Pasakyti, kad birželio paskutinį savaitgalį Molėtų rajone, Alantoje, vyko intelektualinio judėjimo "Santara-Šviesa" suvažiavimas, būtų tolygu nepasakyti beveik nieko.

Pasakyti, kad birželio paskutinį savaitgalį Molėtų rajone, Alantoje, vyko intelektualinio judėjimo "Santara-Šviesa" suvažiavimas, būtų tolygu nepasakyti beveik nieko.

Ši organizacija, kuri niekada neturėjo jokios valdybos, tarybos ir kitokių priemonių valdyti vieniems kitus, buvo sukurta pokariu JAV, besiremiant Vokietijoje veikusia tenykščių lietuvių karo pabėgėlių organizacija "Šviesa", prie kurios Amerikoje prisijungė būrys jaunųjų santariečių. Šios organizacijos be jokio organizavimo idėjos autorius – sociologas ir kultūrologas Vytautas Kavolis, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Pensilvanijos valstijos Karlailo miestelyje, dėstęs Dikinsono kolegijoje. Būtent jo galvoje gimė dar gana abstraktus įsivaizdavimas apie būrį išsilavinusių žmonių, kurie sukurtų bendrystę, Vakarų civilizacijoje egzistavusią gal tik Senovės Graikijos poliuose, Platonui su mokiniais diskutuojant ir ginčijantis dėl idėjų, o ne pinigų, valdžios ar galios. V.Kavolis buvo autoritetas, bet ne autoritaras (skirtingai nei Amerikos lietuvis Jurgis Mačiūnas, visai kitokiais, paklusnumo, principais kūręs pasaulinio garso meno-antimeno judėjimą "Fluxus"). Suprantama, kad, praėjus ne vienam dešimtmečiui po "Santaros-Šviesos" aukso amžiaus, organizacijos dvasia kinta ir kiekvienais metais Alantoje įgauna vis naujų, vis labiau tolstančių nuo pradinio sumanymo pavidalų. Tačiau šiuo komentaru nenorima kritikuoti "Santaros-Šviesos", nors V.Kavolis nuolat pabrėždavo, kad labiausiai į intelektualinius atlapus, esant nuomonių skirtumams ar akivaizdžioms moralinėms klaidoms, reikia kibti būtent saviesiems, o ne iš anksto žinomiems oponentams. Šiuo tekstu leidžiu sau pafantazuoti, kokia "Santara-Šviesa" galbūt buvo JAV, galbūt tebėra būtent tokia ir galbūt galėtų būti tokia ar kitokia.

Žmonių lygiavertiškumo ne pagal ekonominę ar simbolinę galią (tai būtų žlugusio komunistinio projekto savastis), o pagal nuomonės ir svarstymo reikšmę ir vertę principas atmeta bet kokį autoritetą. Prancūzų psichoanalitikas Jacques‘as Lacanas praėjusio amžiaus antrojoje pusėje rašė apie tai, kad tada, kai žmogus atsipalaiduoja nuo valdžios, ima veikti pasąmoninis psichikos sluoksnis, kuris visada yra struktūruotas kaip kalba. Šis teiginys gali būti viena iš svarbiausių santarietiškų diskusijų Alantoje ir kitur sąlygų. Kai nebelieka valios primetimo iš šalies, žmogus ima kalbėti tai, ką iš tiesų galvoja, o ne tai, ką jam diktuoja.

"Santara-Šviesa" yra organizacija, kuri iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikė Vakaruose, o po to – ir Lietuvoje. Tai atsakingų žmonių bendruomenė, tačiau pareigos jausmas kyla ne iš paklusnumo kam nors, o iš ištikimybės sau ir kartu nuolatinio orientavimosi į kitą žmogų bei moralinio jautrumo. "Santara-Šviesa" nėra podiumas, ant kurio demonstruojamos intelektualinės mados. Čia kalbama ne tam, kad parodytum save, o tam, kad būtum autentiškai išgirstas ir suprastas. Santariečiai stengiasi ne laikytis kraštutinių radikalių pozicijų visuomenės atžvilgiu, o užimti tarpininkų pozicijas tarp radikaliai priešingų stovyklų. Prezidentas Valdas Adamkus – vienas iš santariečių. Jo didžiulės išminties ir gebėjimo sutaikyti priešybes viena iš paslapčių yra būtent patirtis organizacijoje "Santara-Šviesa".

Dar vienas išskirtinis santariečių bruožas – melo vengimas. Čia iš paskutiniųjų stengiamasi likti sąžiningam ir sau, ir esantiems artumoje, ir esantiems viešumoje. Santariečiai paprastai yra rašantys tekstus, straipsnius, poeziją, romanus, eseistiką ir kitokias knygas žmonės. Tas, kas be melo fiksuoja savo mąstymą, būsenas, požiūrius į pasaulį, po kurio laiko gali atsiversti parašytus tekstus ir susekti savo praeitį, kurią žymi užfiksuota patirtis. Tas, kas neužrašo savęs ir pasaulio, net nesąmoningai po kurio laiko iškreipia, meluoja apie savo ir visuomenės praeitį (pakanka prisiminti sovietinių veikėjų memuarus).

"Santara-Šviesa" yra laisvės patirtis ta prasme, kurią yra pastebėjęs filosofas Arvydas Šliogeris. Beveik visus savo gyvenimo įvykius esame linkę pamiršti, nes būtų pernelyg sunku viską nešiotis galvoje ir širdyje. Po užmaršties lieka tik tai, ką A.Šliogeris ir vadino patirtimi – momentai, kurių neįmanoma ištrinti iš atminties, nes jie buvo egzistenciniai, autentiški ir unikalūs. Visiška nekasdienybė. "Santara-Šviesa" yra patirtinės laisvės akimirkos, kurių realumas, pasitelkiant filosofo Leonido Donskio esė knygos "Paralelinės tikrovės" pavadinimą, galėtų būti vadinamas paraleline tikrove. Tai – beveik utopija, tačiau, jei sutiksime su žurnalistu Ryčiu Zemkausku, kuris sako, kad šiuo metu išgyvename naują Renesanso epochą, teks prisiminti, jog būtent istoriniais Renesanso laikais įvairūs autoriai parašė turbūt daugiausiai žmonijos istorijoje utopijų. "Santara-Šviesa" – tai istorinio Renesanso utopizmo virsmas tikrove mūsų dienų Renesanso laikais.