Į ALIASKĄ GRĮŽO ŠALTOJO KARO NUOTAIKA: SAVI TOLI, RUSAI – ČIA PAT

Tarptautinėje oro erdvėje netoli Aliaskos šią savaitę JAV karo lėktuvai perėmė du Rusijos bombonešius. Šiaurės Amerikos oro ir kosmoso erdvės gynybos vadavietė atvejo nelaiko grėsmingu – į vadinamąją Aliaskos oro gynybos identifikavimo zoną užsienio lėktuvai ir anksčiau įskrisdavę. Tačiau Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste panašios žinutės įgyja naujų prasmių. Ypač Aliaskos žmonėms, gyvenantiems labai toli nuo pagrindinės JAV teritorijos ir vos per kelis kilometrus nuo Rusijos.

Provokuojantys pareiškimai

Kai anksčiau iš rusų šovinistų lūpų išsprūsdavo Aliaskos vardas, net didžiausias pesimistas šioje atokiausioje JAV valstijoje nelabai ko nors baiminosi. Po vasario 24-osios ir didžiausias optimistas negali nejausti apmaudo, kad net ir šiais laikais civilizuotoje planetos dalyje teberusena nesveikos aistros ir pretenzijos į kaimynų žemes.

Kas, jei Kremliaus šeimininkas, žengęs net racionaliu išskaičiavimu absurdišką žingsnį į pietvakarius nuo savo valstybinės sienos, susigundys tokiai pat aferai ir prie tolimiausio valstybės taško rytuose? Kas bus, jei netradicinius hibridinius žaidimus maniakiškai pamėgęs Kremlius subręs atidaryti antrąjį frontą ir tai bus Aliaskoje?

Ar atsitiktinai liepą Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas viešai priminė amerikiečiams, kad Aliaską 1867 m. jie pirko iš Rusijos už net ir anuomet juokingą 7,2 mln. dolerių sumą (skaičiuojant šių dienų verte – apie 144,393 mlrd. dolerių)? 1799–1867 m. Aliaską valdė Rusijos ir Amerikos bendrovė – pusiau valstybinė Rusijos imperijos prekybinė kolonijinė organizacija. Aliaska buvo parduota po Krymo karo.

Tegul Amerika visada prisimena: yra dalis jos (Rusijos) teritorijos – Aliaska. Kai jie pradės bandyti disponuoti mūsų ištekliais užsienyje, prieš tai pagalvokite, kad ir mes turime ką grąžinti.

„Tegul Amerika visada prisimena: yra dalis jos (Rusijos) teritorijos – Aliaska. Kai jie pradės bandyti disponuoti mūsų ištekliais užsienyje, prieš tai pagalvokite, kad ir mes turime ką grąžinti“, – viešai transliuotame parlamento posėdyje sakė V.Volodinas. Jo pavaduotojas Piotras Tolstojus esą net siūlęs  surengti referendumą šia tema.

Kad pretenzijos į Aliaską nėra vien lengvas paerzinimas, netrukus parodė ir Kremliaus trolių darbo rezultatai. Dabar dažniausiai gūgle ieškomos frazės rusų kalba nedviprasmiškos: „Kada Aliaska bus mūsų; kas išnuomojo Aliaską; kam buvo parduota Aliaska; kam priklauso Aliaska; kada baigiasi Aliaskos nuomos sutartis; kur Aliaskoje gyvena rusai?"

Krasnojarske net atsirado didžiulis plakatas su ta pačia spalva nudažytu Rusijos ir Aliaskos plotu ir užrašu „Aliaska – mūsų!“ Jo atsiradimo istorija panaši į rebusą. Stendą išsinuomojo lengvųjų automobilių priekabų gamybos kompanija „Aliaska“, sugalvojusi tokią ne itin subtilią reklamą.

Buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pastaraisiais metais nusiritęs iki tikro politikos komiko, tik dažniau pasireiškiančio socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, o ne humoro klubuose, viename savo naktinių įrašų apskritai pareiškė, kad Rusija neturi sienų. Todėl jautresnis su Rusija besiribojančių teritorijų gyventojas gali pagrįstai nerimauti, kad vieną dieną žalieji žmogeliukai išdygs ir po jų langais, net jei jie – Aliaskoje?

Kelionės laiku

„Ten, pačiame gale, – Rusija", – rodydamas nuo pietvakarinės Aliaskos pakrantės vandens link žurnalistams iš Europos sako Jimas Stimpfle'as. Šia kryptimi jis žvelgė su viltimi, kol neįvyko tai, kas apvertė aukštyn kojomis bemaž viso pasaulio gyvenimą.

Užuomina: akimirksniu tiek Rusijos valstybinės žiniasklaidos, tiek socialinių tinklų vartotojų dėmesio sulaukęs Krasnojarske iškabintas dviprasmiškas reklaminis priekabų gamybos įmonės „Aliaska“ plakatas skelbia „Aliaska – mūsų!“ / Redakcijos archyvo nuotr.

74-erių amerikietis prieš tris dešimtmečius buvo turbūt vienas didžiausių JAV ir SSRS suartėjimo entuziastų visame Nome – prie Beringo jūros esančiame mieste. Nekilnojamojo turto agentui patiko Michailas Gorbačiovas ir jo persitvarkymo, viešumo idėjos. Entuziazmo pagautas, J.Stimpfle'as išmoko rusų kalbą ir 1986-aisiais Eurazijos žemyno link paleido dujų balionus su Providenijos – gyvenvietės Rusijoje, Čiukčių pusiasalio rytiniame gale, merui skirtais laiškais rusų kalba.

Po dvejų metų išsipildė dar viena J.Stimpfle'o svajonė: iš Nomo į Provideniją išskrido Aliaskos oro linijų lėktuvas „Boeing 737-200“ su 82 amerikiečiais keleiviais. J.Stimpfle'as sako anuomet net mąstęs apie keltą tarp abiejų šalių. Tai neįvyko, tačiau Nome įsikūrusi oro bendrovė „Bering Air“ nuo 1988 m. reguliariai skraidė pirmyn ir atgal į Čiukčių pusiasalį.

Aliaskos ir Rusijos gyventojai tarsi prisiminė tai, ką daugybę šimtmečių darė jų protėviai: vėl ėmė keliauti vieni pas kitus. Skraidė verslininkai, mokytojai, Rotary klubų nariai, turistai. Pastaruosius viliojo daug kas. Dar atšiauresnė nei Aliaskoje Rusijos Tolimųjų Rytų gamta, egzotiška buitis, galimybė įkelti koją į tiek dešimtmečių šalia buvusią uždraustą žemę. Jau nekalbant apie tai, kad šis skrydis buvo tikrų tikriausia kelionė laiku: kirsdami tarptautinę datos liniją, keleiviai persukdavo laikrodį 20 valandų į priekį.

Tokios kelionės buvo naudingos pačiam Nomui ir 3 700 jo gyventojų. Aliaskos sostinė Ankoridžas tapo Magadano partneriu – draugystę simbolizavo prie rotušės kabanti Rusijos vėliava. Regionų abipus Beringo sąsiaurio gyventojus siejo dar ir tai, kad jie, nepaisant daugybės skirtumų, yra už tūkstančių kilometrų nutolę nuo savo šalių politinio centro.

Plataus masto karo prieš Ukrainą, kuriuo virto „specialioji karinė operacija“, aidas akimirksniu pasiekė ir už tūkstančių kilometrų nuo fronto esantį Beringo sąsiaurio regioną. „Bering Air“ skrydžiai nutrūko.

Pratrūko kažkada seniai pažintas, vėliau į pasąmonės užkaborius užkištas nerimas.

Slėptuvės ir ginklai

Tuoj po vasario 24-osios, Rusijos invazijos į Ukrainą aktyviosios fazės pradžios, vietos laikraštis „Nome Nugget“ sulaukė nerimaujančių skaitytojų laiškų su klausimais apie čia pat esančios Rusijos keliamą pavojų ir slėptuves oro atakų atveju. Juk ties Beringo sąsiauriu Aliaską nuo Rusijos skiria tik 85 km, o JAV priklausančią Mažojo Diomedo salą (JAV), kur esama ir „Nome Nugget“ prenumeratorių, nuo Rusijai priklausančios Didžiojo Diomedo salos (Rusijoje vadinamos Ratmanovo sala) – vos 4 km.

Vietos žurnalistai, kaip ir nepartinis Nomo meras Johnas Handelandas jaučiasi ramiau. „Užaugau Nome Šaltojo karo metais. Kai buvome vaikai, kartais šokinėdavome po stalais – treniravomės, kaip elgtis invazijos atveju, „Die Welt“ pasakojo meras, prisimindamas bunkerius, – žinojome, kur eiti, jei kas nors nutiktų.“ Nors dauguma namų Nome buvo mediniai, mokykla ir ligoninė buvo pastatytos iš betono. Negana to, miestelyje netgi buvo įrengta požeminė priešlėktuvinė slėptuvė.

Meras sako niekada nesijaudinęs, kad kažkas gali nutikti. Nei dabar, nei anuomet. Jis buvo tarp pirmųjų garsiojo Draugystės skrydžio keleivių 1988-aisiais. Kai Šaltojo karo ledai ėmė tirpti, jis taip pat turėjo vilčių. Nors, prisipažįsta, nebuvo apimtas tokios euforijos kaip J.Stimpfle'as.

Tačiau šiandien J.Handelandas skeptiškas: „Rusai veikia, taip sakant, mūsų kieme. Jie ten žvejoja. Jie gabena gamtines dujas ir kitas prekes Beringo sąsiauriu.“ Tai, jo manymu, reiškia, kad ateityje Nome vis dažniau bus girdimi naikintuvai, įskrendantys į Aliaskos oro erdvę arba artėjantys prie jos.

Tačiau kalbėdamas apie Maskvos gąsdinimus jis šypsosi. „Visi iš to juokiasi“, – sako jis. Tačiau kai kurie žmonės Nome galvoja: „Galbūt mes esame pačioje ugnies linijoje. Jei iš tikrųjų kiltų konfliktas su JAV, galbūt jis prasidėtų ne Vašingtone ar Niujorke. Būtų labai akivaizdu, jei jis prasidėtų čia.“

V.Volodino pareiškimas kelia šypseną ir vietos deputatui Andy Josephsonui: 1867-ųjų sandoris seniai baigtas. Apie anuos laikus, kai šias žemes valdė Rusijos imperatorius, mena tik stačiatikių cerkvė ir alkoholinių gėrimų parduotuvių asortimentas: Aliaskoje degtinės pasiūla gerokai didesnė nei kitur JAV.

Jei rusų desantas išsilaipintų Aliaskoje, jis netruktų įsitikinti, kad vietos gyventojai yra gerai ginkluoti. Anot A.Josephsono, žmonės imtųsi ginklų panašiai kaip ukrainiečiai. Aliaskoje, kur gerokai didesnė tikimybė sutikti ne rusų desantininką, bet laukinį žvėrį, bent vieną ginklą turi du iš trijų namų ūkių. Pagal šį rodiklį Aliaska užima trečią vietą tarp visų 50 JAV valstijų.

Kol kas iš Rusijos pusės Aliaską pasiekia tik privatūs „desantininkai“. Tiksliau, tie, kurie sakosi nenorį vilktis karinę uniformą. Spalio pradžioje du rusai valtimi atplaukė iš Egvekinoto Rusijoje į Gambelo miestelį JAV priklausančioje Šventojo Lauryno saloje. Įveikę gyvybei pavojingą 250 jūrmylių kelionę, rusai pasiprašė politinio prieglobsčio, kurį bėgantiems nuo mobilizacijos pažadėjo suteikti JAV.

Kita vertus, A.Josephsonas supranta: Aliaskos užpuolimas išprovokuotų trečiąjį pasaulinį karą. „Tuomet turėtume didesnių problemų nei tik mūsų pačių maži gyvenimai“, – sako jis.