Tvirčiau kaip niekada

„Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, kaip artimos partnerės ir NATO sąjungininkės, jau seniai bendradarbiauja gynybos srityje, o šiandienos susitarimais mūsų partnerystė perkeliama į kitą lygį“, – sakoma oficialios susitarimo pasirašymo ceremonijos, kuria baigtas trijų dienų valstybinis Emmanuelio Macrono vizitas į Jungtinę Karalystę (JK), išvakarėse paskelbtame britų premjero Keiro Starmerio pareiškime.

Susitarimo esmę atskleidžia bendra Eliziejaus rūmų ir Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos žinia, kad „nėra tokių kraštutinių Europos saugumo grėsmių, kurios nesukeltų greito abiejų valstybių atsako“. Susitarimu „pirmą kartą patvirtinama, kad abiejų šalių atgrasymo priemonės yra nepriklausomos nacionalinės kontrolės, bet gali būti koordinuojamos“.

Šis sprendimas – tiesioginis atsakas į Rusijos grasinimus. Vladimirui Putinui nuolat grasinant panaudoti atominę bombą, Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat dabar žymiai paaštrina toną.

Susitarimas siunčia aiškų įspėjimą: kiekvienas priešininkas, kuris grasina gyvybiškai svarbiems Paryžiaus ar Londono interesams, gali susidurti su abiejų šalių branduolinių pajėgų smūgio galia. Tačiau šis gestas taip pat skirtas ir JAV. Iš šios deklaracijos taip pat aiškiai matyti, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija, atsižvelgdamos į Rusijos grėsmes ir galimą JAV pasitraukimą iš NATO, siekia stiprios europiečių lyderystės.

Britai žvalgosi į dangų

Dar 1974 m. Otavos deklaracijoje NATO pabrėžė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos indėlį į bendrą Aljanso atgrasymą. Tačiau abiejų šalių branduolinės doktrinos gerokai skiriasi. Priešingai nei JK, Prancūzija, kaip branduolinė jėga, yra visiškai nepriklausoma, nes turi savą oro ir jūrų komponentą.

Po Šaltojo karo pabaigos Londonas apribojo Karališkųjų oro pajėgų strateginį vaidmenį ir branduoliniame atgrasyme pasikliovė vien savo povandeninių laivų flotile. Tačiau šalis yra paskelbusi apie planus kurti naują – oro – komponentą. Birželį JK Vyriausybė pranešė apie amerikietiškųjų reaktyvinių lėktuvų „F-35A“ partijos pirkimą.

Turėdamos šių „Lockheed Martin“ naikintuvų, Britanijos karinės oro pajėgos pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos galės gabenti bombų su branduoline galvute: „F-35A“ gali nešti taktines amerikiečių „B61“ tipo bombas. Taktiniai branduoliniai ginklai skirti naudoti mūšio lauke – skirtingai nuo strateginių ginklų, kurie gali būti paleisti į už didelių atstumų esančius taikinius.

Su naujaisiais penktosios kartos naikintuvais Britanija galėtų priimti įvairesnius karinius sprendimus ir aktyviau dalyvauti Prancūzijos ir JAV operacijose.

„The Guardian“ teigimu, naujieji naikintuvai būtų aprūpinti amerikietiškosiomis „B61-12“, kurių naikinimo galia yra tris kartus didesnė nei 1945 m. rugpjūtį ant Hirošimos numestų sprogmenų.

Nėra tokių kraštutinių Europos saugumo grėsmių, kurios nesukeltų greito abiejų valstybių atsako.

Ir ore, ir po vandeniu

Prancūzijos branduolinė programa pradėta vystyti Šaltojo karo pradžioje.

Prancūzijos branduolinės programos plėtra vyko etapais. Jau 1945 m. spalio 18 d. Prancūzija pirmoji iš visų šalių (dar prieš JAV) įkūrė civilinę atominės energijos agentūrą. Šios programos tikslas buvo atkurti iki 1939 m. dominavusią Prancūzijos kaip branduolinės fizikos lyderės padėtį.

Pirmasis branduolinių tyrimų reaktorius buvo sėkmingai paleistas 1948 m. gruodžio viduryje – taip Prancūzija grynai matematiškai atsilieka maždaug šešeriais metais nuo JAV atomų programos, kurios pirmoji reakcija pradėjo veikti 1942 m. pabaigoje.

Legendinis Prancūzijos generolas Charles’is de Gaulle’is 1949 m. rugsėjį po pirmojo sovietų branduolinio ginklo bandymo pareiškė, kadangi SSRS dabar turi atominį ginklą, NATO paktas prarado didelę dalį savo vertės Europai, todėl senasis pasaulis dabar turi pats rūpintis savo gynyba, nesitikėdamas per daug paramos iš išorės.

Prancūzijos branduolinio ginklo doktrina remiasi principu tous azimuts (visomis kryptimis), kuris reiškia, kad šalis gali panaudoti branduolinius ginklus prieš bet kurį priešininką. Ši doktrina formuojama remiantis absoliučiu savarankiškumu priimant sprendimą – tik Prancūzijos prezidentas nuspręstų, kur ir kada panaudoti branduolinį ginklą.

Prancūzijos pirmasis branduolinis bandymas „Gerboise bleue“ (liet. mėlynasis šoklys) įvykdytas 1960 m. vasario 13 d. poligone Sacharos centre. Bomba, pirmojo prancūzų sprogmens „AN-11“ prototipas, pasiekė stebėtiną 60–70 kilotonų TNT sprogimo jėgą. Tai buvo unikalus pasiekimas, pavykęs branduolinei valstybei pasiekti jau per pirmąjį bandymą.

Nuo 1963 m. Prancūzija „AN-11“ jau gamino mažomis serijomis, iš viso apie 40 vienetų. Tai buvo laisvojo kritimo bomba, skirta numesti iš dideliame aukštyje skrendančio bombonešio. 1964 m. prancūzų oro pajėgos pristatė pirmąjį reaktyvinį lėktuvą „Mirage IV“, galintį nešti branduolinį ginklą. Dvigubą garso greitį pasiekiantis dviejų variklių bombonešis turėjo tapti patikino Sovietų Sąjungos atgrasymo dalimi. Šiandien ore Prancūzijos branduolinį atgrasymą užtikrina lėktuvai „Rafale“.

Tuo pat metu Prancūzija pradėjo vystyti strateginiams povandeniniams laivams skirtų raketų projektą. 1972 m. veiklą pradėjo „Redoubtable“ klasės penkių povandeninių laivų flotilė (nors tik keturi iš jų vienu metu galėjo būti apginkluoti raketomis). Šiuo metu keturi povandeniniai laivai („Le Triomphant“, „Le Téméraire“, „Le Vigilant“ ir „Le Terrible“) garantuoja Prancūzijos apsaugą nuo, pavyzdžiui, Rusijos puolimo. Turimi atsakomojo smūgio ginklai įgalina visišką bet kurio galimo puolėjo sunaikinimą.

Berlyno dilema

Trečios didžiausios žemyno valstybės, Vokietijos, pozicija šiame kontekste yra sudėtinga. Valdančiosios koalicijos lyderės CDU atstovai vis garsiau reikalauja, kad Vokietija taip pat turėtų dalyvauti europinio branduolinio skėčio programoje. Kai kurie politikai akcentuoja Europos savarankiškumo poreikį, kuris taptų itin svarbus amerikiečiams mažinant indėlį į senojo pasaulio gynybą.

Kancleris Friedrichas Merzas neseniai pareiškė norįs su Londonu ir Paryžiumi kalbėtis apie glaudesnį bendradarbiavimą ir Vokietijos indėlį į branduolinį atgrasymą.

Techniniai Vokietijos pajėgumai branduolinių ginklų srityje iš tiesų yra nemaži. Šalis yra labai pažengusi vystant urano sodrinimo, tyrimų reaktorių statybos, lazerių technologijas. Be to, kaip pastebi Vokietijos žiniasklaida, turima ilgametė patirtis kuriant atominiam ginklui reikalingas nešimo sistemas, tokias kaip lėktuvai „Eurofighter“, sparnuotosios raketos „Taurus“, „212 A“ klasės povandeniniai laivai ir kt.

Tačiau Vokietija susiduria su teisiniais apribojimais. Nuo 1975 m. Branduolinių ginklų neplatinimo sutartimi ji yra įsipareigojusi nevystyti ir neturėti branduolinių ginklų, o pagal 1990 m. sutartį „Du plius keturi“ įsipareigoja likti nebranduoline valstybe.

Kita vertus, šalies Bundestago užsakyta studija dar 2017 m. atskleidė teisinę galimybę: dabartiniai Vokietijos tarptautinės teisės įsipareigojimai apsiriboja tik draudimu įsigyti nuosavų branduolinių ginklų (t. y. turėti vokišką bombą). Vokietijoje dislokuoti JAV branduoliniai ginklai nepažeidžia branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kaip ir užsienio (pavyzdžiui, prancūzų ar britų) branduolinio ginklo potencialo bendras finansavimas.

NATO vadinamojo branduolinio dalyvavimo ribose Vokietija dalyvauja tiekdama kovinius lėktuvus, kurie galėtų nešti JAV atomines bombas. Šiam vadinamajam atominio dalyvavimo Europoje projektui, be Vokietijos, priklauso Italija, Nyderlandai, Belgija ir Turkija.

Tačiau net ir pačioje CDU esama balsų, kviečiančių pernelyg neįsijausti, nes kol kas joks atskiras Europos projektas negalėtų atstoti JAV branduolinių atgrasymo galimybių. Didelis amerikiečių pranašumas – tai, kad JAV esantys paleidimo įrenginiai Rusijai nėra taip lengvai pasiekiami.

Simboliai – akcentai

Sekmadienio vakarą, Bastilijos dienos išvakarėse, prieš tradicinį karinį paradą Eliziejaus laukuose, prezidentas E. Macronas pasakys savo metinę kalbą ginkluotųjų pajėgų atstovams. Joje neabejotinai bus kalbama ir apie gynybos biudžeto didinimą, ir apie naująją Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos branduolinę partnerystę.

Naująjį susitarimą Londonas ir Paryžius imsis įgyvendinti nuosekliai. Palaipsniui bus kuriami abiejų šalių praktinio bendradarbiavimo mechanizmai. Branduolinė priežiūros grupė, kuriai kartu vadovaus Eliziejaus rūmai ir Didžiosios Britanijos ministrų kabineto biuras, koordinuos augantį bendradarbiavimą politikos, veiklos srityse ir pajėgumų klausimais. Galima įsivaizduoti, pavyzdžiui, būsiant dvišales povandeninių laivų, galinčių gabenti branduolinius ginklus, pratybas.