Esame įpratę prie tokio visuomenės būvio, kuriame istorikai, tyrinėjantys praeitį, vis dar dažnai dabartį pasitelkia tam, kad suprastų, kas vyko anksčiau, o ne atvirkščiai. Kita vertus, bene labiausiai vertinami žmonės yra vadinami vizionieriais – tais, kurie geba pažvelgti į kelių dešimtmečių ateitį ir neretai prisidėti prie to futurologinio projekto ar sumanymo įgyvendinimo. Gebantys blaiviai ir racionaliai svarstyti mūsų dabarties problemas dažnai yra tiesiog publicistai, savo žmogiškomis aistromis ir interesais esantys pernelyg arti apmąstomų temų.

Virtualybė, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto išradimas maždaug prieš 20 metų daugeliui atrodė kaip panacėjos, kurios turėtų palengvinti mūsų dabarties gyvenimą. Dažniausiai dėl to dar neseno laikotarpio futurologų vizijų siaurumo, dalinio slaptumo ir dialogo su pasaulio visuomene nepalaikymo šiandien esame tokioje padėtyje, kurioje nei apie dabartį, nei net apie artimą ateitį beveik niekas negali pasakyti ko nors konkretaus ir patikimo. Dalis žmonių, kurie tų pačių vizionierių lengva ranka anksčiau priskirti ir dabar tebėra traktuojami kaip masės, su skaitmeniniais išradimais palaiko tik vartojimo, o ne kritinės minties santykį. Tačiau neabejotinai egzistuoja gal ir kiek amorfiška, mažiau artikuliuotai save reiškianti, bet akivaizdi pasaulio visuomenės grupė, kuri vis dar stengiasi suprasti, kas mums vyksta ir kuo tai gali baigtis.

Palaimingais 2000-aisiais daugelis apie dirbtinį intelektą jau buvome girdėję. Tuomet jis atrodė kaip galimybė, kad daugelį mechaninių, kartotinių veiksmų netolimoje ateityje atliks robotai. Net ir prieš kelerius metus viešai svarstyta, kad dirbtinis intelektas išlaisvins masinį kūrybingumą, nes rutininiai darbai, profesijos tiesiog bus nereikalingi ir išnyks. Britų sociologai Peteris Bergeris ir Thomas Luckmannas pamatinėje XX a. pabaigos sociologijos knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“ teigė, kad daugelį užduočių beveik visi visuomenės nariai atlieka vadinamuoju habitualizacijos būdu: tai reiškia, kad pabudę ryte kasdien nesimokome, kaip vairuoti automobilio ir kaip atlikti besikartojančius darbinius veiksmus, – to tiesiog esame išmokę anksčiau. Tie populiacijos atstovai, kurie yra kūrybingi ir linkę atrasti tai, kas nauja, habitualizacija naudojasi mažiau. Jie plečia visuomenės simbolinį pasaulį naujomis verbalinėmis, vizualinėmis, daiktinėmis ir kitokių formų reikšmėmis. Jie – novatoriai.

Skaitmeninės technologijos – tai ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas.

Kas atsitinka, kai į habitualizacijos ir kūrybingumo santykį įkalamas dirbtinio intelekto pleištas? Dabar jau yra akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos – ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas, kuris totalizuoja habitualizaciją, bet kol kas dar sąveikauja su natūraliu žmogaus poreikiu mokytis, atrasti ir sukurti. Tačiau kas šiandien nesiryžtų numatyti tokio ateities vaizdo, kai kūrybingumas bus tik mašinos privilegija? Tokia kūryba – tai gebėjimas valdyti kompiuterinę technologiją, o ne kreatyvinis sumanymas nuo pirminės idėjos iki jos virsmo kūnu ar skaitmena. Dirbtinis intelektas iš asmens jau dabar iš esmės atima kūrybinio proceso privilegiją, kurią pasiglemžia ekonomistinis ir vadybinis orientavimasis į rezultatą, kiekybę ir efektyvumą. Įmanoma netgi spėlioti apie tokią ateities padėtį, kurioje nepavykęs žmogaus kūrinys, atsiradęs be mašinos įsikišimo, bus retenybė, vertinama kaip kolekcinis objektas. Visai taip, kaip dabar suprantame, kad šimtametis fotografijos lakštas yra menotyrininkų ir kolekcininkų intereso objektas, kuris platesnę visuomenę nelabai domina.

Dar prieš kelias dešimtis metų Rusijos politinį režimą jo valdantieji būdavo linkę vadinti valdoma demokratija. Dabar beveik niekam nekelia abejonių, kad turime reikalą su autoritarine valdžia, vis labiau primenančia totalitarizmą. Mūsų kūrybingumas šiandien, kai jau pripratome prie beveik skaitmeninio gyvenimo, iš tiesų irgi yra valdomas. Nieko nestebina tai, kad esame veikiami didžiulio kiekio informacijos. Tačiau retai savęs klausiame, kaip konstruojama ir komponuojama ta žinių apie pasaulį tikrovė, kuri mus pasiekia. Plika akimi matoma, kad pranešimai yra dėstomi priešpriešos metodu. Daugelyje situacijų matome tik juodą ir baltą spalvas, priešingas visuomenės grupių pozicijas, kurios nepalieka galimybės įsiterpti pastebėjimais apie niuansus, mažus skirtumus ir smulkias įvykių ir reiškinių detales. Kūrybingumo srityje, kurioje veikia dirbtinis intelektas, tai reiškia beribį masinio meno ir kultūros suklestėjimą ir hegemoniją. Meno sociologų ir semiotikų seniai nebestebina, kad minia nori aiškaus sprendimo: už arba prieš, taip arba ne ir t. t. Viena vertus, dabartinė padėtis lemia iš pirmo žvilgsnio labai teigiamą tendenciją – vis daugiau žmonių geba sklandžiai pakalbėti priešais vaizdo kameras, vis daugiau yra sukuriama vizualinės komunikacijos produktų, kurie byloja apie vaizdo retorikos išmanymą. Tačiau beveik visa ši kūrybinė produkcija neprabyla apie mažus ir asmeniškus dalykus, nes dabar yra laikas, kai reikia kalbėti apie planetos arba bent valstybės ateitį, o ne smulkmenas, kuriose slypi dabartinį ir ateities dirbtinį intelektą žlugdantys tikrovės aspektai – spontaniškumas, nenuspėjamumas, pabėgimas iš kartotės realybės. Prieš šimtmetį humanitarai ir sociologai, medijų teoretikai svarstė apie tai, kad fotografijos išradimas įgalina masinį kūrinių reprodukavimą. Šiandien toks reiškinys baigia apimti visą mūsų gyvenamąją aplinką, nes vienetiniai, nepakartojami artefaktai, net jei taip pristatomi, beveik visada tėra valdomo kūrybingumo rezultatas, priklausantis nuo kūrėjo skaitmeninės, o ne unikalios, substancinės gyvenimo patirties. Šiandien didieji mūsų gyvenimo lūžiai, kurie istoriniais laikais žmonėms tapdavo kūrybingumo paskata, jau lengvai sutalpinami į amžiaus tarpsnių ar kitokios psichologijos schemas ir poelgių sekas. Tokioje padėtyje didžiausia vertybė vis dar išlieka, kas nesuvaldyta, neprimesta, neapibrėžta jokia instrukcija ar direktyva, nesuplanuota jokiame projekte. Būtent todėl nestebina nemažos menininkų dalies migracija į vienkiemius, kaimo sodybas ar kitas nuo daugeliui įprastos civilizacijos tolimas vietas – atokiose vietovėse vis dar įmanoma turėti savąją valią, kuri ir yra kūrybos akto tarsi iš niekur ir iš nieko raiška, turinti paslapties pėdsaką ir visą egzistencinės atverties žavesį.