Kasdien – šimtai milijonų

Kai kurie ekonomistai po spalio 7-ąją iš Gazos Ruožo į žydų valstybę įsiveržusių teroristų išprovokuoto karo sukeltą šoką Izraelio ekonomikai lygina su koronaviruso pandemija 2020 m. Kiti aiškina: yra gerokai rimčau. Laikraščio „The Washington Post“ apklausti ekonomistai skaičiuoja, kad karas Izraeliui jau kainavo apie 18 mlrd. dolerių, arba 220 mln. dolerių per dieną.

Pinigais išmatuojama karo kaina nebus vienkartinė: gerokai daugiau, nei dar neseniai manyta, saugumo reikmėms turės skirti pinigų tiek valstybė, tiek jos gyventojai.

Izraelio žiniasklaida mini naujausius Izraelio centrinio banko skaičiavimus, pagal kuriuos karas su „Hamas“ 2023–2025 m. šaliai kainuos apie 53 mlrd. dolerių. Kiek daugiau nei pusė šios sumos skirta didesnėms išlaidoms gynybai. Centrinis bankas taip pat atsižvelgia į negautas mokestines pajamas ir didesnes išlaidas civiliams gyventojams.

Šalies žiniasklaida cituoja buvusį Izraelio banko valdytojo pavaduotoją Zvi Ecksteiną: karo žala valstybės biudžetui, įskaitant sumažėjusias mokesčių įplaukas, 2023 m. paskutinį ketvirtį sudarė 19 mlrd. dolerių, o pirmąjį šių metų ketvirtį tikriausiai bus dar 20 mlrd. dolerių. Šis skaičiavimas – darant prielaidą, kad karas neišplis į Libaną.

Finansų ministerija Kneseto finansų komitetui pateikė karo sąmatą – 190 mlrd. šekelių (50 mlrd. dolerių), arba apie 10 proc. šalies BVP. Tiesioginės karinės išlaidos – 110 mlrd. šekelių (29 mlrd. dolerių), 45 mlrd. šekelių (12 mlrd. dolerių) vertinamos prarandamos pajamos, o žalos atlyginimas iš nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimo fondo atsieitų 20 mlrd. šekelių (5 mlrd. dolerių).

Smūgiai verslui

Centrinis bankas prognozuoja, kad dėl karo iki kitų metų pabaigos Izraelio BVP sumažės 3 proc., nes verslas susiduria su menka paklausa, o mobilizavus šimtus tūkstančių rezervininkų ir uždraudus atvykti juodadarbiams iš Gazos Ruožo, darbo migrantams iš Tailando neberodant entuziazmo, atsirado didžiulis darbuotojų deficitas.

Savanoriais verslas galėjo kliautis pirmosiomis savaitėmis, kai skubiai reikėjo nuimti rudeninį derlių ar padėti evakuotiems žmonėms, tačiau kas kita, pvz., darbas statybose ar fermose.

Spalio 7-oji užklupo Izraeliui išgyvenant ne pačius geriausius laikus. Maisto kainos šalyje dar prieš karą buvo maždaug 51 proc. didesnės nei, pvz., ES šalyse. Prasidėjus 2024-iesiems maisto ir kosmetikos prekių importuotojai paskelbė didinsiantys kainas 10–15 proc.

Dėl karo atsirado problemų, kurių niekas negalėjo numatyti. Paralyžiuotas turizmo sektorius, kuris ne tik sukuria 3 proc. BVP, bet ir leidžia užsidirbti daugybei smulkių verslininkų. Dėl darbuotojų stokos laiku nesustabdžius Niukaslio ligos plitimo, dėl jos protrūkio teko išpjauti apie 16 mln. naminių paukščių – parduotuvėse ėmė stigti paukštienos. 70 proc. paukštininkystės ūkių sutelkta Galilėjoje ir Golano aukštumose, palei sieną su Libanu, todėl atsirado kiaušinių deficitas – Žemės ūkio ministerijai teko didinti neapmuitinamų importuojamų kiaušinių kvotą, skubiai dairytis tiekėjų užsienyje.

Izraelio banko duomenimis, kuriais remiasi ekonomikos leidinys „Globes“, nuo karo pradžios žymiai padaugėjo šeimų, vėluojančių mokėti paskolų už nekilnojamąjį būstą įmokas. Asociacijos „Latet“ atliktos apklausos teigimu, 45 proc. izraeliečių nerimauja, kad karas sukels jiems ekonominių sunkumų.

Pinigai kariams ir civiliams

Sausumos operacijos Gazoje dalyviams ir papildomoms šalies šiaurėje dislokuotoms pajėgoms reikia mokėti atlyginimus arba kompensuoti pajamas, jei rezervininkai – savarankiškai dirbantys asmenys. Vyriausybė patvirtino 9 mlrd. šekelių ekonominę programą rezervininkams, įvairioms jų grupėms padidintos išmokos.

Izraeliui tenka leisti pinigus ne tik tiesiogiai karui, bet ir išlaikyti ketvirtį milijono gyventojų, pasitraukusių iš pavojingų zonų. Apie 149 tūkst. žmonių paliko savo namus šalies pietuose. Dar 100 tūkst. evakuoti iš šalies šiaurės: Libane įsitvirtinusios „Hezbollah“ atakų atveju jie būtų tapę pirmuoju taikiniu.

Daugelis evakuotųjų ne tik negali dirbti, glaudžiasi anaiptol ne visada patogiose užuovėjose (evakuoti apgyvendinti viešbučiuose, pasitraukę patys glaudžiasi pas pažįstamus), bet ir išgyvena psichologinių sunkumų, žiniasklaida praneša apie incidentus tarp neplanuotai kaimynais tapusių asmenų.

Šiuo metu Knesetas pritarė kompensacijų verslui, kurio pajamos lapkričio–gruodžio mėnesiais sumažėjo daugiau nei 25 proc., planams. Labiausiai nukentėjusiose vietovėse įsikūrusioms įmonėms turėtų būti padengti visi patirti nuostoliai, tačiau šioms kompensacijoms lėšų kol kas nerandama.

Gaisro gesinimas

Ieškodamas lėšų Izraelis yra išleidęs valstybės obligacijų, tačiau yra labai priklausomas ir nuo sąjungininkių finansinės paramos – Jungtinės Valstijos kasmet Izraeliui skiria daugiau kaip 3 mlrd. dolerių karinės paramos. Naujo 14 mlrd. dolerių paramos paketo klausimas kol kas  įstrigęs Kongrese.

„Jei karo išlaidos sudaro 150–200 mlrd. šekelių (40–53 mlrd. dolerių), tai ketvirtadalis karo išlaidų. Tai labai didelė suma, kuri taip pat suteikia Amerikos vyriausybei galimybę daryti mums diplomatinį spaudimą“, – žiniasklaida citavo Tel Avivo universiteto ekonomistą, Izraelio demokratijos instituto vyresnįjį bendradarbį Itay Aterį.

Pinigų ūmai išaugusiams ir neišvengiamai dar padidėsiantiems poreikiams vyriausybė bando ieškoti siūlydama tiek didinti mokesčius, tiek taupant tiesiogiai su karu nesusijusias išlaidas.

Planuojama naikinti degalų ir akmens anglių akzico mokesčio lengvatas, didinti tabako gaminių akcizą, nuo 2025 m. padidinti pridėtinės vertės mokestį (nuo 17 iki 18 proc.), sveikatos draudimo įmokos dydį, 2026 m. įvesti elektromobilių ridos mokestį, laikinai pakelti bankų pajamų mokestį.

Finansų ministerija paskelbė viešam svarstymui įstatymo projektą, kuriuo siūloma samdomiems darbuotojams įsipareigoti dalį vadinamosios sveikatinimo išmokos (apie 100 dolerių) skirti Izraelio gynybos pajėgoms.

Pinigais išmatuojama karo kaina nebus vienkartinė: gerokai daugiau, nei dar neseniai manyta, saugumo reikmėms turės skirti pinigų tiek valstybė, tiek jos gyventojai.

Ministerijos veršis diržus

Pirmadienį vyriausybė pritarė 2024-ųjų valstybės biudžetui, kurio projektas sukėlė kritikos bangą. Jame – ne tik didesnės išlaidos karo reikmėms, bet ir didesnis deficitas – 6–8 proc. BVP.

Finansų ministerijos siūlymu, visų ministerijų biudžetai 2024 m. būtų mažinami 5 proc. Tiek pat siūloma apkarpyti Valstybinio draudimo instituto, Valstybinės užimtumo tarnybos, Kneseto ir Valstybės kontrolieriaus tarnybos biudžetus.

Tik po audringų diskusijų nuspręsta nesumažinti lėšų kai kuriems projektams, kurie taikos metu buvo vertinami kaip ypatingos svarbos. Pvz., atsisakyta ketinimo nebeskirti lėšų jau pradėtam greitojo tramvajaus liniją iš Haifos į Nazaretą projektui ir sustabdyti naujų lengvatų programą, kuri būtų naudinga ultraortodoksams, socialiai remtiniems žmonėms, jaunuoliams, kariams ir senjorams.

Tačiau vis dar neaišku, ar nebus sumažinta pagalba repatriantams – dešimtys tūkstančių žmonių tektų iš savo kišenės nuomotis būstą.

Finansų ministerijai reikalaujant sumažinti ir Sveikatos apsaugos ministerijos biudžetą, jos atstovai prabilo apie gresiantį paralyžių ir problemas, su kuriomis susidurs itin jautrios visuomenės grupės, pvz., vaiko raidos ar psichikos sveikatos programose dalyvaujantys asmenys, kuriems tektų susimokėti bent už dalį gaunamos pagalbos. Problema ne tik tai, kad tokiems asmenims taikomos terapinės programos negali būti nutrauktos, bet ir tai, kad po spalio 7-osios labai išaugo jų paklausa. Galiausiai buvo nuspręsta neliesti gyventojų psichologinei pagalbai skirtų lėšų  ir padidinti medicininei reabilitacijai skirtą biudžetą.

Kaip įprasta ekstremaliomis sąlygomis, aukoti teks kultūros ir sporto sritis: ministerijos biudžetą planuojama sumažinti 8 proc., drastiškai apkarpyti šios srities objektų statyboms ir remontui, įvairioms asociacijoms skirtas lėšas, mažinti viešųjų bibliotekų biudžetą.

Parlamentarai ketina savo biužetą susimažinti iš viso 200 mln. šekelių. Be kita ko, Knesetas atsisakytų kasmetės parlamentarų atlyginimų indeksacijos, kuri nuo 1987 m. kiekvienų metų sausio 1-ąją taikoma automatiškai.

Aukotis teks ir valdančiojoje koalicijoje atstovaujamai ultraortodoksų bendruomenei, nors, B. Netanjahu kritikų teigimu, mažiau, nei galėtų.

Nors situacija sudėtinga, ekonomistai įsitikinę: šiuolaikinė Izraelio ekonomika yra labai atspari. Šalis, atlaikiusi 1967 m. ir 1973 m. regioninius karus, 1982 m. ir 2006 m. išgyvenusi konfliktą Libane ir palei šiaurinę sieną, 2014 m. – 50 dienų trukusią operaciją Gazos Ruože, dvi intifadas, ir šįkart parodys savo gyvybingumą.

Skausminga nežinia

Praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo Izraelio ir „Hamas“ karo pradžios, jauniausiam teroristinės palestiniečių organizacijos pagrobtam įkaitui Kfirui Bubasui sukako metukai.

„Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę galvojame apie juos“, – sakė Jossis Schneideris apie savo šeimą, pagrobtą ir laikomą Gazos Ruože.

Per išpuolį spalio 7 d. „Hamas“ iš Nir Ozo kibuco pagrobė Kfirą, jo ketverių metų brolį Arielį ir jų tėvus Shiri ir Jardeną. Šeimos pagrobimo vaizdai tapo vienu beprecedentės „Hamas“ atakos prieš Izraelį simboliu. Iš viso islamistai tada nužudė 1 200 žmonių ir apie 250 pagrobė. Vien tik Nir Ozo kibuce buvo nužudytas arba pagrobtas kas ketvirtas gyventojas iš 400.

Izraelio duomenimis, Gazos Ruože vis dar laikomi 132 įkaitai, įskaitant Kfirą. Artimieji tikisi, kad jis ir šeima dar yra gyvi. „Hamas“ lapkričio pabaigoje pareiškė, kad kūdikis kartu su motina ir broliu žuvo per Izraelio oro smūgį. Izraelis šių duomenų nepatvirtino. Šiuo metu manoma, kad negyvi yra 27 įkaitai.

Izraelio pajėgos tęsia karinę operaciją Gazos Ruože, kurios metu siekiama ir sunaikinti teroristus, ir išlaisvinti įkaitus. Pastarųjų paieškas labai sunkina įtarimai, kad teroristai pagrobtuosius laiko požemiuose.

Izraelio Valstybė, anot prezidento Izchako Herzogo, atmeta iki šiol siūlomas sambūvio su palestiniečiais formas. „Izraeliečiai prarado pasitikėjimą taikos procesais, nes pamatė, kad mūsų kaimynai garbina terorą“, – sakė I. Herzogas Pasaulio ekonomikos forume Davose. Šalys, reikalaujančios dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo, anot jo, pirmiausiai turi atsakyti į klausimą, kaip gali būti užtikrintas Izraelio saugumas.

Šiuo metu Izraelyje nėra noro galvoti apie taikos susitarimą, kalbėjo I. Herzogas. „Kad atmosfera pasikeistų, turime grąžinti įkaitus namo“, – pabrėžė jis.

I. Herzogas Davose pasisakė už palestiniečių autonomijos pertvarkymą. „Turime užtikrinti, kad jie negarbintų teroro, kad jie nemokytų savo vaikų nekęsti žydų ir izraeliečių“, – teigė I. Herzogas. Kartu jis pripažino, kad Izraelis turi būti pasirengęs derėtis su „potencialiais partneriais“. Izraeliečiams ir palestiniečiams esą turi būti pasiūlyta geresnė ateitis. „Žmonės nori gyventi kartu ir taikoje“, – akcentavo I. Herzogas.

Dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo siekiama nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio. Jis laikomas formule, galinčia užtikrinti taiką Artimųjų Rytų konflikte. Didelių vilčių suteikė Oslo taikos sutarčių pasirašymas 1993 m. Jų pagrindu po metų buvo įkurta Palestinos autonomija. Tačiau po jo teroristinis judėjimas „Hamas“ vykdo kruvinus išpuolius prieš Izraelį, kurių skaudžiausą ir įvykdė pernai spalio 7-ąją.

Metras po metro

Operaciją Gazos Ruože atnaujinusios Izraelio pajėgos nuo teroristų valo antrąjį pagal svarbą „Hamas“ centrą Chan Juniso miestą. Manoma, kad, pradėjus sausumos operaciją iš ruožo šiaurės būtent į šį miestą, pabėgo teroristų vadeivos. Chan Junise užaugo pagrindiniai „Hamas“ lyderiai, tarp kurių – ir organizacijos vadeiva Yahya Sinwaroas, teroristų batalionui vadovaujantis jo brolis Mohammedas, grupuotės kovinio sparno vadovas Mohammedas Deifas.

Žydų kariai buvo apsupę Y. Sinwaro namus, tačiau tai buvo veikiau simbolinis gestas. Remiantis žvalgybos pranešimais, „Hamas“ lyderis yra prisiglaudęs tuneliuose. Izraelio žiniasklaidos teigimu, esama nuomonės, kad būtent čia laikomi ir dauguma įkaitų.

Mūšiai tęsiasi ir Saidžijoje, Džabalijoje. Pastarajame mečetės ir mokyklos teritorijoje šiauriniame sektoriuje rado snaiperio šautuvų, sprogstamųjų įtaisų, prieštankinių sviedinių ir raketų. Buvo aptikta ir įėjimų į požeminius tunelius su ant sienų išpieštomis svastikomis. Šalia mokyklos rasta raketų paleidimo įrenginių ir raketų sandėlių.

Tik smėlis ir molis

Prieš kelias dienas amerikiečių leidinys „Wall Street Journal“, remdamasis amerikiečių šaltiniu, rašė, kad Izraelis sukūrė galingų siurblių sistemą, kuri padėtų užtvindyti „Hamas“ tunelių tinklą. Pumpuojamas jūros vanduo turėtų sugadinti jame esančius įrengimus, pvz., elektros generatorius, priversti teroristus palikti požemines slėptuves.

Į nuogąstavimus, kad tokia priemonė turėtų dramatišką šalutinį poveikį – paplauti sugriūtų pastatai, gatvės, specialistai žiūri ramiai. Esą Gazos miestas jau dabar yra beveik visiškai sugriautas, ten viską teks statyti iš naujo. O ir tai, kad po juo yra tunelių, rodo, jog dirvožemis ten yra nestabilus.

Ekspertų manymu, norint užtvindyti tunelius, reikia visiškai kontroliuoti teritoriją. Tikėtina, kad viena iš priežasčių, kodėl Izraelio pajėgos pirmiausia okupavo pakrantę, buvo būtent ta – norėjo sudaryti galimybę užtvenkti tunelius.

Bar-Illano universiteto profesorius geologas ir geomorfologas Yoelis Raskinas daug metų tyrinėjo Gazos Ruožo kraštovaizdį. 2000 m. jis vadovavo Izraelio gynybos pajėgų Pietų apygardos tyrimų skyriui, Nacionalinei saugumo tarybai yra parengęs ataskaitą apie „Hamas“ tunelius, o 2020 m. paskelbė studiją „Kovos sunkumai Gazos Ruožo tuneliuose“.

Tuneliai Gazoje yra trijų lygių – vanduo užlietų esantį giliausiai, kurio nepasiektų bombos. Mažesnius tunelius, kuriuos sunkiau užtvindyti, galima susprogdinti.

Jo teigimu, Gazos Ruožo dirvožemis labai palankus tunelių statybai. Vyrauja smėlis ir molis, o ne kietas kalkakmenis ir dolomitas, kaip, pvz., Pietų Libane, kur įsitvirtinę „Hezbollah“ teroristai, tad kasti galima tiesiog kastuvu, net ir be specialios įrangos.

Y. Raskino manymu, „Hamas“ tunelius reikia ir tvindyti, ir sprogdinti. „Jei tunelis iškastas smėlyje, jį užtvindyti beveik beprasmiška, nes smėlis labai greitai sugeria vandenį. Tokie tuneliai daugiausia iškasti vakarinėje ruožo dalyje. Tačiau arčiau sienos su Izraeliu, rytinėje dalyje, dirvožemis vandenį sugeria lėčiau ir, net jei tunelis nevisiškai sandarus, vanduo jame išliks ilgą laiką“, – sakė jis Izraelio žiniasklaidai.

Sunku, bet įmanoma

Tuneliai Gazoje yra trijų lygių – vanduo užlietų esantį giliausiai, kurio nepasiektų bombos. Mažesnius tunelius, kuriuos sunkiau užtvindyti, galima susprogdinti.

„Mūsų skaičiavimais, Gazos Ruože esančių tunelių gylis siekia iki 60 m. Tokiame gylyje greičiausiai yra įsikūrę „Hamas“ vadovybės centrai ir slepiasi aukščiausi vadai. Vidurinis lygis paprastai yra apie 20 m po žeme. Šiame lygyje yra „Hamas“ kovotojų gyvenamosios patalpos, medicinos centrai ir pan. Viršutiniame lygyje laikomi generatoriai, degalų atsargos ir paleidimo įrenginiai“, – pasakojo Y. Raskinas.

Jis sutinka su nuomone, kad būtų verta užtvindyti tik rytinėje dalyje esančius tunelius, nors lengviau būtų taip sunaikinti esančius arčiau jūros.

„Darant prielaidą, kad tai maždaug 500 km tunelių, reikėtų 1 mln. kub. m vandens. Prireiks daug laiko ir įrangos. Tai labai sudėtinga užduotis, bet įgyvendinama“, – sakė jis.

Izraelio pajėgos yra atlikusios bandymą ir nustatė, kad užtvenkti dirvožemį, ne tunelį, 15 m gylyje užtrunka tris savaites. Jei tai pavyktų padaryti, po užliejimo vieta esantis tunelis turėtų sugriūti. Tačiau tokie eksperimentai nebuvo atlikti šiaurėje, o ten dirvožemis yra kitoks. Taip pat esama idėjos vamzdžius tiesti ne iš jūros, o iš Nitzanos, iš Negevo, kur požeminis vanduo yra mažiau sūrus už jūros vandenį. Daryta prielaida, kad taip bus padaryta mažesnė žala aplinkai.

„Tačiau dabar apie žalą aplinkai galvoti tiesiog kvaila, – mano profesorius. – „Hamas“ požeminį vandenį sugadino negrįžtamai. 90 proc. Gazos požeminio vandens netinkamas gerti dėl per didelio naudojimo, neveikiančios kanalizacijos sistemos, nuotekų ir atliekų infiltracijos ir pan. Be to, bėgant metams šis vanduo vis tiek sugrįš į jūrą.“

Vandeniu su tuneliais yra kovoję ir egiptiečiai, kai po 2014-ųjų nusprendė užkardyti požemiais vykusią ginklų kontrabandą į Gazos Ruožą. Tuomet Egipto ir Gazos pasienyje buvo nutiestas kelių kilometrų ilgio ir 15 m gylio kanalas. Jis ėjo lygiagrečiai su tuneliais tarp Rafijos ir Sinajaus, o į jį įleidus vandens, buvo užtvindytos egiptiečius dominančios tunelio dalys. Kokie buvo šios operacijos rezultatai, egiptiečiai neskelbia.

Ekspertų manymu, norint užtvindyti tunelius, reikia visiškai kontroliuoti teritoriją. Tikėtina, kad viena iš priežasčių, kodėl Izraelio pajėgos pirmiausia okupavo pakrantę, buvo būtent ta – norėjo sudaryti galimybę užtvenkti tunelius. Vis dėlto, prieš vykdant šią precedento neturinčią operaciją, Izraelio pajėgoms teks įvertinti riziką, kuri kiltų požemyje laikomiems įkaitams.

Įtampa tvyro ore

Mėnesį Gazos sienos prieigose, Izraelio šiaurėje, Jeruzalėje ir Tel Avive praleidusio „The Jerusalem Post“ žurnalisto įspūdžius galima apibūdinti vienu žodžiu – trauma. Labiausiai pastebimas skirtumas tarp to, koks Izraelis buvo iki spalio 7-osios, ir paskui, – ne laidotuvės, veikiau tuštuma, žmonių stoka.

Tylu gatvėse – vairuotojai nenaudoja garsinių signalų, kaip buvo įpratę anksčiau. Tel Avive šalia paplūdimio esančios automobilių stovėjimo aikštelės, Ha Yarkono parkas tušti. Nors oras kaip reta tokiu metų laiku vasariškas, paplūdimiai irgi beveik tušti. Baruose ir restoranuose nėra įprasto triukšmo.

Viešose vietose šmėžuoja įkaitų plakatai, kai kurie izraeliečiai savo krepšius ir dviračius puošia geltonais kaspinais – pagrobtųjų simboliu. „Žmonės tyliai, lyg vaiduokliai, vaikšto tarp plakatų. Tel Avivo prekybos centre „Azrieli“, milžiniškame ekrane, kuriame paprastai rodoma šokolado ar madingų aksesuarų reklama, – Gazoje laikomų pagrobtų vaikų ir suaugusiųjų portretai. Statybų aikštelę puošia milžiniškas plakatas – liūtas su Izraelio vėliava.

Atrodo, kad visa šalis yra arba kareivinėse, arba palaiko karius, tačiau šis palaikymas – be džiūgavimo. Žinias iš Gazos Ruožo, kur Izraelio pajėgos kovoja su teroristais iš oro, ant žemės ir po žeme, stebinti šalis negali sau leisti panirti į emocijas, nors nedidelėje valstybėje sunku rasti žmogų, kurio šeimos narys ar pažįstamas per spalio 7-osios atakas nenukentėjo tiesiogiai ar nebuvo mobilizuotas. Prieš mėnesį šoką dėl grupuotės „Hamas“ išpuolių patyrusiems civiliams tenka ne tik išgyventi dvasinę traumą, neprarasti budrumo – akylai paisyti užnugario tarnybų nurodymų, reaguoti į oro pavojaus signalus, bet ir spręsti ūmai užklupusias ekonomikos problemas.

Chaosas darbo rinkoje

Tiek pietuose, tiek šiaurėje buvo evakuotos ištisos bendruomenės – apie 100 pasienio gyvenviečių ir du miestai. Vieni namų neteko per „Hamas“ atakas, kiti turėjo palikti teroristų atakų taikiniais tapusias teritorijas.

Per labai trumpą laiką radikaliai pasikeitė šalies regionų demografinė situacija: ištuštėjo miestai, kibucai, dingo paprastus darbus dirbę užsieniečiai. Ūmus darbuotojų deficitas ištiko ištisas ūkio šakas, kitose dirbę izraeliečiai pernakt de facto tapo bedarbiais – buvo priversti pasiimti apmokamų ar neapmokamų atostogų.

Darbo ministerijos skaičiavimais, šiuo metu dėl karo nedirba apie 810 tūkst. žmonių – 19 proc. Izraelio darbo rinkos. Apie 300 tūkst. žmonių buvo mobilizuoti, iš gyvenviečių šalies šiaurėje ir pietuose evakuota 127 tūkst. žmonių. Apie 180 tūkst. tėvų dėl neveikiančių mokyklų ir vaikų darželių priversti likti namuose su vaikais iki keturiolikos metų.

Nacionalinio užimtumo centro teigimu, gyvybiškai svarbiose įmonėse, kurios pagal įstatymus privalo dirbti karo metu, trūksta 12 700 darbuotojų. Žemės ūkyje trūksta 5 270, saugumo sektoriuje – 2 630 darbuotojų. Dešimtys tūkstančių studentų laikinai įdarbinti vairuotojais, prekyboje, pramonėje.

Liudijimas: agentūros AP išplatintoje H. Eslaiaho darytoje nuotraukoje – iš Gazos Ruožo į teroristų atakuotą Kfar Azos kibucą besiveržiantys palestiniečiai. /  H. Eslaiah / AP / „Scanpix“ nuotr.

Senos ir naujos krizės

„Izraelio vyriausybės iš kartos į kartą sukūrė situaciją, kai tapome priklausomi nuo palestiniečių darbininkų. Statybų pramonėje 90 tūkst. darbuotojų yra palestiniečiai, o šiandien 62 proc. šios šakos įmonių gresia uždarymas dėl darbuotojų trūkumo“, – Izraelio žiniasklaida citavo Nacionalinio statybų vystytojų asociacijos vadovą Raulį Srugo.

Darbuotojų stygius – tik viena problemų. Kai ilgainiui ji bus išspręsta ir rasis darbininkų iš užsienio, jiems teks mokėti didesnius atlyginimus, nei gaudavo palestiniečiai, – tuomet išaugsiantys statybų kaštai.

Tačiau R. Srugo pabrėžia kitą bręstančią krizę. Statybų sektorių dar prieš karą kamavo kita problema – dėl didelių kreditų palūkanų buvo kritę nekilnojamojo turto pardavimai. Prognozuoti, kokį poveikį šiai rinkai turės karas, šiandien nesiryžtų net didžiausi optimistai.

Smūgis žemės ūkiui

Itin stiprų sukrėtimą dėl karo patyrė Izraelio žemės ūkis. Nors didesnė dalis Izraelio teritorijos yra nepalanki žemdirbystei, technologijos ir racionalaus ūkininkavimo principai leido išvystyti šią ūkio šaką. Nors žemės ūkio produktai sudaro apie 2 proc. BVP, jie beveik patenkina šalies gyventojų poreikius.

Dėl grupuotės „Hamas“ atakų Vakarų Negevo žemdirbiai patyrė didžiulių tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, sustojo darbas Libano pasienyje esančiuose laukuose. Kad išgelbėtų bent dalį derliaus, į evakuotas teritorijas vyksta savanoriai: ir 18-mečiai, ir 85-erių senjorai, gidai, programuotojai, senbuviai žydai, naujieji repatriantai ir net užsieniečiai. Tačiau tai tik laikina išeitis. Daržovių ar uogų derlių gali nuimti ir neįgudę, o dirbti fermose gali tik apmokyti, ne dienai kitai atvykstantys žmonės.

Iki karo žemės ūkio sektoriuje dirbo 30 tūkst. užsieniečių: 2 tūkst. laukuose ir šiltnamiuose dirbusių palestiniečių teritorijų gyventojų uždrausta įvažiuoti, 8 tūkst. kitų tautybių darbininkų, bijodami karo, jau paliko Izraelį. Bandydama sulaikyti likusius užsieniečius ir privilioti vietos gyventojus valstybė siūlo solidžių išmokų, kurios proporcingai didėtų sulyg kiekvienu išdirbtu mėnesiu. 2 tūkst. laukuose ir šiltnamiuose dirbusių palestiniečių teritorijų gyventojų uždrausta įvažiuoti.

Prekybos tinklų atstovai šalies žiniasklaidai pasakojo, kad Izraelio ūkininkų tiekimos produkcijos apimtis sumažėjo 20–30 proc., ir mano, kad padėtis tik blogės. Šiuos nuogąstavimus patvirtina Knesete paviešinti duomenys. Didelė vietinės žemės ūkio produkcijos dalis yra sutelkta Vakarų Negeve ir Aukštutinėje Galilėjoje, – teritorijose, besiribojančiose su Gazos Ruožu, auginama 60 proc. Izraelio bulvių, 47 proc. pomidorų, 38 proc. kopūstų, 37 proc. morkų. „Atsiradęs trūkumas neišvengiamai lems šių daržovių rūšių kainų augimą“, – rašoma parlamentui pateiktoje analizėje.

Darbo ministerijos skaičiavimais, šiuo metu dėl karo nedirba apie 810 tūkst. žmonių – 19 proc. Izraelio darbo rinkos.

„Jei ne karas, dabar sodinčiau dešimtis hektarų pomidorų ir paprikų, – žurnalistams guodėsi ūkininkas iš Vakarų Negevo. – Tačiau dabar aš tiesiog nežinau, kas bus toliau. Todėl kol kas nieko nesėju, o laukai tušti. Bet kuriuo atveju darbai žemėje, esančioje arti pasienio, šiuo metu yra draudžiami. Tačiau ir gana saugiu atstumu esančiose srityse nedirbama. Viskas priklauso nuo to, kiek truks karas ir ar galime tikėtis užsienio darbuotojų pagalbos.“

Suvokdama situacijos rimtumą, Žemės ūkio ministerija pasiūlė kompensuoti 75 proc. išlaidų žemės ūkio naudmenų ir šiltnamių plėtrai šalies centrinėje dalyje ir Jordano slėnyje. Tačiau net jei ši programa bus sėkminga, jos rezultatus vartotojai pajus tik sausį.

Kai kurie prekybos tinklai analizuoja galimybę žemės ūkio produkciją importuoti iš Europos – Italijos, Graikijos, Prancūzijos ir Ispanijos. Tačiau europietiški produktai bus brangesni nei vietos gamybos ar atgabenti iš Turkijos – importas iš jos nutrūko po šios šalies prezidento antiizraelietiškų pareiškimų.

Vyriausybei – gelbėtojų vaidmuo

Dramatiška situacija – turizmo sektoriuje. Nors svečių namai ir viešbučiai nestovi tušti, juose – ne turistai, bet vietos pabėgėliai. Raudonosios jūros pakrantėje esantis užsienio turistų pamėgtas Elatas šiandien sunkiai atpažįstamas: turizmas – ūkio šaka, kuri pirmoji nukenčia nuo karo, bet paskutinė atsigauna.

Anot miesto mero Eli Lankry, nedarbas Eilate per kelias dienas išaugo 87 proc. Piko metu čia buvo 65 tūkst. pabėgėlių, moksleivių skaičius per mėnesį išaugo nuo 12 tūkst. iki 26 tūkst. – daugiausia vaikų atvyko iš netoli Gazos Ruožo esančių gyvenviečių, į kurias grįžti bus galima tikrai negreit. Miesto valdžia skundžiasi neturinti lėšų pabėgėlių reikmėms, o ministerijos finansinius klausimus esą peradresuoja viena kitai.

Kad padėtų labiausiai nuo suirutės nukenčiančioms ūkio šakoms, juose užimtus žmones apsaugotų nuo atleidimo, darbdaviams palengvintų pašokusių išlaidų ar prastovų naštą, vyriausybė pakeitė teisės aktus, liberalizavo nedarbo pašalpų gavimo sąlygas. Tačiau šios problemos – tik lašas jūroje.

Į valdžią žvilgsnius kreipia mobilizuotieji ir be maitintojo likusios šeimos, būstų savininkai ir jų nuomininkai, neišgalintys susimokėti nuomos arba negalintys nutraukti sutarties, nors jų nuomojamuose butuose nėra vadinamųjų mamadų – specialių slėptuvių, kurių poreikis šiandien labai išaugo.

Žiniasklaidoje gausu kritikos, kad Knesetas tik šią savaitę patvirtino kompensacijų tvarką dėl karo nuostolių patiriančioms įmonėms ir individualiems verslininkams. Tačiau numatomos išmokos labai diferencijuotos, atsižvelgiant į apyvartą, sumažėjusių pajamų skirtumą, ūkio šaką, vietovę. Gynybos ir Finansų ministerijos susitarė dėl kompensacijų asmenims, kurių sutuoktiniai buvo mobilizuoti. Iš 360 tūkst. mobilizuotų rezervininkų apie 100 tūkst. (98 tūkst. vyrų ir 2 tūkst. moterų) paliko vaikus savo antrosioms pusėms, kurios, atsižvelgiant į karo metu galiojančius įstatymus ar ugdymo įstaigų veiklos apribojimus, negali dirbti.

Už išpuolio nuotraukas – sunkūs kaltinimai

Nevyriausybinė organizacija „Honest Reporting“ teigė, kad tarptautinėse naujienų agentūrose dirbantys fotožurnalistai lydėjo „Hamas“ kovotojus per spalio 7 d. išpuolį prieš Izraelį. Aktyvistai suabejojo, ar negalėjo „Hamas“ iš anksto informuoti fotografų, koordinuoti jų veiksmų ir vadovauti jiems žudynių dieną.

Organizacijos tyrimo rezultatai buvo paskelbti lapkričio 8 d. svetainėje Honestreporting.com, kurią netrukus po paskelbimo užpuolė programišiai ir ji tapo neprieinama vartotojams.

„Honest Reporting“ aktyvistai išnagrinėjo spalio 7 d. Izraelio pasienio regione darytas, agentūros AP išplatintas nuotraukas ir priėjo prie išvados, kad Juodojo šeštadienio įvykius užfiksavo keturi profesionalūs fotografai.

Keletą nuotraukų padarė Hassanas Eslaiahas, laisvai samdomas darbuotojas, taip pat dirbantis CNN. Jis nufotografavo degantį Izraelio tanką, o paskui nufilmavo teroristus, įvažiuojančius į Kfar Azos kibucą. Fotografas taip pat paskelbė asmenukę prie tanko X socialiniame tinkle (vėliau nuotrauka buvo ištrinta), jis nedėvėjo žurnalistų skiriamųjų ženklų – liemenės ar šalmo su atitinkamu užrašu. Be to, H. Eslaiahas feisbuke transliavo, kaip motociklu įvažiuoja į Izraelį. Kelionės metu matyti ranka, priešais kamerą laikanti granatą. Be to, „Honest Reporting“ nurodo ir apie anksčiau darytą asmenukę, kurioje jis užfiksuotas su „Hamas“ lyderiu Yahya Sinwaru. Jis bučiuoja H. Eslaiahui į skruostą.

„Honest Reporting“ teigimu, Yousefas Masoudas, kuris taip pat dirba „New York Times“, kartu su Ali Mahmoudu fotografavo izraeliečių pagrobimą. Šių fotografų, kurie taip pat buvo pasienyje, kai teroristai įsiveržė į Izraelį, nuotraukas paskelbė „Reuters“. Abu jie įamžino Izraelio teritorijoje degantį Izraelio tanką, o vienas iš jų – minią, kuri tyčiojasi iš žuvusio Izraelio kareivio kūno.

Reaguodamas į kaltinimus, JAV televizija CNN nutraukė sutartį su H. Eslaiahu, o netrukus pavyzdžiu pasekė ir agentūra AP. Tiesa, AP atmetė kaltinimus, esą žinojo apie būsimą teroristų ataką: „AP naudoja laisvai samdomų fotografų nuotraukas iš viso pasaulio, taip pat ir iš Gazos Ruožo. Apie spalio 7 d. išpuolį, prieš jam įvykstant, „Associated Press“ neturėjo jokių žinių.“ Kaltinimus, kad esą galėjo žinoti apie rengiamą ataką, atmetė ir „Reuters“, ir „The New York Times“.

Žymus skirtumas

Pagal Lenkijos konstituciją naujo premjero kandidatūrą turi teikti prezidentas Andrzejus Duda, vyriausybę galiausiai turės patvirtinti parlamentas. A. Dudai, kurio kadencija baigsis 2025 m., artimesnė PiS. Dar prieš rinkimus jis pasakė pavesiąs formuoti ministrų kabinetą stipriausiai politinei jėgai – taigi, PiS. Tačiau vienintelė politinė jėga, kuri galėtų ne tik suformuoti naują ministrų kabinetą, bet ir sulaukti pritarimo parlamente, – Pilietinės koalicijos, „Trečiojo kelio“ ir „Naujosios kairės“ koalicija.

Nors PiS po parlamento rinkimų surinko daugiau balsų nei ligšiolinė opozicija, ji prarado daugumą parlamente. To nepakeistų net PiS koalicija su radikalia dešiniąja „Konfederacija“.

Oficialiais duomenimis, PiS surinko 35,4 proc. balsų ir turės 194 mandatų naujajame parlamente. Pilietinė koalicija, už kurią balsavo 30,7 proc., „Trečiasis kelias“ su 14,4 proc. ir „Naujoji kairė“ (8,6 proc.) kartu parlamente turės 248 vietas iš 460. Potencialią PiS partnerę kraštutinės dešinės „Konfederaciją“ palaikė 7,2 proc. Opozicija laimėjo daugumą ir aukštuosiuose parlamento rūmuose – Senate.

Išlaukta sėkmė

„Daug metų esu politikas. Aš esu sportininkas. Niekada gyvenime nebuvau toks laimingas, kad užėmiau antrąją vietą, – aiškėjant rinkimų baigčiai sakė D. Tuskas. – Tai sunkių laikų pabaiga, PiS valdymo pabaiga. Mes tai padarėme.“

D. Tuskas, nuo jaunų dienų orientavęsis į Vakarus, dalyvavęs legendinio judėjimo „Solidarumas“ veikloje, 2007–2014 m. vadovavo Lenkijos vyriausybei. 2014 m. jis persikėlė į Briuselį ir iki pat 2019 m. ėjo ES Tarybos pirmininko pareigas. 2019–2022 m. vadovavo Europos liaudies partijai. Vėliau ši tarptautinė karjera suteikė peno politiniams oponentams kaltinti D. Tuską esant užsienio marionete, kurio partija neva dirba Vokietijos ir Briuselio, o ne Lenkijos interesams.

Nepaisant palaikymo Seime, D. Tusko vadovaujamai vyriausybei gali būti nelengva.

Valdant D. Tuskui, Lenkija buvo orientuota į Vakarus, Berlyne ir Briuselyje vertinta kaip svarbi partnerė. Grįžęs į Lenkiją, jis atgaivino seną dvikovą su J. Kaczyńskiu.

Nors D. Tuskas sėkmingai įveikė 2008 m. ekonomikos krizę, didelė dalis lenkų nusigręžė nuo jo dėl sprendimo vėlinti pensinį amžių. Jam pakenkė ir vadinamoji pasiklausymo afera: prabangiuose restoranuose slapta įrašytuose pokalbiuose ministrai atskleidė, kad teikia pirmenybę nepaprastai brangiems vynams ir niekina eilinius piliečius.

Dabar, atrodo, Lenkijos rinkėjai primiršo buvusio premjero ir jo komandos nuodėmes ar jos jiems pasirodė mažesnė blogybė nei PiS vykdoma politika.

Į savo laimėjimo sąrašą D. Tuskas gali įrašyti ir rinkėjų aktyvumą – pasiekęs beveik 75 proc., jis pranoko 63 proc. 1989-aisiais ir tapo rekordinis. Daugiau nei 50 proc. rinkėjų dalyvavo renkant Seimą 1993 m., 2007 m., 2015 m. ir 2019 m.

Argumentų kova

Kaip įprasta, centro kairiosioms jėgoms ypač pasisekė vakarinėje šalies pusėje, tarp jaunesnių, miesto ir labiau išsilavinusių piliečių. Šį kartą itin stipriai sutelkta 50–59 metų rinkėjų amžiaus grupė, kuriai, akivaizdu, nepriimtina vis labiau radikalėjanti PiS pasaulėžiūra ir sprendimai.

Opozicinių partijų sėkmę politologai aiškina ir klaidingai pasirinktais valdančiųjų akcentais. Pvz., jų kampanija, kurios metu rinkimuose buvo kurstoma baimė dėl ES vykdomo migrantų perskirstymo, o pastarosiomis dienomis – net dėl pabėgėlių iš Gazos Ruožo, įspūdį padarė nedaugeliui rinkėjų.

D. Tuskas savo ginklų arsenale taip pat rado sunkiosios artilerijos. Ekspertų manymu, jis nesuklydo kandidatų sąraše pasiūlęs vietą radikaliam valstiečių lyderiui Michałui Kołodziejczakui su kompanija – tiems, kuriems simpatizuoja ir daug PiS rinkėjų.

Kita vertus, D. Tuskas nustebino apkaltindamas J. Kaczyńskio partiją, kad į šalį įvežama ne per mažai, o per daug migrantų darbuotojų, kartais neteisėtai ar net nelegaliai išduodant vizas. Taip siekta sumenkinti PiS kaip uždarų sienų ir vidaus saugumą akcentuojančios partijos įvaizdį. D. Tuskas kritikavo valdančiuosius sukėlus konfliktą su Ukraina dėl žemės ūkio produkcijos eksporto.

Dirbti nebus lengva

Politologai skaičiuoja, kad D. Tuskas į premjero kėdę gali grįžti tik gruodį – kai A. Duda formuoti kabinetą paves dabartiniam premjerui iš PiS Mateuszui Moroweckiui.

Per rinkimų kampaniją D. Tuskas sakė sieksiąs, kad Lenkija vėl taptų normalia šalimi, – jis, visų pirma, turėjo omenyje grįžimą prie teisinės valstybės ir teismų sistemos depolitizavimo. Jo darbotvarkėje taip pat yra mokesčių lengvatos darbuotojams ir pensininkams, abortų teisių liberalizavimas ir ilgus metus trunkantis ginčas su Briuseliu dėl PiS inicijuotos teismų reformos.

D. Tusko ir bendražygių sėkmė gali reikšti, kad įspėjimai apie mažėjantį lenkų euroentuziazmą ir gresiantį „Polexit“ buvo klaidingi. Jei prie valstybės vairo vėl stos D. Tuskas, tikėtina, Varšuvą netrukus pasieks beveik 100 mlrd. eurų iš Briuselio – dotacija, kuri buvo įšaldyta dėl konflikto su PiS vyriausybe, priėmusia teisinės valstybės principus pažeidžiančių sprendimų.

Nepaisant palaikymo Seime, D. Tusko vadovaujamai vyriausybei gali būti nelengva. A. Duda turi teisę vetuoti teisėkūros sprendimus, o parlamentas šį veto gali atmesti tik trijų penktadalių balsų dauguma. Kiti prezidento rinkimai vyks tik 2025 m. – taigi, D. Tuskui nepalankiu atveju, iki to laiko Lenkijos vyriausybės norus gali riboti galimybės. Tačiau esama kalbų, kad A. Duda gali siekti tarptautinės karjeros ir tokiu atveju jam būtų naudingiau nekontronfuoti su liberaliosiomis partijomis.

Izraelio pranašumai

Šie atsargos generolo majoro Guy Tzuro, buvusio Sausumos pajėgų vado, buvusio Nacionalinio sausumos pajėgų mokymo centro vadovo žodžiai bene geriausiai atspindi nuotaiką, kuri tvyro spalio 7-ąją genocido aktą išgyvenusioje šalyje.

Pranešusi apie prasidėjusį karą, paskelbusi operaciją „Geležiniai kalavijai“, žydų valstybė rengia dirvą kovos veiksmams Gazos Ruože, kurį „Hamas“ pavertė viena didele karo stovykla.

„Izraelio kariuomenei uždegta žalia šviesa pradėti sausumos operaciją Gazos Ruože, kai bus pasirengusi, – ketvirtadienį televizijai „ABC News“ pareiškė Izraelio ekonomikos ministras Niras Barkatas ir pabrėžė: – Dėsime visas pastangas, kad sugrąžintume savo įkaitus gyvus, bet svarbiausias prioritetas yra sunaikinti „Hamas“.

Kiek anksčiau tądien Izraelio gynybos ministras Yoavas Galantas prie ruožo sienos dislokuotiems kariams pasakė žiniasklaidos kanalus apskriejusią frazę: „Tie, kurie dabar žiūri į Gazą iš toli, matys ją iš vidaus. Aš jums tai pažadu.“

„Kiekvienas, norintis pasiekti rezultatą, turi būti kantrus“, – Generaliniame štabe mėgstamą patarlę citavo tinklalapio „Ynet“ karo apžvalgininkas Yosis Yegoshua. Anot aukšto laipsnio karininkų, dabartinis karas – ne penkių dienų akistata kaip kad operacija „Skydas ir strėlė“ (2023 m. gegužę), trijų dienų „Aušra“ (2022 m. rugpjūtį) ar dvylika dienų trukusi operacija „Sienų sargas“ (2021 m. gegužę). Dabar bus kitaip. Net per 51 dieną trukusią operaciją „Nesunaikinama uola“ būta ir sausumos kovų fazės, tačiau tąsyk kariai buvo siunčiami tik 3 km gylyn į Gazos Ruožą, o jų užduotis apsiribojo teroristų tuneliuose keliamos grėsmės sumažinimu.

Anot Y. Yegoshua, tai, kas planuojama dabar, atrodys visiškai kitaip: kalbama apie esminį pokytį, „Hamas“ galios, karinių ir politinių pajėgumų panaikinimą. „Tai nereiškia, kad Gazoje bus visiškai sunaikinti teroristai, tačiau smūgis bus labai stiprus, todėl jo aidas bus girdimas visuose Artimuosiuose Rytuose. Spalio 7-ąją prarastas atgrasymo potencialas turi būti bent iš dalies atkurtas“, – mano jis.

Izraelio kariuomenei uždegta žalia šviesa pradėti sausumos operaciją Gazos Ruože, kai bus pasirengusi.

Izraelio pranašumai

Nors ir turi vieną stipriausių pasaulyje armiją, Izraelis neišvengs aršaus pasipriešinimo: spalio 7-osios atakas suplanavęs „Hamas“ negalėjo neplanuoti sulauksiąs atsako – Izraelio sausumos operacijos, kuriai turėjo pakankamai laiko pasiruošti.

Realiose akistatose su tikru priešu, o ne vien pratybose įgūdžių įgijusios Izraelio gynybos pajėgos turi daugiau kaip 170 tūkst. aktyvių karių ir maždaug 460 tūkst. rezervininkų. Rekordiniai 300 tūkst. jų buvo mobilizuoti išsyk po spalio 7-osios atakų.

Izraelio galimybes vertinantys ekspertai pabrėžia svarbų sausumos pajėgoms vietinės gamybos pagrindinį mūšio tanką „Merkava“. Naujausios versijos „Merkava IV“ laikomas vienu pažangiausių kovos tankų, galinčiu atlikti pagrindinį vaidmenį mūšio lauke ir dažnai lyginamas su vokišku „Leopard 2“ ir amerikietišku „Abrams M1“.

Pagrindinė Izraelio tanko ginkluotė – 120 mm lygiavamzdis pabūklas, galintis šaudyti įvairia šiuolaikine amunicija. Tankas skirtas kovoti mieste ir kalnuotose vietovėse ir suteikia įgulai gerą apsaugą net nuo tiesioginių smūgių.

Šarvuotasis transporteris „Namer“ yra laikomas viena geriausiai pasaulyje apsaugota tokio tipo mašina, galinčia saugiai gabenti karius į kovos zoną ir iš jos.

Sausumos pajėgas neabejotinai palaikytų vienomis geriausių pasaulyje laikomos Izraelio oro pajėgos su amerikietiškais „F-15“, „F-16“ ir „F-35“ tipų naikintuvais, moderniais atakos sraigtasparniais, transporto orlaiviais ir bepiločiais. Nors dauguma pastarųjų naudojami žvalgybai, Didžiosios Britanijos Royal United Services Institute duomenimis, Izraelis eksploatuoja bent trijų tipų atakų dronus „Heron TP“, „Hermes 450“ ir „Hermes 900“.

Arsenale – raketos

Patikimos informacijos apie „Hamas“ karinius pajėgumus nėra daug. Izraelio žiniasklaida skelbia, kad spalio 7-osios išvakarėse organizacija skaičiavo apie 30 tūkst. smogikų. „Hamas“ ramstis – „Palestinos islamo džihadas“ su savo smogikais ir raketų arsenalu.

Nors ginkluotasis sparnas „Al-Qassam Brigades“ neturi savo kovinių tankų, „Hamas“ naudojasi didžiuliu raketų arsenalu. Jame – ir gaminamos „Hamas“ gamyklose, pvz., gana nesudėtinga „Qassam“ (naujausios nevaldomos žemė–žemė versijos raketa gali skrieti iki 20 km), ir raketos, galinčios pažeisti taikinius nuo 15 iki 30 km. Be to, „Hamas“ turi ir daug ilgesnio nuotolio ginklų: „R-160“, kurios pagrindą sudaro Sirijos raketa „Khaibar-1“, gali nuskrieti 150 km , iranietiškų „Fajr-5“ didžiausias pasiekiamas nuotolis – 75 km.

„Hamas“ neturi aviacijos, tačiau turi nešiojamųjų oro gynybos sistemų, o „Strela 2“ kelia grėsmę žemai skraidantiems Izraelio sraigtasparniams ir naikintuvams.

Teroristų dronai – daugiausia komercinių skraidyklių perdirbiniai. 2021 m. grupuotė pristatė droną „Shehab“, apie kurį kol kas turima mažai žinių, tačiau ekspertams jis primena iranietiškąjį „Qasef“. Teigiama, kad „Shehab“ gali orientuotis naudodamas GPS duomenis ir palydovinius vaizdus, todėl būtų tikslesnis nei dauguma „Hamas“ raketų.

Yra vilties, kad „Hamas“ veiksmus varžys problemos dėl elektros. Izraelis nutraukė išorinį elektros tiekimą Gazos Ruože, o požeminiuose tuneliuose slepiami dyzeliniai generatoriai negalės visiškai kompensuoti nenutrūkstamo srauto elektros.

Pavojus iš šiaurės

Izraeliui grėsmę kelia ir antrojo fronto šiaurėje perspektyva: Pietų Libane įsikūrusi „Hezbollah“ jau rodė ketinimų veikti ženklus. Irano išugdyti „Hezbollah“ smogikai – ne partizaninio karo diversantai, bet valstybės lygio pajėgos (60–70 tūkst. nuolatinių kovotojų ir rezervininkų), turinčios galimybių kariauti net kibernetinį karą.

„Hezbollah“ raketų arsenalas – apie 140 tūkst. raketų, tarp kurių yra ir valdomų"", galinčių pasiekti bet kurį tašką Izraelyje. „Hezbollah“ taip pat gali atakuoti koviniais bepiločiais ir mini dronais. Pajėgos yra nuo 60 000 iki 70 000 etatinių kovotojų ir rezervininkų.

Teorija: trys scenarijai

Kad ir kokį pranašumą suteikia moderni technika, sausumos operacija Gazos Ruože Izraeliui bus nepaprastai sunki. Kariniai veiksmai tankiai apgyvendintuose miestuose – viena sudėtingiausių kovos rūšių. Tai Izraelio kariuomenė jau patyrė 2014 m. gatvių mūšiuose Gazos Ruože. Kita vertus, įgūdžiai nuolat tobulinami mokymų centruose, pvz., netoli Ce’elim kibuco pastatytame arabiško miesto stiliaus poligone „Baladia“.

Karo ekspertai kalba apie tris galimus sausumos operacijos scenarijus. Pirmasis – vadinamasis Mėnulio landšafto scenarijus, kai lėktuvais ir artilerija sunaikinami visi pastatai. Jis nesuderinamas ne tik su Izraelio karybos kultūra, bet ir dėl vieno pagrindinių karo operaciją diktuojančio faktoriaus – 203 įkaitų, tarp kurių yra ir užsienio šalių piliečių.

Antrasis variantas – žingsnis po žingsnio. Tai teroristų Gazos Ruože naikinimas namas po namo, kvartalas po kvartalo. Šis variantas neatsiejamas nuo didžiulių Izraelio pusės nuostolių. Būtent tokios karčios patirties šalis jau turėjo 2014 m., kai kariuomenė kaip įmanydama laikėsi humanitarinių normų, paisė vietos civilių gyventojų saugumo, tačiau labai nukentėjo dėl tuneliuose besislapsčiusių teroristų, kurių ūmai atsirasdavo jau peržiūrėtuose teritorijose ir kurie puldavo iš pasalų.

Trečiasis scenarijus – hibridinis: atakuojama iš oro, teritorijoje sunaikinamos teroristų sausumos pajėgos. Kilus sunkumų, vietovėje iš naujo naudojama artilerija ir aviacija. Būtent taip tarptautinės koalicijos pajėgos vykdė Irako Mosulo puolimą, kuris truko beveik pusantrų metų.

Paryžius atsibodo

Arabų turistai Lenkiją atrado dar prieš koronaviruso pandemiją. Iš pradžių jie skrisdavo į Krokuvą tiesioginiu pigių avialinijų reisu iš Dubajaus ir Abu Dabio. Tačiau jiems atostogos – ne kukli savaitė, bet bent trys ar visas mėnuo. Kelias dienas patyrinėję Krokuvą, pradėjo keliauti į Veličką, Aušvicą, o galiausiai pasiekė ir kalnus.

„Jie sako pavargę nuo plastikinės Vakarų kultūros. Nuotrauka iš po Eifelio bokšto jau niekam nebedaro įspūdžio. Jie daro asmenukes prie Morskie Oko ežero, o draugai jų klausia: kur čia taip gražu?“ – portalui money.pl sakė Tatrų prekybos rūmų atstovas Karolis Wagneris.

Iš pradžių arabai gausiomis šeimos apsistodavo brangiuose viešbučiuose arba išsinuomodavo ištisus namus ar butus, paprastai pačius prabangiausius. Tačiau, prasidėjus pandemijai, turizmas iš Artimųjų Rytų nutrūko. Dabar šeichai, kaip Lenkijoje įprasta vadinti Artimųjų Rytų poilsiautojus, sugrįžta.

„Jie užpildė spragą, kurią paliko svečiai iš Baltarusijos ir Rusijos, kurių mūsų šalyje nebematome“, – lenkų spaudą citavo Emilija Glista iš konsultacijų ir rinkodaros agentūros „Joint System“.

Scanpix nuotr.

Atvyksta ir vidutiniokų

Įdomu ir tai, kad Lenkija neinvestuoja į reklamą arabų kraštuose: apie Zakopanę Kataro, Bahreino ar Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) piliečiai sužino vieni iš kitų.

Į akis krinta ir tai, kad pasikeitė arabų lankytojų struktūra. Atrodo, kad į Zakopanę atvyksta ir mažiau pasiturinčių arabų turistų – ne tik turtingiausių, kaip prieš pandemiją.

Preliminariais skaičiavimais, šiuo metu beveik kas antras užsienio svečias Zakopanėje atvyko iš Arabijos pusiasalio. Jau 2018 m. oro linijų bendrovė „Flydubai“ atidarė skrydį tarp Krokuvos ir JAE. Šiuo metu vidutinė skrydžio į abi puses kaina – apie 350 eurų.

Viešbučių savininkai kalba atvažiuojant vidurinę klasę: svečiai iš Artimųjų Rytų dabar apsistoja jau ne tik brangiausiuose apartamentuose, yra atvykstančių pavienių turistų ir mažesnių šeimų.

Tradicinius vietinius karvių, avių ar ožkų sūrius ignoruoja, užtat mėgsta medų ir šluoja pieniškus saldainius „Krówki“, panašius į ir Lietuvoje mėgstamą „Karvutę“.

 

Iš pradžių vietos verslininkams buvo neįprasta, kad jų naujų klientų didelė šeima apsigyvendavo gerokai per mažose vilose ir miegodavo ant grindų. Tačiau greitai nurimo: svečiai už papildomus gyventojus su kaupu atsilygindavo.

Svarbiausia – patogumas

Naujieji svečiai skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo lenkų turistų: vietiniai mina kalnų takus, lieja prakaitą kopdami aukštyn, o atvykę iš Artimųjų Rytų atostogas leidžia visai kitaip. Jie labiau vertina ramius pasivaikščiojimus po miestą, į Gubaluvką (1 120 m) ir į 1 987 m virš jūros lygio stūksančią Kasprovo viršūnę keliasi keltuvu; užuot įsilieję į gamtos piligrimų minią, pėsčiomis traukiančią prie tarp kalnų įsispraudusio ežero Morskie Oko, jie samdo kinkinę.

Svečiai lankosi vandens parke, apsiperka parduotuvėse ir džiaugiasi Zakopanės žaluma, kuri jiems patinka net ir per lietų.

Turistai iš arabų šalių – patrauklūs klientai, bet ir reiklūs. Jie tikisi aukštų aptarnavimo standartų, išrankūs rinkdamiesi pirkinius – užrašas „rankų darbo“ jiems atstoja solidžiausią koybės ženklą. Tradicinius vietinius karvių, avių ar ožkų sūrius ignoruoja, užtat mėgsta medų ir šluoja pieniškus saldainius „Krówki“, panašius į ir Lietuvoje mėgstamą „Karvutę“.

Neseniai Lenkijos žiniasklaida plačiai aprašė „šeichą iš Dubajaus“, kuris su keliomis žmonomis apsilankė saldumynų parduotuvėje ir kiekvienai savo sutuoktinei parūpini po maišelį „Krówki“, o sąskaita esą siekė 2 500 zlotų (apie 556 eurus).

Prisiderina prie svečių

Išskyrus šiuos skanėstus, svečiai iš arabų kraštų vengia pažindintis su vietos virtuve – nusivilia išgirdę, kad nėra halalo standartus atitinkančios mėsos, kad paukštiena ir kiauliena kepama toje pačioje kepsninėje, ant tų pačių grotelių. Svečiai renkasi viešbučiuose siūlomą maistą, užsuka į itališkus restoranus, kur galima rasti makaronų, paukštienos patiekalų.

Arabams Zakopanė yra pramogų parkas, savotiškas disneilendas, be to, perpus pigesnis.

 

Turtingesni lankosi prabangiausiame visoje Zakopanėje viešbučio „Kasprowy Wierch“ restorane. Kadangi absoliuti dauguma jo klientų – arabai, meniu jiems taip pat prieinamas arabų kalba. Kuklesnių pajamų svečiai gaminasi ir patys: halalo produktų ir pirkėjų su hidžabais gausu ir vietiniuose prekybos centruose. Alkoholio, anot barmenų, užsisako tik koks vienas iš 100 Artimųjų Rytų turistų.

Kitas, gana nedidelis kultūrinis šokas, kurį vietiniai gyventojai patiria susidūrę su svečiais iš arabų šalių, yra derybos, kurios Lenkijoje visiškai neįprastos. „Nuolaida, nuolaida“, – kartoja atvykėliai, o kai pasakau, kad jokios nuolaidos nėra, pusė jų susigėdę išeina“, – pasakoja suvenyrų parduotuvės Zakopanėje savininkas. Tačiau regiono gyventojai yra lankstūs ir tikrai su tuo susitaikys – juk didelės infliacijos laikais, kai vietiniai pirkėjai veržiasi diržus, arabų turistai jiems yra tikra aukso kasykla.

„Arabams Zakopanė yra pramogų parkas, savotiškas disneilendas, be to, perpus pigesnis“, – apie didelį Zakopanės populiarumą tarp arabų svečių pasakoja Tatrų prekybos rūmų atstovas K. Wagneris. Panašiai kaip Tunisas ar Egiptas europiečiams: kitokia kultūra, kitokia estetika, kitokia gamta ir klimatas.

Gelbės Rusijos piliečius

Opozicijos politikai Ilja Jašinas ir Vladimiras Kara-Murza, maskviškis Aleksejus Gorinovas, Igoris Baryšnikovas iš Tilžės, Liudmila Razumova ir Aleksandras Martynovas iš Tverės – tai tik keli Rusijos piliečiai iš tūkstančių, dėl antikarinės pozicijos atsidūrusių Kremliaus režimui tarnaujančių teismų mėsmalėje.

Rusijos žmogaus teisių projekto „OVD-Info“ duomenimis, nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Rusijoje buvo sulaikyta beveik 20 tūkst. piliečių. Mažiausiai 662 asmenims iškeltos baudžiamosios bylos. Daugumai jų už įvairios antikarinės vaizdo medžiagos sklaidą socialiniuose tinkluose buvo skirtos septynerių–dvylikos metų laisvės atėmimo bausmės. Tokias numato pernai pavasarį priimti įstatymai dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už vadinamąsias klastotes apie Rusijos kariuomenę ir jos diskreditavimą.

Savoje šalyje teisiami net už taikų piketą, viešą karo kritiką ar įrašus socialiniuose tinkluose, svetimai valstybei pasirūpinus, jie gali atgauti laisvę. Ukrainoje norima išplėsti projekto „Noriu gyventi“, kuris iki šiol buvo skirtas pasiduoti norintiems Rusijos kariams, veiklos sritį.

„Noriu gyventi“ išplatintame pranešime kalbama apie teikiamą teisinę ir kitokio pobūdžio pagalbą, kad nusikalstamam karui ir diktatūrai besipriešinantys asmenys būtų išlaisvinti. „Inicijuosime tokių žmonių pervežimą į Ukrainą (mainais ar kitokiais būdais) su galimybe užtikrinti politinį prieglobstį Ukrainoje ir ES“, – sakoma pareiškime.

Rusijoje už antikarines pažiūras nuteistųjų artimieji, norintys išlaisvinti savo artimuosius iš Rusijos kolonijų ar kardomojo sulaikymo centrų, turi kreiptis projekto e. paštu ir užpildyti specialų klausimyną.

Kol kas iniciatyva tik pradedama organizuoti, tad daug informacijos apie ją neskelbiama. Formalūs mainų fondo kriterijai: Rusijos piliečiai, nuteisti už antikarines kalbas ar pasisakymus, taip pat už žodžius, kuriais remiama Ukraina, ir su Rusija bendradarbiavę kolaborantai iš Ukrainos.

Ukrainos žiniasklaidos platformos „Media center Ukraine“ surengtoje spaudos konferencijoje iniciatyvą pristatęs „Noriu gyventi“ atstovas Vitalijus Matvijenka pabrėžė: kiekvienas atvejis bus vertinamas individualiai.

„Esame europietiška demokratinė valstybė, mūsų pareiga padėti tokiems žmonėms ir pasakyti visam pasauliui, kad ne tik prieš Ukrainos tautą vykdomas genocidas, bet teroras vykdomas ir prieš Rusijos žmones“, – sakė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovas Andrijus Jusovas.

Brangi kiekviena diena

Nauja iniciatyva stiprina Ukrainos kaip humanistinės valstybės įvaizdį, tačiau šalyje ji sutikta nevienareikšmiškai. Rusija neįsipareigojusi keistis net ir karo belaisviais, kuriuos atgavusi vėl galėtų siųsti į frontą. Ar jai reikės kolaborantų – žmonių, vertingų tik dėl Ukrainos teritorijoje atliekamų įvairių smulkių žvalgybinių misijų? „Ar jau susigrąžinome visus savo belaisvius, kad rūpinamės „geraisiais rusais“? – retoriškai klausia socialinių tinklų vartotojai. Juolab kad viešai minima apie rusų nelaisvėje vis dar yra esančią daugumą legendinių Mariupolio garnizono karių – iš 2 600, kuriems buvo įsakyta palikti „Azovstal“ kompleksą, laisvę atgavo tik 700.

Be to, Rusija rengia parodomuosius pseudoteismus, kuriuose, nusižengiant tiek tarptautinėms konvencijoms, tiek teisiniams principams, teisiami kai kurie ukrainiečiai – ne tik kariai, bet ir civiliai.

Kiekvieną karo dieną karo belaisvių daugėja, nors nei Maskva, nei Kyjivas neįvardija bendro jų skaičiaus. Pernai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasiūlė surengti apsikeitimą belaisviais pagal formulę „visi už visus“, kai į keičiamųjų grupę būtų įrašyti ir į Rusijos teritoriją išvežti Ukrainos civiliai gyventojai, tačiau iniciatyva nesulaukė Kremliaus atsako.

Laisvę atgavę ukrainiečiai kalba apie patirtus kankinimus, kuriuos atlaiko toli gražu ne kiekvienas, apie sužeistiesiems nesuteikiamą gydymą. Ukrainos žiniasklaidoje gausu istorijų apie iš nelaisvės grįžusius karius, kuriems, per mūšius sužeistiems į kojas, rankas ar sunkiai sužalotiems per kankinimus, agresoriaus medikai suteikė vienintelį gydymą – amputavo galūnes. Antradienį paskelbta, kad dvylikos ukrainiečių kovotojų, kurių kūnus į tėvynę grąžino Rusija, pavardės buvo belaisvių sąrašuose, t. y. jie mirė nelaisvėje.

Žmogaus teisių aktyvistas iš Gulagu.net Vladimiras Osečkinas sako turintys duomenų, kad įvairiose laisvės atėmimo vietose laikomi ukrainiečiai mirtinai nukankinami, o vėliau, norint paslėpti įkalčius, laidojami dvigubuose kapuose. Mirus apylinkių gyventojui, iškasama gilesnė duobė, joje užkasamas belaisvis, o sekliau palaidojamas velionis. Ant tokio kapo paliekamas kryžius tik su pastarojo duomenimis.

Ukrainos atstovai pabrėžia: derybos dėl mainų labai sudėtingos, neretai Maskva jautriai reaguoja į naujienas iš fronto ir atšaukia numatytą apsikeitimą. Tai liudija ir skaičiai – anot A. Jusovo, iki rugpjūčio 18-osios įvyko 48 apsikeitimai, iš Rusijos nelaisvės grąžinti 2 598 gynėjai ir civiliai gyventojai. Pastarąjį kartą tai įvyko rugpjūčio 7 d., kai namo grįžo 22 ukrainiečių kariai. Tarp sugrąžinamų būna ir tokių, kurie į nelaisvę pateko pirmosiomis invazijos dienomis ar net ir anksčiau, dar vykstant vadinamajai antiteroristinei operacijai Donbase.

Siekdama paspartinti mainus, Ukraina sukūrė papildomą priemonę – mišrią medicinos komisiją, kai kartu dirbs dviejų neutralių šalių ir Ukrainos medikai. Per visą Ženevos konvencijos istoriją tokios komisijos buvo pasitelkiamos tik dukart: per Vietnamo ir Irano ir Irako karą.

Dirba, valgo ir sportuoja

Rusija neskelbia iš nelaisvės grįžusių karių skaičiaus ir neskuba jų susigrąžinti. Ukrainos valdžios atstovai pabrėžia: su į jų žemę žudyti atėjusiais Rusijos kariais elgiamasi paisant 3-iosios Ženevos konvencijos, reglamentuojančios elgesį su karo belaisviais.

Anot Koordinacinio štabo dėl elgesio su karo belaisviais atstovo Petro Jacenkos, stovykla, kurioje laikomi belaisviai, yra Vakarų Ukrainoje. Pagal Ženevos konvencijų reikalavimus ji turi būti toli nuo karo veiksmų. Čia sudarytos sąlygos sportuoti, melstis ir dirbti, belaisviai maitinami kaloringu maistu. „Tai standartinės, labai kaloringos porcijos. Dauguma rusų karo belaisvių, skirtingai nei mūsų karo belaisviai Rusijoje, priauga svorio. Jie maitinami tris kartus per dieną ir miega aštuonias valandas“, – spaudos konferencijoje sakė pareigūnas.

Daugelis karo belaisvių turi įvairių sužalojimų, įskaitant sunkias traumas, todėl gauna gydymą. Stovykloje esą yra nauja medicinos įranga – nuo stomatologinės iki rentgeno.

Kaip gyvena belaisviai, gali įsitikinti užsienio žurnalistai, tarptautinės organizacijos, kurios savo ruožtu yra prašomos lankyti Rusijos nelaisvėje laikomus ukrainiečius. Neseniai netoli Lvivo įrengtoje stovykloje apsilankę britų savaitraščio „The Economist“ žurnalistai pasakojo, kad belaisviai gamina dovanų maišelių ir sodo baldų, jiems leidžiama paskambinti į namus, gauti pinigų, kad stovyklos parduotuvėje galėtų nusipirkti saldainių ar kavos.

Prasidėjus invazijai, čia atsidūrė daugiausia karių iš Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų Donecko ir Luhansko srityse, antrojoje bangoje vyravo „Wagner“ samdiniai, o dabar maždaug trečdalis karo belaisvių – kaliniai, užverbuoti į vadinamuosius „Štorm Z“ dalinius, trečdalis – mobilizuotieji, trečdalis – profesionalūs kariškiai.

Pasak Koordinacinio štabo dėl elgesio su karo belaisviais vadovo P. Jacenkos, vidutiniškai rusų karo belaisviai Ukrainoje praleidžia kelis mėnesius. „Kai kurie karo belaisviai prašo Ukrainos valdžios atidėti jų keitimą, kol baigsis jų sutarčių laikas, kad jie nebūtų verčiami vėl kariauti. Kai kurie prašo iš viso negrąžinti“, – rašo „The Economist“. Anot A. Jusovo, yra ir tokių belaisvių, kurie išreiškia norą grįžti į frontą ir kovoti jau Ukrainos pusėje.

Instrukcija norintiems pasiduoti

Ukrainos gynybos ministerijos ir karinės žvalgybos prižiūrimas projektas „Noriu gyventi“ buvo sukurtas Ukrainoje vykstant karui ir skirtas rusams, kurie nori pasiduoti kaip karo belaisviai.

Organizacija veikia vadovaujama Koordinacinio štabo elgesio su karo belaisviais klausimais ir jai suteiktas valstybinio projekto statusas. Tad Ukraina garantuoja, kad visų karo belaisvių atžvilgiu – tiek paimtų į nelaisvę mūšio metu, tiek pasidavusių savo iniciatyva – bus laikomasi Ženevos konvencijų.

Norintys pasiduoti turi kreiptis į kiaurą parą veikiančią projekto karštąją liniją arba parašyti į „Telegram“. Ukrainos pusė patikrina paraišką, tada suplanuoja operaciją ir „perveda norintį išgyventi kovotoją per fronto liniją arba sieną“. Pasidavę kariai lieka Ukrainoje iki karo pabaigos arba (jei pageidauja), dalyvaudami apsikeitimuose belaisviais, gali grįžti į tėvynę. Pasiduodantys savo noru turi galimybę prašyti prieglobsčio Ukrainoje arba kai kuriose Europos šalyse – šis klausimas bus sprendžiamas pasibaigus karui.

Šių metų birželio duomenimis, į „Noriu gyventi“ kreipėsi daugiau kaip 22 tūkst. rusų. Į nelaisvę pasiduoda eiliniai ir karininkai – po vieną ir grupelėmis, tokia galimybe naudojasi ir Rusijos prievarta mobilizuoti okupuotų teritorijų gyventojai. Iš viso svetainėje apsilankė daugiau kaip 46 mln. lankytojų, iš kurių 44 mln. – iš Rusijos teritorijos, daugiausia iš Maskvos, Leningrado, Žemutinio Naugardo ir Krasnodaro sričių. Tarp pasiduodančių – ne tik fronte esantys, bet ir karo lauko dar nepasiekę asmenys.

Suimami ir kankinami

Tuoj po plataus masto invazijos į Ukrainą Rusijos parlamentas priėmė įstatymą, kad už antikarinę retoriką gali būti baudžiama iki penkiolikos metų kalėjimo. Vladimiro Putino valdomoje šalyje pavojus būti išsiųstam į pataisos darbų stovyklą yra didesnis nei bet kada anksčiau. Tačiau tai nebetaikoma tik rusams.

Agentūra AP išanalizavo laisvę atgavusių buvusių kalinių ukrainiečių liudijimus, dviejų žmogaus teisių organizacijų informaciją ir sudarė žemėlapį, kuriame – mažiausiai 40 kalinių stovyklų Rusijoje ir Baltarusijoje ir 63 „oficialūs ir neoficialūs“ kalėjimai okupuotoje Ukrainos dalyje.

Juose laikomi tūkstančiai civilių ukrainiečių, kurie ne tik suimami be teisėtos priežasties – pvz., už tai, kad kalba gimtąja kalba, bet ir nuolat patiria kankinimus. Birželį paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje rašoma, kad 91 proc. sulaikytųjų praneša apie kankinimus ir netinkamą elgesį.

„Elektrošokas, imituojamas dusinimas ir smūgiai, nuo kurių lūžta kaukolės ir šonkauliai“, – anot AP, sąlygos tiek Rusijoje, tiek Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje vienodai siaubingos.

Žmogaus teisių organizacijos Gulagu.net duomenimis, bent 4 tūkst. ukrainiečių civilių yra laikomi kalėjimuose Rusijoje ir dar tiek pat – okupuotose žemėse. Ukrainos oficialūs asmenys kalba apie 10 tūkst. agresoriaus nelaisvėje atsidūrusių civilių.

Šie žmonės de facto nebeturi jokių teisių, artimieji neinformuojami apie jų likimą, nesilaikoma jokių teisinių procedūrų. Sulaikytieji dažnai siunčiami kasti apkasų, masinių kapaviečių, naudojami kaip gyvieji skydai fronte. Manoma, kad tokie žmonės vertinami kaip potencialūs įkaitai, į kuriuos būtų galima iškeisti rusų karius, nors tarptautinė teisė draudžia civilius mainyti į karo veiksmų dalyvius.

Kremliaus užmojai labai ambicingi. Šių metų pradžioje AP gavo Rusijos vyriausybės dokumentą, kuriame pateikiami planai iki 2026 m. okupuotos Ukrainos teritorijoje iš viso įrengti 25 naujas kalėjimų kolonijas ir dar šešis sulaikymo centrus.

Taip įteisinama galimybė žmones iš okupuotų Ukrainos žemių, kurias Kremlius formaliai laiko „naujomis teritorijomis“, perkelti į darbo stovyklas Rusijoje.

Reanimuojama Gulago šmėkla

Suėmimai – dramatiška Maskvos okupuotų Ukrainos teritorijų kasdienybė ir, kaip svarsto žurnalo „The Atlantic“ autoriai, gal būti ilgalaikio plano dalis.

Rusija šiuo metu kuria naują darbo stovyklų tinklą, kuris gaivina prisiminimus apie Gulagą – priverstinio darbo stovyklų sistemą, per kurios skaistyklą 1928–1956 m. perėjo apie 20 mln. žmonių. Nuo 2014 m. Rusijoje taikoma priverstinio darbo bausmė, ją atliekant specialiuose pataisos centruose.

Kalbos apie tai, kad kaliniai galėtų padėti dėl pandemijos dramatišką darbo jėgos deficitą patiriančiai Rusijos ekonomikai, pasigirdo dar 2021-ųjų vasarą. Siautėjant virusui, tūkstančiams darbo migrantų, ypač iš Vidurinės Azijos, grįžus namo, valdžios atstovai prabilo apie tai, kad šalyje stinga 600 tūkst. statybininkų. Tuomet net statybos ministras prabilo, kad deficitą galėtų kompensuoti 188 tūkst. kalinių. Jam antrino ir Rusijos geležinkelių vadovas. Idėjai pritariantys teisingumo ministras ir Rusijos įkalinimo įstaigų sistemos vadovas tikino, kad kalbama ne apie Gulago atkūrimą. Esą kaliniai gautų padorų atlyginimą, išmoktų naujų įgūdžių ir turėti galimybę įrodyti, kad buvo reabilituoti.

Dar pernai sausį Rusijos prezidentas pritarė teisingumo ministro idėjai daliai kalinių laisvės atėmimo bausmę pakeisti priverstiniu darbu. Tuomet Vyriausybėje sklandė idėja tokią priemonę taikyti 100 tūkst. asmenų. Tuomet lenta.ru citavo ministrą Konstantiną Čuičenką, esą tai bus palanku biudžetui, nes nuteistieji faktiškai patys mokės už savo išlaikymą.

Vėliau prasidėjusi plataus masto invazija į Ukrainą, ne tik valdžios kritikams, bet ir aktyviems piliečiams pradėtos taikyti represijos su stalininio teroro elementais, masinis nepasirengusių kalinių siuntimas į frontą parodė: Kremliuje nebepaisoma įsipareigojimų nei užsienio valstybėms, nei savo piliečiams. Karo veiksmai dar labiau padidino menkai kvalifikuotos darbo jėgos deficitą, todėl priežasčių įteisinti kalinių darbą ne kaip tariamą socialinių įgūdžių gerinimo priemonę, bet kaip ekonomikos įrankį, Kremliuje matoma dar mažiau.

Šiemet gegužę pranešta, kad Rusijos valdžios institucijoms leista deportuoti žmones iš teritorijų, kuriose paskelbta karinė padėtis, į taikias teritorijas. Taip įteisinama galimybė žmones iš okupuotų Ukrainos žemių, kurias Kremlius formaliai laiko „naujomis teritorijomis“, perkelti į darbo stovyklas Rusijoje.

Trūksta darbininkų

Priverstiniai darbininkai padėtų užpildyti spragas darbo rinkoje. Joje dėl mobilizacijos ar į frontą savo noru einant didele alga susigundžiusiems savanoriams, planuojant padidinti gamybą, kad kompensuotų, pvz., dėl sankcijų nebegaunamą produkciją, jaučiamas darbuotojų deficitas. Ypač – bent kiek kvalifikuotų.

Kad darbo rankų ieško laisvės atėmimo vietose, pvz., didžiausia Rusijos automobilių gamintoja „AvtoVAZ“, nė neslepia.

Agentūros „Interfax“ teigimu, gamybos apimtį padidinti norinčiai kompanijai iki rugsėjo reikia 1 100 papildomų darbuotojų, iki 2024 m. sausio – dar 3 000. Bent pusė jų bus nuteistieji privalomiesiems darbams. Apie tai atvirai skelbiama Federalinės bausmių vykdymo tarnybos Samaros regiono departamento interneto svetainėje.

Šiuo metu įmonei reikalingi devyniolikos profesijų specialistai – montuotojai, metalo apdirbimo įrenginių operatoriai, štampuotojai, dažytojai. Jie dirbtų „Lada Vesta NG“ surinkimo linijoje. Pernai vasarą „AvtoVAZ“ gamykloje Toljatyje atnaujinta „Lada Granta“, „Lada Niva Legend“, „Lada Niva Travel“ gamyba, o kovą pradėta serijinė „Lada Vesta NG“ gamyba.

Tačiau senosios įkalinimo įstaigos Rusijoje – taip pat neideali išeitis, nes šiandien Rusijos laisvės atėmimo vietose kali rekordiškai mažai žmonių. Liepą Valstybės Dūmoje buvo paskelbta, kad 2023 m. vasario 1 d. kalėjo 400 tūkst. asmenų. Tuo pačiu metu 2020 m. kalėjo 519,6 tūkst.

Iniciatyvą rodė pats

Apie trečiadienį Federalinės kriminalinės policijos biuro pareigūnų sulaikytą kapitoną informacijos nėra daug, tačiau ir jos pakanka, kad Vokietijos publicistai keltų klausimą: kas kursto tokį kenksmingą saugiai gyvenančių piliečių entuziazmą? Juk įprasta manyti, kad šnipinėjama arba už didelius pinigus, arba bijant šantažo.

Būdamas Bundesvero aprūpinimo tarnybos kapitonas, Thomas H. turėjo prieigą prie slaptos informacijos apie ginkluotės projektus. Pasak Generalinės prokuratūros, nuo šių metų gegužės jis kelis kartus savo iniciatyva susisiekė su Rusijos generaliniu konsulatu Bonoje ir Rusijos ambasada Berlyne. Bent vienu atveju jis esą perdavė viešųjų pirkimų tarnybos duomenų, kurie esą turėjo būti skirti Rusijos žvalgybos tarnybai.

Thomas H. nebuvo profesionalus šnipas, tad jo elgesys ėmė kelti įtarimų kontržvalgybai. Anot Vokietijos žiniasklaidos, jis buvo suimtas anksčiau, nei spėjo perduoti Rusijos pusei daugiau slaptų dokumentų.

Atlikę kratas jo bute ir darbo vietoje tyrėjai tikisi daugiau sužinoti apie jo motyvus.

Kaip rašo „Tagesspiegel“, Thomas H. neslėpė savo simpatijų „AfD“ ir jos politikai Rusijos atžvilgiu.

Thomas H. neslėpė savo simpatijų „AfD“ ir jos politikai Rusijos atžvilgiu.

 

 

Slapta ir nelabai

Rusų šnipai jau daugelį metų aktyviai veikia Vokietijoje, daugiausia prisidengdami diplomatų statusu, naudojasi dėl pažiūrų, mainais už karjeros galimybes ar pinigus slaptos svetimai valstybei svarbios informacijos parūpinti galinčiais vietos piliečiais. Arba Vokietijoje dirbančiais užsieniečiais – tokiais kaip Davidas S., buvęs Jungtinės Karalystės Berlyne darbuotojas.

2020 m. spalio–gruodžio mėnesiais jis pardavinėjo Rusijos žvalgybos tarnybai informaciją, kurią gavo dirbdamas ambasadoje kurjeriu. Pernai pavasarį vyras buvo išduotas Jungtinei Karalystei.

Pernai metų pabaigoje Londono teisme Davidas S. pripažino savo kaltę ir buvo nuteistas trylika metų laisvės atėmimo bausme – vienais metais mažiau, nei reikalavo prokurorai. Rusijos aukšto rango pareigūnas, su kuriuo jis buvo susitikęs Berlyne, karo atašė Sergejus Čuchurovas, buvo išsiųstas iš Vokietijos.

Ekstradicijai Davidas S. priešinosi ne veltui: bausmės už šnipinėjimą Jungtinėje Karalystėje yra gerokai didesnės nei Vokietijoje. Tuo visuomenė galėjo įsitikinti, kai 2021 m. vos dvejus metus lygintinai buvo nuteistas Jensas F., elektros prietaisus Bundestage kontroliavusios bendrovės darbuotojas. 2017 m. į kompaktinį diską jis nukopijavo šimtus Bundestago planų ir nusiuntė juos karinės žvalgybos tarnybos GRU darbuotojui Rusijos ambasadoje. Planai nebuvo įslaptinti, tad ir skirta bausmė – švelni.

Bundesvero atsargos karininkui Ralfui G. stigo šlovės – siekdamas pripažinimo jis pradėjo šnipinėti. Pernai lapkritį lygtine vienų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme nuteistas vyras 2014–2020 m. teikė informaciją Rusijos vyriausiajai žvalgybos tarnybai GRU. Bausmė nebuvo griežta, nes jo perduota informacija nebuvo slapta.

Ralfas G. palaikė intensyvius ryšius su keliais Berlyne dirbusiais Rusijos karo atašė. Tarp jų – ir pulkininku Michailu Starovu, kuris 2010–2017 m. buvo oro ir jūrų pajėgų atašė. Ralfas G. su juo susipažino 2014 m. oro pajėgų pokylyje Bonoje, o vėliau ėmė organizuoti diskusijų grupes Rezervininkų ir Bundesvero asociacijose.

Jau po Krymo okupacijos ir invazijos į Donbasą, 2015 m., senjorų sąjungos žurnale „Souverän“ jis paskelbė akivaizdžiai draugiškų komentarų apie Rusiją ir labai kritiškų komentarų apie Ukrainą.

Ralfas G. taip pat palaikė ryšius su karo atašė Jevgenijumi Suckiu, kuriam siuntė informaciją apie dujotiekį „Nord Stream 2“. Po skandalingos Gruzijos pilietybę turėjusio čečėnų opozicionieriaus nužudymo Berlyno Tiergartene jis buvo išsiųstas iš šalies.

Šie atvejai nebuvo skandalingi, o Carsteno L. istorija kitokia. Federalinės žvalgybos tarnybos pareigūnas, turėjęs prieigą prie slaptos informacijos, už penkiaženklę sumą pernai rudenį Rusijai perdavė informacijos, be kita ko, ir apie Ukrainos priešlėktuvinę gynybą.

Kuriam laikui apsivalyta

Dar visai neseniai Rusijos ambasadoje Berlyne, generaliniuose konsulatuose, su priedanga dirbo beveik 200 rusų agentų. Nors tai buvo vieša paslaptis, o Vladimiro Putino valdoma Rusija rengė vis įžūlesnes provokacijas, vyriausybė nesiryžo jų išprašyti iš šalies.

 Iš viso, žiniasklaidos teigimu, išsiųsta 80 rusų šnipų, penktadalis visų išprašytų iš ES.

 

Jei išsiųstų, Vokietija pjautų šaką ant kurios sėdi, buvo sakoma net tada, kai 2015 m. Rusijos kompiuteriniai įsilaužėliai įsibrovė į Bundestago serverį. Ryšys su Maskva esą reikalingas sprendžiant įvairias pasaulines problemas – nuo Sirijos iki Ukrainos.

Karas Ukrainoje daug ką pakeitė – Berlyno požiūrį į Rusijos agentus taip pat. Balandį 40 Rusijos tariamų diplomatų – slaptųjų tarnybų FSB, GRU ir SVR agentų – buvo paskelbti nepageidaujamais asmenimis ir išprašyti iš šalies. Vėliau išsiųsti dar 34 su priedanga dirbę šnipai. Iš viso, žiniasklaidos teigimu, išsiųsta 80 rusų šnipų, penktadalis visų išprašytų iš ES. Beje, maždaug tiek pat rusų šnipų, Šveicarijos žvalgybos tarnybos duomenimis, dirba ir šioje šalyje. Tai trečdalis Šveicarijos ambasadoje ir daugybėje čia veikiančių tarptautinių organizacijų akredituotų Rusijos diplomatų.

Kai atsakydama Maskva perpus sumažino oficialių Vokietijos institucijų – ambasados, generaliniuose konsulatuose, Goethe’ės institute ir mokyklose darbuotojų skaičių, Vokietija pasekė šiuo pavyzdžiu ir nustatė tokį patį darbuotojų skaičių Rusijos atstovybėse. Abi šalys sutarė, kad gali turėti tik penkiolika asmenų, kurie turi būti įregistruoti kaip slaptųjų tarnybų ir saugumo agentūrų rezidentai.

Tačiau būdama vis dar viena įtakingiausių ES šalių, Vokietija labai svarbi ir Rusijai, kuri ne kartą įrodė, kad brangina ne tik slaptos informacijos parūpinančius, bet ir penktosios kolonos vaidmenį atliekančius entuziastus. Naujausias suėmimas rodo, kad jų yra ne tik tarp rusų diasporos, dešiniojo sparno ekstremistų, bet ir tarp populiarėjančių Kremlių liaupsinančios radikaliosios „AfD“ šalininkų.

Rekordinis deficitas

Netektys fronte, ukrainiečių technologinis pranašumas gali priversti Rusiją suintensyvinti mobilizaciją ar net oficialiai paskelbti naują jos etapą. Apie tai neseniai įspėjo ir Estijos karinė žvalgyba. Tačiau nauja mobilizacija keltų papildomų iššūkių ne tik Ukrainos kariuomenei.

Viena vertus, tokį vyrų skaičių sunkiai suvirškintų su logistikos ir aprūpinimo problemomis susidurianti Rusijos armija. Kita vertus, darbo jėgos nutekėjimas pagilintų darbuotojų deficito problemą, kurią šalies ūkis pajuto gerokai prieš invaziją: darbingo amžiaus vyrų reikia ir frontui, ir užnugariui.

Per pandemiją iš Rusijos išvyko vadinamieji darbo migrantai iš Vidurio Azijos ir kitų vadinamojo artimojo užsienio šalių, tad jau 2021 m. devynioms iš dešimties įmonių stigo darbuotojų. Netrukus trečdalis visų laisvų darbo vietų teko smulkioms ir vidutinėms verslo įmonėms.

Pernai paskelbta mobilizacija prarijo apie 0,4 proc. darbo jėgos. Nors fronte ši masė naujokų sukėlė daug nepatogumų Ukrainos pajėgoms, agresoriui nepavyko pasiekti esminio persilaužimo. Tačiau jei situacija pasikartotų ir iš darbo rinkos būtų atimta tiek pat asmenų, šalies ekonominiam stabilumui būtų suduotas reikšmingas smūgis.

Šių metų pradžioje Rusijos centrinio banko atliktos verslo įmonių apklausos atskleidė: darbo jėgos deficitas – didžiausias per pastarąjį ketvirtį. Manoma, kad iš Rusijos emigravo 500–700 tūkst. darbuotojų. Per pandemiją išvyko arba į kitas verslo sritis, pvz., logistiką, perėjo komunalinio ūkio ar statybos sektoriaus darbuotojai, invazija į Ukrainą paskatino kvalifikuotų specialistų, o mobilizacija – dar ir jauno amžiaus vyrų emigraciją.

Gelbsti senjorės ir kaliniai?

Apie tai, kad Rusijos regionuose labai trūksta inžinierių ir sunkiosios, apdirbamosios pramonės darbuotojų, paskelbė neseniai Kemerovo srityje apsilankęs darbo ir socialinės apsaugos ministras Antonas Kotiakovas.

Net jei jie savo kaulėta ranka iš po pagalvės ištrauks visus gyventojų pinigus, tai pratęs jų gyvenimą keliems mėnesiams, bet ne daugiau.

Užsakymų turinčios įmonės yra priverstos siūlyti darbuotojams papildomą užmokestį ir ilginti darbo savaitę. Audito kompanijos „FinExpertiza“ skaičiavimu, faktinė darbo savaitės trukmė šių metų pirmąjį ketvirtį pasiekė rekordinę 38,5 valandos. Kad nesustotų veikla, įmonės priima į darbą ir vyresnius asmenis – tai daugiausia moterys, vidutiniškai gyvenančios bent dešimtmečiu ilgiau nei vyrai. Akademinės bendruomenės atstovai siūlo pasitelkti ir nuteistuosius.

Rusijos žiniasklaidoje rašoma ir apie tai, kad darbo jėgos deficitą galėtų kompensuoti nuteistieji. Teisingumo ministerijos duomenimis, „humanizuojant baudžiamąją teisę“ aktyviai plėtojama tokia kriminalinės bausmės rūšis kaip priverstinis darbas. Iki 2023 m. birželio pradžios Rusijoje buvo sukurta daugiau kaip 42 tūkst. priverstinio darbo vietų. Iš jų 50 proc. – įmonėse. Iki kitų metų privalomųjų darbų bausmės atlikimo vietų skaičius turėtų pasiekti 80 tūkst.

Demografinė duobė

Mūšio lauke Ukrainoje tariamas Rusijos pranašumas amunicijos ir žemųjų technologijų ginklų srityje priklausė nuo sukrautų atsargų ir gausesnės darbo jėgos, galinčios sparčiai papildyti karo pramonės sandėlius, skaičiaus.

Be to, bandydama sušvelninti sankcijų šoką, valstybė planavo investuoti į statybas, infrastruktūrą, naujų logistikos objektų reikia ir karo reikmėms, tačiau šiuos planus turi kažkas įgyvendinti. Vyriausybė kalba apie 0,25 mln. darbuotojų deficitą, o dramatiškus pareiškimus mėgstantys politikai skaičiuoja ir kelių milijonų žmonių poreikį.

Visi šie nauji nenumatyti reiškiniai gilina problemą, kuri dramatišką mastą įgijo dar prieš invaziją: Rusijoje sparčiai mažėja ne tik žemos, vidutinės kvalifikacijos darbininkų, bet ir specialistų. Parlamentui atmetus siūlymą, kad nuo mobilizacijos būtų apsaugoti magistrantūroje ar doktorantūroje studijavę jaunuoliai, atsirado nauja paskata emigruoti didesnių intelektinių sugebėjimų vaikinams.

Judėjimas priešinga kryptimi vargiai bepasieks ikipandeminį lygį, be kita ko, ir dėl pasikeitusios geopolitinės padėties.

Šios pastarųjų dvejų metų problemos dar giliau kasa vadinamąją demografinę duobę: nuo 2015 m. Rusijoje mažėja gimstamumas, tad nėra prošvaisčių, kad įtampa darbo rinkoje laikina. Atvirkščiai – juk dauguma žūstančių kare yra reproduktyvaus amžiaus vyrai.

Spąstai verslui

Vienu metu kariaudamas, susidurdamas su iki šiol nepatirtais ekonominiais sunkumais, kai prarasta žymi dalis biudžeto pajamų iš dujų ir naftos, nes nauji klientai jų perka gerokai mažiau ir mažesnėmis kainomis nei Europa, Kremlius turi ruoštis ir politinei kovai, tiksliau – jos imitacijai, kitais metais vyksiantiems Valstybės Dūmos ir prezidento rinkimams.

Nors šalyje ir nėra realios opozicijos, didžiausias Vladimiro Putino oponentas – visuomenės emocijos, kurios, kaip parodė smalsuolių palaikymo šūksniai Jevgenijaus Prigožino maištininkams, nėra taip lengvai nuspėjamos. Piliečiams pamaloninti bandoma pasitelkti laiko patikrintą priemonę – pinigus. Vyriausybė yra paskelbusi apie nuo 2024 m. sausio 1 d. 18,5 proc. didinamą minimalųjį darbo užmokestį.

Tačiau augančios algos sukels kainų augimą. Jei spręsti šią problemą bus palikta verslui, mažės investicijos. Juo labiau kad jau pernai daug įmonių didino atlyginimus – taip siekta sulaikyti darbuotojus, besigundžiusius gerokai didesniu užmokesčiu už murkdymąsi fronto purve. Šiemet valdžios institucijų atliktos apklausos parodė, kad du trečdaliai mažų ir vidutinių įmonių, bandydamos išlaikyti darbuotojus ar jų pritraukti, algas didino nelaukdamos Vyriausybės nurodymo.

Be to, minimalaus užmokesčio šuolis dar labiau pabrangintų valstybinius projektus, toliau didintų federalinio biudžeto skylę. Gegužę Maskva pasitiko su 3,4 trln. rublių deficitu, t. y. vos per keturis pirmus šių metų mėnesius sugebėta 500 mlrd. rublių viršyti visiems metams planuotą biudžeto deficitą.

Apie tai, kad biudžeto deficitas pasiekė kritinę ribą, atvirai kalbėjo Sankt Peterburgo ekonomikos forume dalyvavę ministrai, užsiminę apie vienintelį būdą karui finansuoti: mokesčių didinimą. Tikėtina, kad tuoj po rinkimų būtų padidinti gyventojų pajamų mokesčiai, Valstybės Dūmoje kelią skinasi įmonių perteklinio pelno mokestis, nors jau dabar daugumoje pramonės šakų dėl neplanuoto poreikio persiorientuoti į naujas rinkas, išaugusių išlaidų logistikai gaunamas labai menkas pelnas.

Didelės įmonės ar esančios arčiau valstybės užsakymų lovio lengviau išgyvens naujus sukrėtimus. Mažosios bus priverstos didinti kainą aukštyn tempdamos ir infliacijos rodiklius.

Apskritai apie nuotaikas rinkoje, kalbų apie naujus investuotojus naivumą, anot ekspertų, byloja po J. Prigožino maišto dramatiškai kritęs rublio kursas. Be to, nepaisant Rusijos centrinio banko taikomų ribojimų, nuo 2022 m. pradžios iki šių metų pirmojo ketvirčio pabaigos per metus šalį paliko rekordinis skaičius privataus kapitalo – beveik 160 mlrd. JAV dolerių. Didesnės sumos būta tik per 2008 m. krizę.

Istorinės paralelės

Ekonomistai mato du problemos sprendimo būdus: didinti palūkanų normas arba spaudimą darbo jėgai. Tęsiantis dalinei mobilizacijai, mažinti darbuotojų apetitą nenaudinga. Pirmuoju atveju šalies ekonomikos situacija prastėtų, dauguma nebepajėgtų grąžinti paskolų, kurių jau dabar Rusijoje yra pasiimta rekordiškai daug, tad vis daugiau žmonių karą matytų kaip išeitį. Tačiau sulig kiekvienu Ukrainos link vykstančiu ešelonu augtų darbuotojų deficitas ir masinių bankrotų rizika.

„Net jei jie savo kaulėta ranka iš po pagalvės ištrauks visus gyventojų pinigus, tai pratęs jų gyvenimą keliems mėnesiams, bet ne daugiau", – įsitikinęs ekonomistas Vladimiras Milovas.

Interviu kanalui „Chodorkovsky live“ jis priminė legendinio reformatoriaus Jegoro Gaidaro knygą „Imperijos žlugimas“, kurioje išsamiai aprašoma SSKP CK ir naftos pramonės problemos XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai krito naftos kainos ir valstybės biudžete pritrūko pinigų.

„Naftos pramonė maldavo neatimti iš jos pajamų, kad galėtų finansuoti einamąsias išlaidas ir kapitalo investicijas, tačiau SSKP CK neklausė. Reikėjo pinigų visai sovietinei mašinai išlaikyti. Galiausiai naftos gavyba smarkiai sumažėjo, naftos pramonę, taip pat ir visą ekonomiką ištiko gili krizė", – priminė jis.

Sprogimas užprogramuotas?

V. Milovo teigimu, piešiant galimą įvykių scenarijų, pernelyg pasikliaujama inercija. Per pastaruosius 30–40 metų Rusijos išgyventų krizių metu tam tikru momentu, kai rinkos dalyviai nepatiki ekonomikos perspektyva, įvykiai įgaudavę pagreitį. Taip buvo ir paskutiniais SSRS gyvavimo metais.

„Visi tik ir laukė vienintelio teisingo Michailo Gorbačiovo sprendimo liberalizuoti kainas, bet jis bijojo tai padaryti. Iš pradžių atrodė, kad viskas veikia, tačiau paskui ekonominiai ryšiai tiesiog nutrūko. Prasidėjo 1990-ųjų istorija, didžioji biudžeto krizė, defoltas, o tada vyriausybei taip pat buvo pasakyta, kad su tokiais dideliais mokesčiais neįmanoma dirbti. Mes tarsi laikėmės ant vandens, net 1997 m. buvo tam tikras ekonominis augimas. Tačiau tuomet – bum! Krito naftos kainos, įvyko defoltas“, – sakė ekonomistas.

Analogiška pinigų švaistymo situacija buvo ir tada, kai V. Putinas kūrė savąją oligarchinę sistemą. „Atrodė, kad tai gali tęstis 50 metų, bet štai 2008 m. ištiko finansų krizė, visa ekonomika bankrutavo ir nuo to laiko nematėme jokio ekonomikos augimo. Atsirado ekonomikos modelis, kuris tiesiog neleidžia augti, nes visus išteklius suvalgo šios valstybinės monopolijos ir oligarchai“, – aiškino V. Milovas.

Prašomas bent apytiksliai prognozuoti ateitį, jis sakė manąs, kad ekonomikos sprogimas – mėnesių klausimas. Per artimiausius 8–9 mėnesius biudžete pradės trūkti pinigų, bus išeikvotas Tautos gerovės fondas. Tačiau tai būsianti tik pradžia.

Dėl vykstančio karo, pralaimėjimų Ukrainoje, ekonominių padarinių, galiausiai žmonių nuovargio valdžios autoritetas dramatiškai smuks. „Visi pradės garsiai kalbėti apie tai, kad reikia permainų. 9-ojo dešimtmečio situacija buvo nenuspėjama, tačiau, kaip prisimename, nuo kalbų apie permainas iki jų greito įgyvendinimo nebūna toks ilgas kelias“, – prognozavo V. Milovas.