Ketvirtadienį Afganistane vyks prezidento rinkimai. Nors šalyje klesti skurdas, korupcija, narkomafija ir talibai, niekam net nekyla abejonių, kad iš kelių dešimčių kandidatų pergalę švęs dabartinis šalies vadovas Hamidas Karzai.

Taip pat abejotina, ar po rinkimų kas nors šioje šalyje pasikeis. Juk H.Karzai prezidento poste nuo 2004-ųjų, o neoficialiai šalį valdo nuo 2001-ųjų invazijos, kai JAV armija nuvertė Talibano režimą. Tačiau per tuos aštuonerius metus padėtis Afganistane tik pablogėjo. Talibai jau rengia atakas prie pat Kabulo, kasdien pranešama apie vis naujus išpuolius ir sąjungininkų aukas. Rinkimai, kurių baigtis aiški, – puiki proga kovotojams patekti į žiniasklaidos akiratį ir net sustiprintos JAV bei sąjungininkų pajėgos yra bejėgės.

Tiesa, lietuvių "kontroliuojamoje" Goro provincijoje gan ramu, bet kiek tai truks – sunku pasakyti. Taip pat sunku pasakyti, ką veikia ten Lietuvos kariai. Tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolęs Afganistanas toli gražu nėra strategiškai svarbus mūsų šaliai, o tuo labiau artimas. Taip, Lietuva, dalyvaudama atstatant Gorą, atiduoda skolą už narystę NATO ir draugystę su JAV.

Tačiau kitos NATO narės neskuba lįsti į Afganistano katilą, o Vašingtonui, nors šis dabar ir sukoncentravo dėmesį į šią šalį, Lietuvos pagalba nėra tokia jau gyvybiškai svarbi. Tuo labiau kad naujoji JAV administracija bando perdėlioti tarptautinės politikos šachmatų lentą, primiršusi apie draugus iš Vidurio ir Rytų Europos.

Ekonominė krizė – tai dar vienas argumentas, skatinantis susimąstyti apie Lietuvos misijos Goro provincijoje galimą pabaigą. Ar sunkmečio sąlygomis galima leisti milijonus kažkam, kas labai toli, ir iš to negauti jokios apčiuopiamos naudos? Nejaugi Lietuva neturi interesų artimesnėse teritorijose, kuriose galėtų daug efektyviau panaudoti Afganistanui skiriamus išteklius?