Rusijos ekonomika šiandien – it per maža antklodė, kuria bandoma uždengti ir kojas, ir galvą. Agresija prieš Ukrainą gilina senas šalies ūkio problemas, frontas reikalauja naujos patrankų mėsos, o Michailo Mišustino vyriausybei vis sunkiau priešintis ekonomikos dėsniams.

Rekordinis deficitas

Netektys fronte, ukrainiečių technologinis pranašumas gali priversti Rusiją suintensyvinti mobilizaciją ar net oficialiai paskelbti naują jos etapą. Apie tai neseniai įspėjo ir Estijos karinė žvalgyba. Tačiau nauja mobilizacija keltų papildomų iššūkių ne tik Ukrainos kariuomenei.

Viena vertus, tokį vyrų skaičių sunkiai suvirškintų su logistikos ir aprūpinimo problemomis susidurianti Rusijos armija. Kita vertus, darbo jėgos nutekėjimas pagilintų darbuotojų deficito problemą, kurią šalies ūkis pajuto gerokai prieš invaziją: darbingo amžiaus vyrų reikia ir frontui, ir užnugariui.

Per pandemiją iš Rusijos išvyko vadinamieji darbo migrantai iš Vidurio Azijos ir kitų vadinamojo artimojo užsienio šalių, tad jau 2021 m. devynioms iš dešimties įmonių stigo darbuotojų. Netrukus trečdalis visų laisvų darbo vietų teko smulkioms ir vidutinėms verslo įmonėms.

Pernai paskelbta mobilizacija prarijo apie 0,4 proc. darbo jėgos. Nors fronte ši masė naujokų sukėlė daug nepatogumų Ukrainos pajėgoms, agresoriui nepavyko pasiekti esminio persilaužimo. Tačiau jei situacija pasikartotų ir iš darbo rinkos būtų atimta tiek pat asmenų, šalies ekonominiam stabilumui būtų suduotas reikšmingas smūgis.

Šių metų pradžioje Rusijos centrinio banko atliktos verslo įmonių apklausos atskleidė: darbo jėgos deficitas – didžiausias per pastarąjį ketvirtį. Manoma, kad iš Rusijos emigravo 500–700 tūkst. darbuotojų. Per pandemiją išvyko arba į kitas verslo sritis, pvz., logistiką, perėjo komunalinio ūkio ar statybos sektoriaus darbuotojai, invazija į Ukrainą paskatino kvalifikuotų specialistų, o mobilizacija – dar ir jauno amžiaus vyrų emigraciją.

Gelbsti senjorės ir kaliniai?

Apie tai, kad Rusijos regionuose labai trūksta inžinierių ir sunkiosios, apdirbamosios pramonės darbuotojų, paskelbė neseniai Kemerovo srityje apsilankęs darbo ir socialinės apsaugos ministras Antonas Kotiakovas.

Net jei jie savo kaulėta ranka iš po pagalvės ištrauks visus gyventojų pinigus, tai pratęs jų gyvenimą keliems mėnesiams, bet ne daugiau.

Užsakymų turinčios įmonės yra priverstos siūlyti darbuotojams papildomą užmokestį ir ilginti darbo savaitę. Audito kompanijos „FinExpertiza“ skaičiavimu, faktinė darbo savaitės trukmė šių metų pirmąjį ketvirtį pasiekė rekordinę 38,5 valandos. Kad nesustotų veikla, įmonės priima į darbą ir vyresnius asmenis – tai daugiausia moterys, vidutiniškai gyvenančios bent dešimtmečiu ilgiau nei vyrai. Akademinės bendruomenės atstovai siūlo pasitelkti ir nuteistuosius.

Rusijos žiniasklaidoje rašoma ir apie tai, kad darbo jėgos deficitą galėtų kompensuoti nuteistieji. Teisingumo ministerijos duomenimis, „humanizuojant baudžiamąją teisę“ aktyviai plėtojama tokia kriminalinės bausmės rūšis kaip priverstinis darbas. Iki 2023 m. birželio pradžios Rusijoje buvo sukurta daugiau kaip 42 tūkst. priverstinio darbo vietų. Iš jų 50 proc. – įmonėse. Iki kitų metų privalomųjų darbų bausmės atlikimo vietų skaičius turėtų pasiekti 80 tūkst.

Demografinė duobė

Mūšio lauke Ukrainoje tariamas Rusijos pranašumas amunicijos ir žemųjų technologijų ginklų srityje priklausė nuo sukrautų atsargų ir gausesnės darbo jėgos, galinčios sparčiai papildyti karo pramonės sandėlius, skaičiaus.

Be to, bandydama sušvelninti sankcijų šoką, valstybė planavo investuoti į statybas, infrastruktūrą, naujų logistikos objektų reikia ir karo reikmėms, tačiau šiuos planus turi kažkas įgyvendinti. Vyriausybė kalba apie 0,25 mln. darbuotojų deficitą, o dramatiškus pareiškimus mėgstantys politikai skaičiuoja ir kelių milijonų žmonių poreikį.

Visi šie nauji nenumatyti reiškiniai gilina problemą, kuri dramatišką mastą įgijo dar prieš invaziją: Rusijoje sparčiai mažėja ne tik žemos, vidutinės kvalifikacijos darbininkų, bet ir specialistų. Parlamentui atmetus siūlymą, kad nuo mobilizacijos būtų apsaugoti magistrantūroje ar doktorantūroje studijavę jaunuoliai, atsirado nauja paskata emigruoti didesnių intelektinių sugebėjimų vaikinams.

Judėjimas priešinga kryptimi vargiai bepasieks ikipandeminį lygį, be kita ko, ir dėl pasikeitusios geopolitinės padėties.

Šios pastarųjų dvejų metų problemos dar giliau kasa vadinamąją demografinę duobę: nuo 2015 m. Rusijoje mažėja gimstamumas, tad nėra prošvaisčių, kad įtampa darbo rinkoje laikina. Atvirkščiai – juk dauguma žūstančių kare yra reproduktyvaus amžiaus vyrai.

Spąstai verslui

Vienu metu kariaudamas, susidurdamas su iki šiol nepatirtais ekonominiais sunkumais, kai prarasta žymi dalis biudžeto pajamų iš dujų ir naftos, nes nauji klientai jų perka gerokai mažiau ir mažesnėmis kainomis nei Europa, Kremlius turi ruoštis ir politinei kovai, tiksliau – jos imitacijai, kitais metais vyksiantiems Valstybės Dūmos ir prezidento rinkimams.

Nors šalyje ir nėra realios opozicijos, didžiausias Vladimiro Putino oponentas – visuomenės emocijos, kurios, kaip parodė smalsuolių palaikymo šūksniai Jevgenijaus Prigožino maištininkams, nėra taip lengvai nuspėjamos. Piliečiams pamaloninti bandoma pasitelkti laiko patikrintą priemonę – pinigus. Vyriausybė yra paskelbusi apie nuo 2024 m. sausio 1 d. 18,5 proc. didinamą minimalųjį darbo užmokestį.

Tačiau augančios algos sukels kainų augimą. Jei spręsti šią problemą bus palikta verslui, mažės investicijos. Juo labiau kad jau pernai daug įmonių didino atlyginimus – taip siekta sulaikyti darbuotojus, besigundžiusius gerokai didesniu užmokesčiu už murkdymąsi fronto purve. Šiemet valdžios institucijų atliktos apklausos parodė, kad du trečdaliai mažų ir vidutinių įmonių, bandydamos išlaikyti darbuotojus ar jų pritraukti, algas didino nelaukdamos Vyriausybės nurodymo.

Be to, minimalaus užmokesčio šuolis dar labiau pabrangintų valstybinius projektus, toliau didintų federalinio biudžeto skylę. Gegužę Maskva pasitiko su 3,4 trln. rublių deficitu, t. y. vos per keturis pirmus šių metų mėnesius sugebėta 500 mlrd. rublių viršyti visiems metams planuotą biudžeto deficitą.

Apie tai, kad biudžeto deficitas pasiekė kritinę ribą, atvirai kalbėjo Sankt Peterburgo ekonomikos forume dalyvavę ministrai, užsiminę apie vienintelį būdą karui finansuoti: mokesčių didinimą. Tikėtina, kad tuoj po rinkimų būtų padidinti gyventojų pajamų mokesčiai, Valstybės Dūmoje kelią skinasi įmonių perteklinio pelno mokestis, nors jau dabar daugumoje pramonės šakų dėl neplanuoto poreikio persiorientuoti į naujas rinkas, išaugusių išlaidų logistikai gaunamas labai menkas pelnas.

Didelės įmonės ar esančios arčiau valstybės užsakymų lovio lengviau išgyvens naujus sukrėtimus. Mažosios bus priverstos didinti kainą aukštyn tempdamos ir infliacijos rodiklius.

Apskritai apie nuotaikas rinkoje, kalbų apie naujus investuotojus naivumą, anot ekspertų, byloja po J. Prigožino maišto dramatiškai kritęs rublio kursas. Be to, nepaisant Rusijos centrinio banko taikomų ribojimų, nuo 2022 m. pradžios iki šių metų pirmojo ketvirčio pabaigos per metus šalį paliko rekordinis skaičius privataus kapitalo – beveik 160 mlrd. JAV dolerių. Didesnės sumos būta tik per 2008 m. krizę.

Istorinės paralelės

Ekonomistai mato du problemos sprendimo būdus: didinti palūkanų normas arba spaudimą darbo jėgai. Tęsiantis dalinei mobilizacijai, mažinti darbuotojų apetitą nenaudinga. Pirmuoju atveju šalies ekonomikos situacija prastėtų, dauguma nebepajėgtų grąžinti paskolų, kurių jau dabar Rusijoje yra pasiimta rekordiškai daug, tad vis daugiau žmonių karą matytų kaip išeitį. Tačiau sulig kiekvienu Ukrainos link vykstančiu ešelonu augtų darbuotojų deficitas ir masinių bankrotų rizika.

„Net jei jie savo kaulėta ranka iš po pagalvės ištrauks visus gyventojų pinigus, tai pratęs jų gyvenimą keliems mėnesiams, bet ne daugiau", – įsitikinęs ekonomistas Vladimiras Milovas.

Interviu kanalui „Chodorkovsky live“ jis priminė legendinio reformatoriaus Jegoro Gaidaro knygą „Imperijos žlugimas“, kurioje išsamiai aprašoma SSKP CK ir naftos pramonės problemos XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai krito naftos kainos ir valstybės biudžete pritrūko pinigų.

„Naftos pramonė maldavo neatimti iš jos pajamų, kad galėtų finansuoti einamąsias išlaidas ir kapitalo investicijas, tačiau SSKP CK neklausė. Reikėjo pinigų visai sovietinei mašinai išlaikyti. Galiausiai naftos gavyba smarkiai sumažėjo, naftos pramonę, taip pat ir visą ekonomiką ištiko gili krizė", – priminė jis.

Sprogimas užprogramuotas?

V. Milovo teigimu, piešiant galimą įvykių scenarijų, pernelyg pasikliaujama inercija. Per pastaruosius 30–40 metų Rusijos išgyventų krizių metu tam tikru momentu, kai rinkos dalyviai nepatiki ekonomikos perspektyva, įvykiai įgaudavę pagreitį. Taip buvo ir paskutiniais SSRS gyvavimo metais.

„Visi tik ir laukė vienintelio teisingo Michailo Gorbačiovo sprendimo liberalizuoti kainas, bet jis bijojo tai padaryti. Iš pradžių atrodė, kad viskas veikia, tačiau paskui ekonominiai ryšiai tiesiog nutrūko. Prasidėjo 1990-ųjų istorija, didžioji biudžeto krizė, defoltas, o tada vyriausybei taip pat buvo pasakyta, kad su tokiais dideliais mokesčiais neįmanoma dirbti. Mes tarsi laikėmės ant vandens, net 1997 m. buvo tam tikras ekonominis augimas. Tačiau tuomet – bum! Krito naftos kainos, įvyko defoltas“, – sakė ekonomistas.

Analogiška pinigų švaistymo situacija buvo ir tada, kai V. Putinas kūrė savąją oligarchinę sistemą. „Atrodė, kad tai gali tęstis 50 metų, bet štai 2008 m. ištiko finansų krizė, visa ekonomika bankrutavo ir nuo to laiko nematėme jokio ekonomikos augimo. Atsirado ekonomikos modelis, kuris tiesiog neleidžia augti, nes visus išteklius suvalgo šios valstybinės monopolijos ir oligarchai“, – aiškino V. Milovas.

Prašomas bent apytiksliai prognozuoti ateitį, jis sakė manąs, kad ekonomikos sprogimas – mėnesių klausimas. Per artimiausius 8–9 mėnesius biudžete pradės trūkti pinigų, bus išeikvotas Tautos gerovės fondas. Tačiau tai būsianti tik pradžia.

Dėl vykstančio karo, pralaimėjimų Ukrainoje, ekonominių padarinių, galiausiai žmonių nuovargio valdžios autoritetas dramatiškai smuks. „Visi pradės garsiai kalbėti apie tai, kad reikia permainų. 9-ojo dešimtmečio situacija buvo nenuspėjama, tačiau, kaip prisimename, nuo kalbų apie permainas iki jų greito įgyvendinimo nebūna toks ilgas kelias“, – prognozavo V. Milovas.