„Wikipedia“ nuotr.

DRASTIŠKA VIENO VAIKO POLITIKA: KINIJOS IŠSIŽADĖTI KŪDIKIAI IEŠKO SAVO TĖVŲ

2021-12-12 05:00
Parengė Lukas Gricius

Drastiška vieno vaiko politika, kuria Kinijos komunistų partija bandė spręsti demografines ir socialines problemas, sulaužė milijonų gyvenimus. Per tris dešimtmečius šimtai tūkstančių Kinijoje gimusių mergaičių buvo išmestos į gatvę, vėliau dažna buvo įdukrinta ir užaugo užsienyje. Šiandien jau suaugusios jos ieško savo šaknų.

Tipiškas atvejis

Jin buvo dar kūdikis, kai tėvai ją paliko viename Sičuano ūkių. Mergaitė buvo susukta į antklodę kartu su rašteliu: gimė 1988 m. balandžio 4-ąją 4 val. Trys ketvertai – prasta kombinacija: žodis "keturi" kinų kalba skamba kaip "mirti". Tačiau mergaitei pasisekė. Mažylė nemirė iš bado ar šalčio: ją rado ir pasiėmė auginti ūkininkai. Kai Jin sukako penkeri ar šešeri, globėjai nuvedė ją į našlaičių namus Čongčinge: mergaitė neturėjo gimimo liudijimo, todėl negalėjo būti įtraukta į mokinių sąrašus. Be to, šeima jau augino sūnų ir neturėjo teisės auginti daugiau vaikų. Kai Jin sukako keturiolika, ją įsivaikino amerikiečių pora: mergaitės laukė ne tik nauja šeima, bet ir naujas vardas – Lexi.

Lexi – viena iš šimtų tūkstančių mergaičių, kurios 1980–2015 m. buvo paliktos Kinijos gatvėse, aikštėse ir traukinių stotyse. Šiuo laikotarpiu Kinijoje vykdant vieno vaiko politiką tėvai be didelių emocijų atsikratydavo mergaitėmis: esą, jei galima turėti tik vieną atžalą, tuomet geriau sūnus, kuris prižiūrės nusenusius gimdytojus. Mokėti baudų už antrąjį vaiką niekas nenorėjo, o ir neturėjo lėšų.

Reiškinys tapo masinis, tad kai vaikų namai buvo perpildyti, 1985 m. Kinija leido įsivaikinti vaikus užsieniečių poroms. Amerikos Pew tyrimų centro duomenimis, vien 1999–2016 m. užsieniečiai įvaikino beveik 270 tūkst. mažųjų kinų – 98 proc. jų buvo mergaitės. Bemaž trečdalis vaikų išvyko į JAV.

Kinijoje vykdant vieno vaiko politiką tėvai be didelių emocijų atsikratydavo mergaitėmis: esą, jei galima turėti tik vieną atžalą, tuomet geriau sūnus, kuris prižiūrės nusenusius gimdytojus.

Detektyvo darbas

Šiandien dauguma buvusių našlaičių jau suaugę, turi savo šeimas, vaikų. Daug jų nori turėti ir namus Kinijoje, kur jų lauktų gimdytojai, ar bent sužinoti, kas jie buvo. Atsakymų į šiuos klausimus ieško ir Lexi. Kai pati pagimdė dukrą, Lexi sako supratusi, kokį sunkų sprendimą turėjo priimti jos motina ir kaip svarbu vaikystėje augti su savo tikrais tėvais.

"Norėčiau jai pasakyti, kad man viskas gerai. Noriu, kad ji žinotų, kad jos priimtas sprendimas nebūtinai buvo blogas. Ji juk galėjo mane nužudyti", – apie tai, ką pasakytų suradusi savo biologinę motiną ir kodėl apskritai ieško savo tėvų, užsienio žurnalistams pasakojo amerikietė.

Domėtis savo kilme Lexi pradėjo dar prieš dešimtmetį studijuodama Kinijoje. Per skelbimus vietiniame laikraštyje, iš pokalbių su Čongčingo vaikų namų darbuotojais jai pavyko surasti įtėvius, nors didelių emocijų ir neišgyveno: atmintis tarsi tyčia ištrynė jų veidus ir namus. Labiau sukrėtė susitikimas su vaikų namų direktore, kuri galiausiai paprašė iš Lexi pinigų ir kelionės į JAV.

Ieškodama savo šaknų, Lexi kreipėsi į biotechnologijų įmonę "23andMe" ir atliko DNR testą: taip ji bent jau galėjo išsiaiškinti, ar neturi biologinių giminaičių Jungtinėse Valstijose. Deja, stebuklas neįvyko.

Kitaip nei "Netflix" filmo "Rasti" herojėms pusseserėms, būtent taip atradusioms viena kitą. Filmo kūrėjai palydėjo merginas į Kiniją, kur jie turėjo vilties rasti savo tikruosius tėvus. Nors šiame kelyje jiems padedanti kompanija "My China Roots" per savaitę sulaukė daugiau nei 100 įtėvių šeimų skambučių, anot kompanijos įkūrėjo Huihano Lie, tikimybė sujungti šeimas – minimali. Daugeliu atvejų vaikai būdavo paliekami nenurodant jų kilmės.

Nesulaukia atsako

"Dauguma šių tėvų gėdijasi. Jie bijo, kad jų vaikai pasmerks", – sako Huihanas Lie. Vienu atveju, kai pavyko surasti tėvus, tėvas atsisakė susisiekti su sūnumi. Apie priežastis H.Lie gali tik spėlioti: "Akivaizdu, kad yra daug asmeninių traumų." Galbūt slegia ir neišspręsti konfliktai šeimoje dėl sprendimo atsikratyti vaiku.

Filme "Rasti" taip pat rodomi tėvai, kurie nekantriai laukia iš dukros gyvybės ženklo ir kurių viltis žlugdo neigiamas DNR testas. Žaizdos, kurias suplėšė vieno vaiko politika, neužgijo iki šiol.

Daugeliui įvaikintų kinų vilties suteikia labai svarbi jų gyvenimo stotelė – vaikų namai, prie kurių jie buvo palikti ar į kuriuos atnešti radėjų. "Netflix" filmas išjudino senas žaizdas ir paskatino įvaikintus kinus peržengti ribą, skiriančią jų naująjį gyvenimą ir gyvenimą gimtinėje.

H.Lie kompanijos darbuotojai publikuoja skelbimus vietiniuose laikraščiuose, susisiekia su vaikų globos namais, iš kurių kažkada savo vaikus pasiėmė užsienio įtėviai. Tiesa ta, kad toli gražu ne visi į tokius skelbimus atsiliepiantys žmonės gali padėti rasti siūlo galą: kai kurie privatūs asmenys nori tik pasipelnyti, o vaikų namų administracijos apskritai bijo savivaliauti. Dažnu atveju kalbama apie paramą JAV piliečiams, o su Jungtinėmis Valstijomis Kinijos santykiai dabar ne patys geriausi. Bijodami peržengti nematomą ribą vaikų namų vadovai pirmiausia prašo aukštesnių instancijų leidimo padėti amerikiečiui, o tai labai apsunkina paieškas ar jas apskritai nutraukia.

Filmas išjudino senas žaizdas ir paskatino įvaikintus kinus peržengti ribą, skiriančią jų naująjį gyvenimą ir gyvenimą gimtinėje.

Šiurpios patirtys

Tiesa, taip sudėtinga ieškoti savo biologinės šeimos buvo ne visada. Iki 2017-ųjų Kinija net organizavo grupines keliones įtėviams ir jų šeimoms. Didžiojoje liaudies salėje Pekine juos sutikdavo socialinių reikalų ministras: įvaikintieji vadinti tiltu tarp Kinijos ir likusio pasaulio. 2002 m. Amerikos kongresmenų vizito metu prezidentas Jiang Zeminas sakė, kad Kinijos našlaičių apgyvendinimas JAV prisidėtų prie taikos pasaulyje.

Tokių kelionių metu būdavo aplankomi ir našlaičių namai, tačiau ieškant tėvų tiriant DNR valstybė neskubėjo į pagalbą.

Anot kinės, 1992 m. įkūrusios tarptautinę įvaikinimo organizaciją ir padėjusios amerikiečiams įsivaikinti 4 000 mažųjų kinų, ieškant biologinių tėvų galima lengvai iškedenti nešvarius apatinius. "Nuo vietos iki aukščiausio lygio institucijų – niekas nenori kišti nagų", – sako moteris, nenorinti atskleisti savo vardo – taip būsią saugiau ir jai, ir jos klientams.

Moteris sako žinanti atvejų, kai šeimos planavimo tarnybos darbuotojai priversdavo šeimas atsisakyti antrojo vaiko. Jų motyvas buvo merkantilinis – pinigai. Už kiekvieną įvaikinamą našlaitį užsieniečiai turėdavo sumokėti 3 000 dolerių.

Ji pasakoja apie berniuką, kurį pati atvežė į JAV įtėviams. Tik po dviejų dešimtmečių paaiškėjo, kad jis nebuvo paliktas – tiesiog pabėgo traukinių stotyje. Nors tėvai jo ieškojo, berniukas atsidūrė beširdžių suaugusiųjų rankose ir buvo už pinigus atiduotas įtėviams.

Buvusi žurnalistė pasakoja, kad 1992-aisiais apsilankiusi vaikų namuose buvo šokiruota pamatyto vaizdo: "Mes buvome komunistinė šalis, kuri tariamai rūpinasi visais. Tačiau ten kūdikiai buvo sukandžioti uodų, atrodė kaip Afrikos pabėgėlių vaikai. Šlapimo ir išmatų kvapas buvo nepakeliamas." Tuomet ji metė darbą, studijavo socialinį darbą JAV ir ėmėsi įvaikinimo. Jos patirtį atkartojo ir dar 1995 m. BBC sukurtas dokumentinis filmas "Mirštantys kambariai". Slapta nufilmuotuose kadruose matyti vegetuojantys mažyliai, pririšti prie kėdžių su skylutėmis išmatoms ir šlapimui. Filme demaskuojami faktai apie mirštančius vaikus: našlaičių namuose dramatiškai trūko darbuotojų.

Panaši ir Lexi patirtis. Ji atsimena, kaip dar gyvendama vaikų namuose ir žaisdama slėpynių atrado į pagalvių užvalkalus susuktus trijų kūdikių kūnus. Juos, kaip ir kitus mirusius vaikus, kelis kartus per metus išsiveždavo baltas automobilis. Lexi manymu, nelaimėliai sunkiai susirgo ir tėvai galėjo manyti, kad našlaičių namuose jiems padės.

Vaikų namai, kuriuose gyveno Lexi, buvo penkių aukštų. Pirmame gyveno sveiki vaikai, antrame – turintys fizinę negalią, trečiame – kūdikiai, ketvirtame – turintys psichikos negalią. Dviaukštės lovos, muštras, maistas, draugystės. Su kai kuriomis buvusiomis draugėmis ji palaiko ryšius iki šiol.

Santykinė pažanga

BBC dokumentinis filmas buvo tarsi spaudimas tuometei Kinijos vyriausybei padidinti vaikų namų finansavimą. Gerėjant šalies ekonomikos būklei, ėmė gerėti ir padėtis vaikų namuose. 2004 m. net buvo įsteigtas fondas, skirtas negalią turintiems našlaičiams gydyti. 2006 m. pradėtos vykdyti vaikų globos namų renovacijos ir statybos programos, pagal vakarietišką modelį buvo sukurtas įtėvių tinklas. 2006 m. Kinija prisijungė prie Hagos konvencijos dėl vaiko apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Tačiau vieno vaiko politika Kinijoje tęsėsi iki pat 2016 m.

Jos ištakos siekia XX a. devintąjį dešimtmetį, kai tarptautiniai ekspertai patarė Pekinui imtis veiksmų prieš spartų gyventojų skaičiaus augimą. Tuometis Kinijos lyderis Den Siaopinas nurodė imtis visų priemonių, reikalingų Kinijos gyventojų skaičiaus augimui kontroliuoti. Pradėta vykdyti priverstinę sterilizaciją, buvo žudomi kūdikiai, prievarta daromi abortai – kartais net devintą mėnesį. Kad tėvai nesipriešintų, jie būdavo suimami, atleidžiami iš valstybės tarnybos, jiems išjungiama elektra ir vanduo, sugriaunami jų namai. Daugelis moterų bandė slėpti savo nėštumą. "Žmonės nenorėjo palikti savo vaikų. Tačiau jiems buvo draudžiama juos auginti", – sako minėta įvaikinimo tarpininkė. Jos žodžiai itin svarbūs įvaikiams: kad aklai nekaltintų savo biologinių tėvų.

Dabar kinų našlaičiams įtėvių pirmiausia ieškoma pačioje šalyje. Pastaraisiais metais jų skaičius būdavo nuo 25 000 iki 30 000 per metus. Nepaisant to, Kinija vis dar yra pagrindinė šalis, iš kurios amerikiečiai įsivaikina užsieniečius vaikus. Dažniausiai tai fizinę ar psichikos negalią turintys mažyliai. Įtėviai paprastai yra labai religingi ir rūpestį tokiais vaikai vadina savąja misija.

Gairės: Kinija, vieno vaiko politika, įvaikinti kinai

Rašyti komentarą

Komentarai (1)