Apie ketinimų deklaraciją ir galimus saugumo garantijos scenarijus „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo atsargos pulkininkas, Gynybos paramos fondo vadovas Vaidotas Malinionis (toliau – V. M.) ir Lietuvos karo akademijos doc. dr. Vytautas Isoda (toliau – V. I.).
– Koks pirmasis ketinimų deklaracijų įspūdis, kurį galime susidaryti iš viešų pasisakymų?
– V. I.: Europos Sąjungos lyderės išreiškė politinę poziciją ir paramą Ukrainai, kas buvo daroma ir anksčiau. Čia labai mažai konkretumo, bet svarbu tai, kad jos deklaruoja, kurioje pusėje yra, ir kad yra pasiryžusios prisidėti.
Tačiau, kas susiję su saugumo garantijomis, niekur nebuvo deklaruota, jog jos yra pasiryžusios griežti pirmuoju smuiku. Kol nėra taikos plano, saugumo garantijos lieka antraeiliu klausimu.
– Ar saugumo garantijos turi priklausyti nuo to, kokios yra paliaubos?
– V. I.: Neaišku, kas įvyktų ties fronto linija: kiek ir kur atsitrauktų kariaujančios pusės, kas užimtų teritorijas. Dažnai būna, kad pasirašant tam tikras paliaubas susitariama, kiek kilometrų bus demilitarizuota ir kiek zonos bus atlaisvinta nuo kariaujančių pusių.
Labai dažnai ta zona gali būti patikėta taikdariams. Tačiau dabar tai tik graži deklaracija, o konkretumo – mažai.
– Ar pritariate nuomonei, kad tai tik graži deklaracija?
– V. M.: Taip, tai greičiau yra moralinis palaikymas Ukrainai, kuris realios naudos kol kas tikrai neduoda. Nekalbama apie jokius konkrečius veiksmus ar karo sustabdymą, o tik apie kažkokias paliaubas, sutartį, kurių horizonte nesimato, ir apie tai, ką jie galbūt darytų, jei tai įvyktų.
Tai iš esmės Rusijai parodo, kad Vakarai nėra ryžtingi, ir Rusijai uždegama žalia šviesa toliau vystyti karą tokį, koks jis yra, be didelių baimių, kad bus už tai nubausta.
Rusija vis dar tradiciškai bando atrodyti žymiai stipresnė, nei iš tikrųjų yra.
Tai – strateginė Vakarų klaida, nes atrodytų, jog kariaujanti Rusija turėtų silpti ir prarasti tam tikrą potencialą, tačiau jai didelio potencialo šiai dienai net nereikia. Ji dronais, mase ir artilerija gali tęsti karą be galo, nes yra pertvarkiusi savo ekonomiką ir gynybos pramonę.
Visa Rusija reorganizuota karui. Aišku, niekas nesitiki, kad ši šalis taps supergalia su modernia kariuomene. Rusija vis dar tradiciškai bando atrodyti žymiai stipresnė, nei iš tikrųjų yra.
Paradoksas tas, kad silpnesnė Rusija yra dar pavojingesnė, nei būtų stipri. Ji bijotų ekonominių sankcijų, raudonųjų linijų, o jos silpnumą parodo gąsdinimas branduoliniais ginklais. Solidžios valstybės taip nesielgia.
– Matome, kad šių deklaracijų neparėmė ir nepasirašė JAV. Ar tai iškalbingas žingsnis?
– V. I.: Tai svarbus faktorius. Net jei deklaracijoje nebūtų numatyta, kad amerikiečiai turės kažką siųsti, būtų svarbu, kad jie kartu su europiečiais bendrais pajėgumais būtų pasiruošę tai daryti.
Vienintelė šalis, su kuria skaitosi Rusija, yra JAV. Deryboms vadovauja JAV. Nuo praėjusių metų Europos šalys reiškė protestus, kodėl jos nebuvo pakviestos prie derybų stalo, tačiau, visų pirma, Rusija jų nenori ir mano, kad dėl Ukrainos galima susitarti tik su JAV.
Todėl amerikiečių vaidmuo šiuo atveju yra labai svarbus. Taikos derybų teorija sako, kad jeigu yra viena iš pusių, kuri nėra suinteresuota taika, vadinamasis nešališkas tarpininkavimas neatneš jokių rezultatų.
Iš esmės tokiu atveju tik išlošiama laiko Rusijai, kuri neturi ko prarasti. Jei norima pasiekti kokį nors rezultatą, amerikiečiai turi daryti spaudimą Rusijai.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
