, tas emocijas pasigauni, galvoji, sprendi, turi būti savotišku ugnies gesintoju.

– Tai visgi kodėl jūs pasirinkote šią profesiją?

– Pagrindinis motyvas turbūt tas, kad rūpi žmogus. Be šio veiksnio socialiniame darbe niekas tikrai negalės išbūti. Antra, tai darbas, kuriame gali panaudoti ir panaudoji absoliučiai visas turimas kompetencijas, kurias sukaupei per gyvenimą. Galiausiai, amžius ir patirtis šitame darbe visada bus tik privalumas, kuo tu daugiau sukaupi, įveiki – tuo vertingesnis esi.

Trečia, šį darbą turbūt renkasi žmonės, kuriems svarbu kontaktas su žmogumi, ir, aišku, kuriems nesvetima empatija, nes be jos taip pat neįsivaizduoju socialinio darbuotojo.

Jei ir jums socialinio darbuotojo veikla yra prasminga ir įdomi, kviečiame prisijungti prie šaunios socialinių darbuotojų komandos – parašykite mums į Vilniaus socialinės paramos centrą info@spcentras.lt.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.

Projektą „Europos jungtinis socialinio darbo su vaikais ir jaunimu magistras“ įgyvendinsiantis universitetas yra pirmoji aukštojo mokslo institucija Lietuvoje, gavusi finansavimą „Erasmus Mundus“ jungtinėms magistrantūros studijoms organizuoti. Kiti projekto tarpatutiniai partneriai yra „Rigas Stradina universitate“ (Latvija), „ISCTE – Instituto Universitário de Lisboa“ (Portugalija) ir „Katolicka Univerzita v Ruzomberku“ (Slovakija). Bendras projekto biudžetas – 2 434 000 eurų.

Rugsėjo pabaigoje buvo patvirtinta, kad Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomoji agentūra (EACEA) skyrė finansavimą „Erasmus Mundus“ jungtinių magistro studijų projektui, kurio koordinatorius yra Mykolo Romerio universitetas. „Erasmus Mundus“ programa finansuoja aukšto lygio jungtines magistrantūros studijų programas, kurias įgyvendina tarptautinis įvairių šalių mokslo ir studijų institucijų konsorciumas. Mykolo Romerio universitetas yra pirmoji aukštojo mokslo institucija Lietuvoje, tapusi programos „Erasmus Mundus“ jungtinių magistrantūros studijų organizatore.

Mykolo Romerio universitetas kartu su partneriais – Rygos Stradino universitetu (Rigas Stradina universitate, Latvija), Lisabonos Universitetiniu institutu (ISCTE – Instituto Universitário de Lisboa, Portugalija) ir Katalikiškuoju universitetu Ružemberoke (Katolicka Univerzita v Ruzomberku, Slovakija) nuo 2021 metų įgyvendins Europos jungtinio magistro „Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu“ programą.

Šios studijų programos tikslas – ugdyti magistrus, turinčius aukštą asmeninę ir profesinę socialinio darbo kompetenciją, gebančius dirbti tarptautiniu ir tarpkultūriniu lygmeniu su vaikais ir jaunimu, atlikti lyginamuosius tyrimus, analizuojant vaikų ir jaunimo socialines problemas.

Bendra projekto vertė – 2 434 000 eurų.

Tai didžiulis laimėjimas, vainikuojantis dvejų metų pastangas

Jungtinę programą „Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu“ Mykolo Romerio universitetas kartu su Rygos Stradino universitetu įgyvendina jau penkerius metus. Socialinio darbo studijų programos absolventai sėkmingai įsitraukia į darbo rinką, dauguma jų dirba socialinio darbo srityje socialiniais darbuotojais, įvairių tarptautinių projektų koordinatoriais ar socialinių institucijų vadovais įvairiose šalyse Švedijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lietuvoje, Gruzijoje ir net Kamerūne. Tai patvirtina, jog tarptautinė partnerystė ir bendra studijų programa rengia aukštos profesinės kompetencijos specialistus, paklausius ne tik Europos, bet ir pasaulio darbo rinkose.

„2018 m. pradėjau vadovauti jungtinei magistrantūros studijų programai „Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu“. Norėjosi atnaujinti ir sustiprinti programą, o taip pat atsižvelgti į programos išorinių vertintojų išsakytas pastabas, tad ieškodama informacijos radau galimybę teikti paraišką „Erasmus Mundus“ jungtinės magistrantūros studijų programos finansavimui. Šią idėją palaikė mūsų universiteto partneriai iš Latvijos – Rygos Stradino universiteto profesorės Lolita Vilka ir Ilzė Trapenciere. Partnerių paieškai labai padėjo asmeniniai ryšiai, kurie susiformavo vykstant „Erasmus“ mainams dėstyti į kitus universitetus, dalyvaujant tarptautinėse konferencijose bei projektinėse veiklose kartu su užsienio universitetais. Nepaisant turimų ryšių, ši paieška nebuvo lengva ir užtruko. Prie programos prisijungė Katalikiškasis universitetas Ružemberoke (KU, Slovakija) ir jo atstovai: Edukologijos fakulteto Socialinio darbo katedros docentai Danielius Markovičius ir Marketa Rusnakova bei Lisabonos Universiteto institutas (ISCTE), kuriam atstovauja Sociologijos ir viešosios politikos mokyklos bei Politikos mokslų ir viešosios politikos katedros docentas Jorge Manuel Leitão Ferreira (Portugalija). Taip 2019 m. kartu su partneriais, intensyviai dirbdami, per mėnesį, parengėme pirmąją paraišką. Tačiau norimo finansavimo nelaimėjome. Po pirmosios nesėkmės nenuleidome rankų ir toliau intensyviai dirbome. Susitikime su partneriais kartu su savo komanda, MRU Žmogaus ir visuomenės fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto dėstytojais prof. dr. Irena Žemaitaityte, Agata Katkoniene, doc. dr. Justinu Sadausku, prof. dr. Vida Gudžinskiene, doc. dr. Rita Raudeliūnaite, doc. dr. Gražina Čiuladiene ir doc. dr. Jolanta Pivoriene gyvai ir nuotoliniu būdu analizavom ekspertų pastabas. Ir taip po dvejų metų bandymų ir intensyvaus darbo mus aplankė sėkmė“, – savo patirtimi dalijosi Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto prodekanė mokslui dr. Raminta Bardauskienė, vadovaujanti jungtinei magistrantūros studijų programai „Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu“.

„Tai yra didžiulis laimėjimas mūsų komandai, Mykolo Romerio universitetui ir Lietuvai, o taip pat socialinio darbo profesijai. Mes visi labai džiaugiamės šiuo laimėjimu ir jau pradėjome ruoštis veiklų įgyvendinimui. Laukia intensyvus ir pilnas iššūkių darbas“, – džiaugėsi projekto koordinatorė Lietuvoje R. Bardauskienė.

Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto dekanė profesorė dr. Odeta Merfeldaitė sveikina tarptautinę projekto komandą su šiuo svarbiu laimėjimu, nes tai parodo, kad nuoseklus darbas, bendras įdirbis ir sutelktumas buvo įvertintas tarptautiniu mastu, kas labai svarbu ne tik Lietuvos gerovės valstybės idėjos įgyvendinimui, bet ir pridėtinės vertės visuomenei kūrimui, sprendžiant aktualias socialines problemas.

Užsienio partneriai džiaugiasi bendradarbiavimo su Mykolo Romerio universitetu sėkme

Katalikiškojo universiteto Ružemberoke (Slovakija) Edukologijos fakulteto prodekanė doc. dr. Marketa Rusnakova džiaugiasi bendradarbiavimu su Mykolo Romerio universitetu, įgyvendinant „Erasmus Mundus“ projektą, kurio dėka universitetas galės Slovakijos ir užsienio studentams pasiūlyti pirmąją studijų programą anglų kalba, kas labai svarbu papildant socialinio darbo bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų portfelį.

„Bendradarbiavimas su Mykolo Romerio universitetu ir konsorciumo partneriais suteikė visapusiškos patirties ir įkvėpė naujoms idėjoms. Labai vertiname aukštą tarptautinio bendradarbiavimo lygį“, – teigė Katalikiškojo universiteto Ružemberoke (Slovakija) Edukologijos fakulteto prodekanė doc. dr. Marketa Rusnakova.

Jai pritarė Katalikiškojo universiteto Ružemberoke (Slovakija) Socialinio darbo katedros docentas Danielius Markovičius, teigdamas, jog bendro projekto sukūrimas su Mykolo Romerio universitetu tapo galimybe atnaujinti socialinio darbo specializaciją, dirbant vaikų ir jaunimo rizikos grupėse ir praturtinti mokymo procesą tarptautine patirtimi.

Lisabonos Universiteto institutas (ISCTE), kuriam atstovauja Sociologijos ir viešosios politikos mokyklos bei Politikos mokslų ir viešosios politikos katedros docentas Jorge Manuel Leitão Ferreira (Portugalija) teigia, kad „bendradarbiavimas su Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto projekto darbo grupės komanda ir dalyvavimas „Erasmus Mundus“ programoje ne tik praturtino jo kaip mokslininko potencialą, bet ir suteikė daugiau pedagoginių kompetencijų, kalbinių, teorinių ir metodinių mokslinių žinių, žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos.

„Svarbiausia išnaudoti visas įmanomas galimybes, siekiant pagilinti pedagogines kompetencijas, padedančias geriau suvokti skirtingą kultūrinį, socialinį, ekonominį bei politinį kontekstą pasauliniu mastu. Šie įgūdžiai leidžia plėtoti tarptautinio švietimo turinį, taikyti inovatyvius mokymo metodus, taip pat dalintis moksline patirtimi bei populiarinti mokslinių tyrimų tinklus bei tarptautinius projektus“, – džiaugėsi bendro projekto su Mykolo Romerio universitetu sėkme Rygos Stradino universiteto atstovės profesorės Lolita Vilka ir Ilzė Trapenciere.

„Erasmus Mundus“ jungtinės magistrantūros studijų programos – tai aukšto lygio integruota tarptautinė studijų programa, už kurią skiriama 60, 90 arba 120 ECTS kreditų ir kurią įgyvendina tarptautinis įvairių šalių mokslo ir studijų institucijų konsorciumas.

"Tai buvo visiškai netikėta. Sėdėjome, mėgavomės švente, gražiais žodžiais. Išgirdusi savo pavardę ir kad esu apdovanojama medaliu, norėjosi ir juoktis, ir kartu verkti iš laimės. Pati stebėjausi savo reakcija. Nesu iš tų, kurie trokšta būti matomi, vis dėlto įvertinimas buvo labai malonus", – prisiminusi šypsojosi moteris.

Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė pabrėžė: Dalia yra nuoširdi, atsakinga, mokanti konstruktyviai dirbti komandoje, tolerantiška, turinti daug kantrybės ir gerus bendravimo įgūdžius, geba išklausyti. "Ji moka atpažinti ir spręsti problemas, o tai ir yra vienas svarbiausių iššūkių dirbant socialiniame darbe. Konfliktuose vadovaujasi šaltu protu, kuris visada padeda rasti abiem pusėms tinkamą sprendimą", – sakė M.Venslovienė.

Yra sakoma, kad socialinis darbas yra pašaukimas. "Kitaip ir būti negali. Socialinis darbas turi patikti, kas nors jame turi traukti. Žmonės greitai pajunta, kai bendraujama nenuoširdžiai. Dirbantys, nes reikia ką nors dirbti, o ne iš pašaukimo, greitai atkrinta", – patikino D.Lideikienė.

Dirbantys, nes reikia ką nors dirbti, o ne iš pašaukimo, greitai atkrinta.

Darbui sėmėsi žinių

Lapkritį jau bus dvylika metų, kai D.Lideikienė yra Babtų seniūnijos socialinio darbo organizatorė. Prieš pradėdama dirbti šį darbą, ji buvo lankomosios priežiūros darbuotoja, važinėjo pas senus žmones į namus. Gavusi pasiūlymą mokytis, ilgai nedvejojo, įstojo į Kolpingo kolegiją. Daliai labai patiko mokslas, todėl baigė ir išlyginamąsias studijas.

"Aš mokiausi jau dirbdama, todėl kartais padiskutuodavau su dėstytojais, nes jie pateikdavo labiau idealizuotą vaizdą. Dėstytojai sakydavo, kad kreipiasi geranoriški klientai, o iš tiesų ateina visokių: pavargusių, piktų, nelaimingų ir su visais reikia surasti bendrą kalbą, kad jie išeitų su kitokia nuotaika", – sakė D.Lideikienė.

Atgena įvairūs rūpesčiai

Į socialinio darbo organizatorę seniūnijos gyventojai kreipiasi įvykus nelaimei, išgyvendami nepriteklius ar krizes šeimoje. "Ateina net neblaivūs, ir tu jam negali parodyti durų, tik paprašyti, kad kitą kartą ateitų neišgėręs", – neslėpė pašnekovė.

Moteris džiaugėsi, kad labai dažnai sulaukia padėkos už pagalbą, ypač iš pagyvenusių žmonių. "Neseniai į seniūniją su keturiomis rožėmis atėjo sunkiai gyvenantis vyriškis ir, dėkodamas už darbą, įteikė po gėlę kiekvienai seniūnijos darbuotojai. Tai mus maloniai nustebino, – šypsojosi D.Lideikienė. – Labai lengva ir smagu dirbti su maloniais, geranoriškais, nuoširdžiais žmonėmis. Patinka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie turi daug gyvenimiškos patirties, nuo tokių žmonių labai įsikrauni."

Žinoma, per beveik dvylika darbo metų pasitaikė ir ne vienas skaudus atvejis. "Tarkime, šeiminiai atvejai, kur niekuo negali padėti, nieko išspręsti. Skaudžiausia buvo, kai į negalią nuo mažumės turėjusios moters laidotuves neatvyko nė vienas giminaitis, nė vienas artimasis. Į paskutinę kelionę palydėjo keli seniūnijos darbuotojai, kurie tuo metu buvo laisvesni, keli kaimynai. Mane tai labai sukrėtė. Apskritai, žmonių susvetimėjimas pastaruoju metu tikrai didesnis, – pastebėjo socialinio darbo organizatorė. Ir čia pat pridūrė: gerų akimirkų vis dėlto yra daugiau nei blogų. Jei būtų priešingai, tikriausiai būtų neįmanoma dirbti šio darbo."

Pokyčiai – į gera

Pašnekovės nuomone, nors problemos, su kuriomis kreipiamasi į socialinio darbo organizatorių, yra panašios, kiekviena seniūnija – skirtinga. "Babtų – labai bendruomeniška, čia veikia kelios stiprios bendruomenės. Be to, ji kaimiška, mes pažįstame daugumą žmonių, nors kaita pastaruoju metu irgi yra, vieni išvyksta, kiti, įsigiję namus, atsikrausto. Pagrindinė Babtų seniūnijos socialinė problema – nedarbas", – tvirtino D.Lideikienė.

Nors Babtų seniūnijoje yra kelios bendrovės ir įmonės, darbo vietų jose visiems neužtenka. Atokesniuose kaimuose didžiausi darbdaviai – ūkininkai, tačiau darbai pas juos – sezoniniai, baigiasi rudenį, o žiemą tenka gyventi iš santaupų arba pašalpų.

Vargingiau gyvenantys žmonės neturi savo transporto, o autobusais ne visuomet patogu ir apsimoka važiuoti į Kauną ar Kėdainius. Jaunimas šią problemą sprendžia lanksčiau, kooperuojasi, vienu automobiliu važiuoja keli, o priešpensinio amžiaus asmenims yra sudėtingiau.

"Yra žmonių, kurie sunkiau gyvena, kreipiasi dėl maisto paramos. Didelių problemų seniūnijoje neturime, praktiškai nėra girtaujančių ar asocialių šeimų, tik aštuonios rizikos šeimos. Kai pradėjau dirbti, tokių šeimų buvo išties daug, apie dvidešimt penkios. Pas mus jau kita karta užaugo. Ir galiu pasidžiaugti: nors rizikos šeimos buvo daugiavaikės, jose užaugę vaikai netapo rizikos grupės atstovais, tėra viena šeima, kurioje ir mama, ir dukra priklauso šiai kategorijai. Kaip iš tokio buvusio būrio, tikrai neblogas rezultatas. Situacijų, kai šaltuoju metu būstas būtų nekūrenamas ir nebūtų malkų, tėvai nežinia kur, penki ar daugiau vaikų namuose sėdėtų alkani, o šaldytuvas tuščias – praktiškai nėra", – džiaugėsi D.Lideikienė.

Daug ar mažai?

Pagal savivaldybių pateiktus duomenis, didžiausi atlyginimai, atskaičiavus mokesčius, socialiniams darbuotojams iš biudžetinių įstaigų ir seniūnijų mokami Vilniuje (1 046 eurai ), Panevėžio mieste (928 eurai), Vilniaus rajone (918 eurų), Marijampolėje (880 eurų), Šiaulių rajone (859 eurai), Kaune (856 eurai), Klaipėdoje (851 euras), Rokiškio ir Kretingos rajonuose (836 eurai).

Mažiausias darbo užmokestis mokamas Kazlų Rūdoje (638 eurai), Šalčininkų rajone (701 euras), Molėtų rajone (702 eurai), Alytaus rajone (706 eurai), Prienų rajone (707 eurai), Raseinių rajone (708 eurai), Lazdijų rajone (710 eurų), Zarasų rajone (712 eurų), Širvintų rajone (715 eurų) ir Ignalinos rajone (718 eurų).

Pasak SADM, vienas įspūdingiausių šuolių buvo Panevėžio mieste, kur vidutinis darbo užmokestis kilo nuo 772 eurų praėjusių metų pabaigoje iki 928 eurų šių metų pradžioje, Pakruojo rajone – nuo 651 iki 795 eurų, Zarasų rajone – nuo 571 iki 712 eurų, Elektrėnuose – nuo 688 iki 826 eurų.

Kai kur vidutinis darbo užmokestis mažėjo – pavyzdžiui, Kauno mieste – nuo 863 iki 856 eurų, Kauno rajone – nuo 948 iki 840 eurų, Kazlų Rūdoje – nuo 731 iki 638 eurų. Kauno mieste ir Kauno rajone taip galėjo nutikti dėl metų pabaigoje išmokamų priemokų, Kazlų Rūdos atveju mažėjo pareiginė alga su kintamąja dalimi.

Bendra tendencija savivaldybėse yra teigiama, tačiau socialinių darbuotojų darbo užmokestis dar atsilieka nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio, kuris šių metų pirmą ketvirtį siekė 879 eurus, atskaičiavus mokesčius.

Atsilieka nuo šalies vidurkio

"Bendra tendencija savivaldybėse yra teigiama, tačiau socialinių darbuotojų darbo užmokestis dar atsilieka nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio, kuris šių metų pirmą ketvirtį siekė 879 eurus, atskaičiavus mokesčius. Norėtume paraginti savivaldybes būtinai nukreipti socialinių darbuotojų darbo užmokesčio didinimui piniginei socialinei paramai nepanaudotas lėšas, kaip kad nustatoma įstatymu, taip pat, jei yra galimybių, panaudoti savivaldybių lėšas.

Nors socialinis darbas yra ilgai trunkanti, tačiau labai tvari investicija, nes tai padeda pakilti iš bėdų šeimoms, žmonėms, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, prisideda prie negalią turinčių gyventojų integracijos visuomenėje, senjorų savarankiškumo stiprinimo", – atlyginimus komentavo socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė.

Teigiamos įtakos darbo užmokesčio didėjimui turėjo ir mažesni mokesčiai: bazinis neapmokestinamųjų pajamų dydis augo nuo 300 eurų pernai iki 350 eurų šiais metais. Tai suma, kuria darbo užmokestis nėra apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu. Neapmokestinamasis pajamų dydis kiekvienam asmeniui priklauso nuo darbo užmokesčio dydžio (kuo mažesnis darbo užmokestis, tuo neapmokestinamasis pajamų dydis didesnis) ir asmens darbingumo lygio, jeigu toks nustatytas.

Socialinių darbuotojų darbo užmokestis taip pat priklauso nuo bazinės pareiginės algos dydžio, kuris nuo pernai didėjo nuo 173 iki 176 eurų.

Nepanaudoti pinigai – algoms

Socialinių darbuotojų, dirbančių biudžetinėse įstaigose ir seniūnijose, darbo užmokestis yra mokamas iš savivaldybių biudžetų pagal Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą, kuris nustato minimaliąsias koeficientų ribas. Šioje srityje įstatymų reguliavimas nesikeitė.

Nuo 2019 m. taip pat galioja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostata, kuria reikalaujama ne mažiau nei 20 proc. nuo piniginei socialinei paramai nepanaudotų lėšų skirti socialinių paslaugų srities darbuotojų darbo užmokesčiui didinti ir darbo sąlygoms gerinti bei socialinių išmokų specialistų atlyginimams kelti.

2019 m. šio reikalavimo laikėsi vos trečdalis savivaldybių – kaip jo laikomasi 2020 m., paaiškės surinkus visą informaciją apie piniginei socialinei paramai tiesiogiai nepanaudotas savivaldybių lėšas ir tolesnį jų paskirstymą.

Ja tapo Kėdainių pagalbos šeimai centro vyriausioji socialinė darbuotoja, globos srities padalinio vadovė Ligita Ročkienė. Apdovanojimą jai įteikė Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius. Rajono vadovas įteikė laimėtojai Kėdainių rajono savivaldybės Garbės ženklą „Už nuopelnus“, 1000 eurų premiją ir padėką.

L. Ročkienė, atsiimdama apdovanojimą, prisipažino, kad nesitikėjo tokios garbės.

 „Tikrai nemaniau, kad 10 mano darbo metų gali būti įvertinti taip reikšmingai. Socialinis darbas yra toks, kai kelis žingsnius paėjus į priekį, reikia dar daugiau atsitraukti atgal, nes žmonės, su kuriais tenka dirbti, yra sudėtingi. Bet mūsų toks darbas – kasdien tarsi Sizifo akmenį nuolat ridenti į kalną, tikintis, kad jis pasieks viršūnę“, – kalbėjo Kėdainių 2018-ųjų Metų socialinė darbuotoja.

Socialinis darbas yra toks, kai kelis žingsnius paėjus į priekį, reikia dar daugiau atsitraukti atgal, nes žmonės, su kuriais tenka dirbti, yra sudėtingi.

L. Ročkienė padėti vaikams norėjo visada.  Kėdainių pagalbos šeimai centre ji yra apsupta vaikų, patyrusių sunkių likimo išbandymų, laukiančių šilto dėmesio. Daugiau nei dešimt metų dirbusi vienoje iš centro šeimynų pagrindine socialine darbuotoja, didelį dėmesį skyrė vaikams, kurie auga be tėvų ar su probleminiais tėvais.

„Aš bet kokiu atveju esu už tėvus. Jie vaikams yra pagarba, jei nebūtų tėvų, jie nebūtų atėję į šį pasaulį. Kai vaikas pyksta ant savo tėvų, aš jų nepalaikau, sakau, kad tėvai yra šventa“, – mintimis dalinosi L. Ročkienė.

Kėdainių meras S. Grinkevičius, teikdamas apdovanojimus, nuoširdžiai džiaugėsi socialinių darbuotojų rajone kokybe. 

„Kėdainių rajonas ypač garsėja geromis socialinėmis įstaigomis, teikiamomis kokybiškomis paslaugomis. Džiaugiuosi darbščiais Kėdainių krašto socialiniais darbuotojais, kurie  dalinasi dėmesiu ir šiluma su tais, kuriems labiausia to reikia. Tai svarbus ir reikšmingas darbas, kai dalinamasi rūpesčiais, šiluma ir meile, kada žmonės tikisi ir laukia pagalbos. Mūsų Kėdainių krašto socialinės darbuotojos, kurios beveik visos yra moterys, dirba tikrai labai sunkų ir labai reikalingą darbą, teikia pagalbą tiems, kam labiausia jos reikia, deja, už tai gaudamos neadekvatų atlyginimą“, – kalbėjo rajono vadovas S. Grinkevičius.

Kėdainių rajono savivaldybės Garbės ženklai „Už nuopelnus“ buvo įteikti ir ankstesnių metų Geriausioms socialinėms darbuotojoms – Sonatai Rindokienei ir Vitalijai Mikėnaitei. Joms taip pat buvo įteiktos padėkos bei dovanos.

Dekano manymu, Svaro patirtis gali būti itin vertinga fakultete studijuojantiems socialinio darbo studentams, kurie turėtų siekti tapti ne tik gerais socialiniais darbuotojais, pasyviai įsiliejančiais į socialinės apsaugos sistemą ar socialinėje sferoje veikiančias NVO, bet ir tokiais, kurie kuria socialines inovacijas, kūrybiškai panaudodami studijų metu įgytas žinias socialinėms problemoms spręsti. Susitikime aptarus galimus bendradarbiavimo socialinių inovacijų srityje būdus, pokalbis su Svaru ir VU Socialinio darbo katedros lektore dr. Donata Petružyte.

– Gabrieliau, esate įsitraukęs į daug socialinių iniciatyvų – kodėl jums rūpi ši veikla ir jai skiriate tiek savo laiko?

– Klausimai, kurie turėtų atrodyti lengviausi, tokie ne visada yra. Mano manymu, kiekvienas pilietis turėtų rūpintis savo šalies gerove srityje, kurioje jis veikia, ir ten, kur jisai jaučiasi turįs įgūdžių, patirties ir galių tai daryti... Ir aš nesu išimtis.

Bet kaip motyvuoti žmogų dirbti socialinį darbą? Manau, svarbu parodyti žmonėms, kad socialinis darbas yra daugiau, plačiau, labiau – tai nėra maurojimasis po  asocialiką, o labai labai plati ir prasminga erdvė, kurioje įdomu veikti ir realizuoti savo asmenines, profesines ir karjeros galimybes.

– Visokių iniciatyvų ir projektų egzistuoja gana daug – kaip išsirenkate, kam skirti savo laiką?

– Tiesiog yra sritys, kurios man įdomios – tokios kaip pilietiškumas, patriotizmas, meninė kūryba. Per ilgą laiką atsirinkau žmones ir organizacijas, rimtai nusiteikusias spręsti socialines problemas, ir vengiu tų, kurie tik formaliai įsisavina projektinius pinigus. Taigi pagal išgales darau tai, ką galiu ir kuo tikiu, remdamasis savo asmenine patirtimi. Žinoma, veikla taip pat turi būti man asmeniškai įdomi.

– Atrodytų, kad štai, žinomas žmogus automatiškai turi auditoriją ir todėl jam lengviau prisidėti prie pokyčių įgyvendinimo – o kaip eilinis lietuvis gali prisidėti prie Lietuvos kūrimo?

– Pirmiausia, teisingiausias ir reikalingiausias kiekvieno lietuvio indėlis į Lietuvos kūrimą yra savęs kaip gero Lietuvos piliečio kūrimas. Išpildžius šią sąlygą, daugiau nieko iš kiekvieno žmogaus reikalauti nebereikėtų. Reikia tik stengtis tapti geru žmogumi, mylinčiu ir besirūpinančiu savo šalimi – padaryk save geru žmogumi ir šaliai iš tavęs daugiau nieko nereikės.

– Daugelis socialinių projektų yra vienkartiniai arba orientuoti į tam tikras grupes. Bet yra žmonių, kurie dirba socialinėje srityje kasdien – tai socialiniai darbuotojai, atliekantys sudėtingą darbą, reikalaujantį tam tikrų asmeninių savybių ir žinių. Iš to, ką jūs matote nuolatos susidurdami su socialiai pažeidžiamais asmenimis – kokių žmonių reikia tokiam darbui?

– Svaras: Kaip ir bet kuriame darbe, čia reikia atsakingų ir norinčių dirbti šį darbą žmonių. Bet kaip motyvuoti žmogų dirbti socialinį darbą? Manau, svarbu parodyti žmonėms, kad socialinis darbas yra daugiau, plačiau, labiau – tai nėra maurojimasis po  asocialiką, o labai labai plati ir prasminga erdvė, kurioje įdomu veikti ir realizuoti savo asmenines, profesines ir karjeros galimybes.

Donata: Sakyčiau, visų pirma reikia žmonių, siekiančių įprasminti savo būtį šiame pasaulyje per teigiamą poveikį turintį santykį su kitu. Taip pat reikia žmonių, kurie, užuot plaukę pasroviui ir pasyviai susitaikę su visuomenėje vešančiomis negerovėmis, drįsta joms pasipriešinti ir savo veikla nori padaryti pasaulį geresnį ne tik sau, bet ir kitiems.

– Viena yra studijuoti socialinį darbą universitete ir kas kita – pradėjus dirbti pagal specialybę atsidurti realybėje, kurios iš vadovėlių nepažinsi...

– Svaras: Galimybės kurti ir įgyvendinti socialinius projektus nebūtinai susijusios su universiteto baigimu – tai galima daryti remiantis savo asmeniniais įgūdžiais, patirtimi, idėjomis, pradėjus nuo savo vertybinio stuburo formavimo.

Donata: Tačiau studijos universitete yra neabejotinai naudingos, nes studijuojant gaunama profesinėje veikloje reikalingų žinių apie Lietuvoje ir pasaulyje taikomus socialinės paramos mechanizmus, psichologijos pagrindus ir kt. Kaskart, kai po studentų atliktos praktikos sulaukiame teigiamų įvairių organizacijų praktikų vadovų atsiliepimų, kad VU socialinio darbo studentams galima patikėti sudėtingiausias užduotis ir jie puikiai susitvarko, yra kūrybiški ir gerai parengti – mus tai labai džiugina.

– Kaip atsikratyti šitą profesiją supančių mitų – esą socialiniai darbuotojai tik keičia sauskelnes, tvarko ligonio namus ir nuo ryto iki vakaro ginčijasi su girtuokliais?

– Svaras: Pasakoti. Reikia kalbėti, bendrauti su visuomene. Švietimas tam reikalui ir yra skirtas. Reikia neužsidaryti tarp keturių sienų, išlįsti iš ministerijų rūmų ir kitų dramblio kaulo bokštų ir bendrauti, aiškinti, rodyti alternatyvas. Tačiau net jei mite yra dalis tiesos, ją vėlgi galima įvairiai suvokti ir praktikuoti – tai priklauso nuo vaizduotės.

Donata: Tie mitai visiškai klaidingi! Šiems darbams socialiniai darbuotojai turi padėjėjus, atsakingus už slaugymą. Socialinio darbo praktika iš tiesų yra labai įvairi ir žmogus, gavęs socialinio darbo išsilavinimą, gali ieškoti tų praktikos vietų, kurios dera su jo asmeniniais interesais, turimais talentais ir patirtimis. Pavyzdžiui, VU socialinį darbą baigė nemažai ambicingų žmonių ir puikių specialistų, kurie šiuo metu užima vadovaujančius postus svarbiausiose socialinėje srityje veikiančiose organizacijose ir dirba formuodami bei įgyvendindami socialinę politiką.

Pas mus stoja ir gabūs idealistai, yra daug studentų, kuriems itin patinka dinamiškas darbas su vaikais ir jaunimu, kitiems prasmingas atrodo darbas su seneliais, benamiais ar žmonėmis su negalia. Yra studentų iš regionų, kurie po studijų grįžta į savo gimtąjį kraštą ir ten nesunkiai randa erdvės socialinei veiklai. Taip pat yra meniškų sielų, kurios sujungia savo talentus muzikos, teatro, dailės, kultūros vadybos ir kt. srityse su socialine veikla.

Galų gale nemažai daliai mūsų studentų socialinio darbo studijos tampa karjeros atspirties tašku. Be to, absolventai puikiai integruojasi į verslo sritį ir, atlikdami savo pagrindinį į verslą orientuotą darbą, kūrybiškai susieja jį su socialiai naudingomis funkcijomis plačiąja prasme – kuo daugiau socialiai išprususių žmonių bus verslo sektoriuje, tuo geriau bus visuomenei. Tad socialiniame darbe yra tikrai daug erdvės saviraiškai.

– Kaip tokia reikalinga ir svarbia visai visuomenei profesija sudominti jaunus žmones?

– Svaras: Reikia atskleisti socialinio darbo naudą visuomenei – kalbėti su jaunimu, rodyti, dalyvauti, bendrauti ir dalis žmonių būtinai apsispręs šia linkme.

Donata: Pritariu Svaro minčiai. Pratęsčiau ją pasidalindama asmenine patirtimi: kiek man teko kalbėti su jaunais žmonėmis, daugumai socialinio darbo idėjos yra labai patrauklios ir uždegančios. Juk tai puiki galimybė augti pačiam, kartu teigiama linkme keičiant visuomenę ir prisidedant prie bendrojo gėrio kūrimo.

Ir valdžios atstovų siunčiama žinia, kad socialinių darbuotojų atlyginimai turėtų kilti, teikia vilčių – jeigu dirbantys tokį prasmingą, socialiai naudingą ir įdomų darbą galės oriai uždirbti, tai smarkiai padidins socialinio darbo patrauklumą, nes profesijos prestižas neišvengiamai susijęs su jos atstovų gaunamu atlygiu. Socialiai atsakingose Vakarų valstybėse yra dosniai atlyginama socialiniams darbuotojams, dirbantiems visuomenei naudingą darbą. Norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje.

Kitąmet numatoma didinti socialinio sektoriaus darbuotojų atlyginimus, sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

„Derybose su finansų ministru pavyko suderėti, kad socialinio sektoriaus darbuotojai, kurių yra apie 9 tūkst., turėsime galimybę pakelti, nes jiems, vertinant visus sektorius, iš tiesų jie vieninteliai, kuriems nebuvo kelta. (...) Vidutiniškai iki 70 eurų galėtų kilti darbo užmokestis ir tai pareikalautų apie 6,5 mln. eurų metams“, - po Vyriausybės pasitarimo žurnalistams pirmadienį sakė ministrė.

Ministerija yra pasiūliusi kitąmet nekeisti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio, kuris šiuo metu sudaro 130,5 euro. Dėl šio siūlymo ministrų kabinetas turėtų apsispręsti posėdyje trečiadienį.

„Mes turėdami prievolę peržiūrėti kasmet bazinį dydį, siūlome šiemet jį palikti tą patį, mūsų orientacija vis dėl to yra į biudžetinį sektorių, kuriame dirba nemažai žmonių, tai liečia sveikatos sektorių, švietimo ir socialinį. Ten yra patys mažiausi atlyginimai“, - aiškino A.Pabedinskienė.

Pastarąjį kartą algos bazinis dydis keistas 2009 metais - prasidėjus ekonominei krizei jis buvo sumažintas nuo 490 litų (141,9 euro) iki 450 litų (130,5 euro).

Visgi per krizę sumažinti dalies politikų, teisėjų, valstybės tarnautojų atlyginimai didėjo nuo 2013 metų spalio ir 2014 metų sausio, kai buvo atkurti sumažinti algų koeficientai.