Paskui klūpėjo kitas pensininkas ir prašė to paties. Kartą, maždaug 2015 m., jis buvo maloniai nustebintas, kai vienas ponulis jį pavadino senjoru. Pensininkas įgavo šiek tiek orumo. Bet iš orumo negalėjo išsivirti nei košės, nei kukulių. Vis dėlto nuotaika jau buvo gerėlesnė. Panoro žvaliau nusišypsoti, bet, oi, iškilo bjauri problema. Dantys atrodė baisiai. Skylėti ir aptrupėję kaip tipinio pensininko biudžetas.

Tada suvokė, kad tikram orumui neturi rimto pagrindo. Bet nenurimo – su kuklia orumo gaidele reikalavo padidinti pensiją.

„Pasitrauk, seneliuk, ar nematai, kad dirbu“, – kartą jam pasakė vienas ponulis.

„Oi tu dykaduoni“, – pajuto įžeistą orumą senjoras ir kreipėsi tiesiai į prezidentūrą. Kaip tik ant nosies buvo rinkimai, tad prezidentūra nesnaudė: atlikto ponulio kabinete reviziją. Buvo nustatyta: „Ponulis dirbo be pietų pertraukos. Pavyzdingai vykdė tvarią ir nuoseklią tingėjimo veiklą. Kartais nutraukdamas šį užsiėmimą ir skirdamas visą energiją maitinimosi užduočiai atlikti ir kavos vartojimo prievolei įvykdyti.“ Dar buvo nustatyta didelė biurokratinė tarša. Ponulis gavo per pakaušį.

Tada nuskriaustas ir sunerimęs ponulis senjorui išstenėjo: didinsime pensiją. Valio, kada? Neskubėkite, pone senjore, dar rengiame algoritmą. Kitą kartą pasakė: būkite kantrus – dabar deriname parametrus. Paskui pasakė: kantrybės – intensyviai modeliuojame galimybių kalibravimą. Taip modeliuojant ir kalibruojant prabėgo daug laiko. Ponas senjoras iškeliavo į amžinuosius pensijos plotus. Tada į jo vietą stojo tobulai orus senjoras ir pareikalavo, kad būtų kaip Europoje. Jis šypsojosi, nes turėjo puikius dantis, ir sakė tikintis, kad daugelis senjorų netrukus taip šypsosis ir žvaliai juoksis.