ŽAIDŽIAME RINKIMUS

Kai žvilgteli į tą publiką, kuri užsimojo tapti savivaldybių tarybų nariais ar merais, ima traumuoti prieštaringos jausenos. Be abejo, yra tų, dėl kurių didelių abejonių tarsi nekyla. Tačiau kandidatuoja daug ir atsitiktinių žmonių, kurių charakteris, moralinė fizionomija ar praeitis verčia pagalvoti, koks iš tiesų turėtų būti tas išrinktasis.

Vieniems siekti mandato – tai būdas atliepti savo ambicijas, kitiems – realizuoti korupcinį ego, tretiems – pakabinti patrauklesnę rinkėją. Arba apskritai visus ignoruoti iš laikinų aukštybių. Kandidatų minia – išties raiba. Yra veikėjų, nuteistų už nusikaltimus, bet niekam tai pernelyg smegenų nekaso. Kažkada, dar Nepriklausomybės pradžioje, dėl teistų kandidatų kildavo totalinis siaubas. Bėgant metams prie to pripratome, o dabar į teistumą beveik jau nekreipiama dėmesio, tarsi tai būtų tik egzotiškas akcentas. Moralė nebeteko savo funkcijos, ir daugeliui vienodai, ar kandidatas yra dorovingas, ar buvęs nusikaltėlis, ar tiesiog psichopatas. Nulis sveikų. Moralė – šios realybės demencija.

Moralė nebeteko savo funkcijos, ir daugeliui vienodai, ar kandidatas yra dorovingas, ar buvęs nusikaltėlis, ar tiesiog psichopatas.

Yra ir tų, kurių smegenų galios kelia abejonių, ar toks žmogus apskritai gali pasiekti kokių nors rezultatų. Girdime padrikus papezėjimus apie gyvūnėlių gerovę, paukštelių lesinimą, tvarius mezginius ir pasiaukojamą darbą rinkėjų labui. Tačiau akivaizdu, kad toks kandidatas (-ė) tik murdysis nesibaigiančioje imituojamų veiklų tragikomedijoje, o rezultato vis tiek nebus jokio. Nes tas žmogus tiesiog nėra įgalus ko nors pasiekti tautai, be to, jis ir pats įsitikinęs – rinkėjams mulkinti užteks parado su pažadų transparantais. Tokiam kandidatui taip ir norisi drėbti: „Kur lendi, durneli (-e), gal geriau pardavinėk turguje kojines.“ Tik kas iš to, vis tiek geri žmonės išrinks.

P. S. D. Kreivio ministerija paneigė, kad „Agrokoncernui“ davė 2,368 milijono. Bet įmonė vis tiek pinigus gavo. Ar jau akivaizdu, kam einama į politiką?