Kursas – Vakarų link
Pagrindinis rinkimų favoritas – premjeras Nikolas Pašinianas ir jo partija „Pilietinė sutartis“. Nors jo populiarumas, palyginti su 2018 m. Aksomine revoliucija, gerokai sumažėjo, patikimiausios apklausos vis tiek rodo, kad būtent valdantieji turi didžiausias galimybes išlaikyti valdžią.
Tarptautinio respublikonų instituto duomenimis, apie ketvirtadalis rinkėjų yra pasirengę balsuoti už N. Pašiniano politinę jėgą. Tai nėra triuškinantis pranašumas, tačiau opozicija išlieka fragmentuota, o jos lyderiai visuomenėje kelia ne mažiau klausimų nei pats premjeras.
N. Pašiniano rinkimų kampanija grindžiama keliais kertiniais argumentais. Pirmasis – taika su Azerbaidžanu. Premjeras atvirai teigia, kad alternatyva jo politikai būtų naujas karas, kuriam Armėnija nepasirengusi. Antrasis argumentas – būtinybė mažinti priklausomybę nuo Rusijos ir plėtoti santykius su ES ir JAV.
Dar visai neseniai Armėnija buvo laikoma viena artimiausių Maskvos sąjungininkių posovietinėje erdvėje: šalis priklausė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kur pirmuoju smuiku grojo Maskva, ir Eurazijos ekonominei sąjungai; jos teritorijoje, Giumri mieste, veikė Rusijos karinė bazė, ekonomika buvo glaudžiai susieta su Rusijos rinka.
Tačiau per pastaruosius dvejus Armėnija metus žengė kelis labai svarbius žingsnius. Šalis faktiškai įšaldė savo dalyvavimą KSSO, pradėjo aktyviau bendradarbiauti su NATO valstybėmis, o parlamentas priėmė įstatymą dėl stojimo į ES proceso pradžios.
Vis daugiau armėnų mano, kad ilgalaikė orientacija į Rusiją buvo strateginė klaida. Jaunesnė karta kur kas palankiau vertina ES, Vakarų švietimo modelį, ekonominę integraciją ir demokratines reformas. IRI apklausos rodo, kad paramą stojimui į ES dabar išreiškia daugiau nei 70 proc. respondentų – tai rekordinis rodiklis šalies istorijoje.
Rusija neteko sverto
Ilgus metus pagrindinė Kremliaus įtakos priemonė Armėnijoje buvo Kalnų Karabacho konfliktas. Situacija kardinaliai pasikeitė po 2020 m. karo, kai Azerbaidžanas susigrąžino dalį šio regiono teritorijos. Į karo veiksmus Rusija nesikišo – apsiribojo formaliu tarpininkavimu. Dar didesnis lūžis įvyko 2023 m., kai Baku galutinai perėmė Kalnų Karabacho kontrolę. Armėnijoje dislokuoti rusų „taikdariai“ faktiškai nesikišo. Tada Armėnijoje pradėjo byrėti ilgus metus gyvavęs įsitikinimas, kad Maskva yra pagrindinė šalies saugumo garantė.
Po šių įvykių Jerevanas pradėjo sparčiai keisti užsienio politikos kryptį, ieškoti naujų saugumo partnerių. ES Armėnijai skiria šimtus milijonų eurų reformoms ir infrastruktūrai. Šalis diversifikuoja ginkluotės pirkimus (iš Prancūzijos įsigijo oro gynybos sistemų „Mistral“, šarvuotų transporto priemonių ir radarų, iš Indijos – reaktyvinių salvinės ugnies sistemų „Pinaka“, haubicų ir priešdroninės įrangos), plečiamas karinis bendradarbiavimas ir su JAV.
Papildomu JAV interesu regione tapo vadinamasis Trumpo koridorius – logistinis maršrutas, kuris turėtų sujungti Azerbaidžaną su Nachičevanės autonomine respublika per Armėnijos teritoriją.
Po 2020 m. Karabacho karo Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos susitarime kalbėta apie siekį atkurti transporto jungtis regione. Tačiau realų politinį pagreitį projektas įgavo pernai rugpjūtį, tik ne Maskvos, bet JAV dėka. Vašingtone N. Pašinianas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas bei JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė bendrą deklaraciją dėl vadinamojo Trump Route for International Peace and Prosperity (TRIPP).
Projekte kalbama apie kelių, geležinkelių, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūros koridorių per Armėnijos pietus. Vašingtonas šį maršrutą vertina kaip strategiškai svarbią jungtį tarp Vidurinės Azijos, Pietų Kaukazo ir Europos, mažinančią Rusijos ir Irano įtaką regione. Armėnijai projektas reikštų galimybę tapti svarbia tranzito valstybe, atverti sienas su Turkija ir pritraukti papildomų Vakarų investicijų.
Aukščiausio lygio spaudimas
Maskva itin jautriai reaguoja į kiekvieną Jerevano žingsnį Vakarų link ir kol kas išlaiko reikšmingus poveikio svertus. Pernai Rusijai teko apie 35–35,5 proc. visos Armėnijos eksporto ir užsienio prekybos. Tiesa, 2025 m. prekybos apimtis sumažėjo dėl kritusio aukso ir reeksporto srauto – po plataus masto invazijos į Ukrainą Armėnija tapo svarbiu reeksporto kanalu į Rusiją.
Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, daugiau kaip 85 proc. Armėnijos importuojamų dujų tiekiama iš Rusijos, o „Gazprom“ visiškai kontroliuoja šalies dujų perdavimo sistemą. Be to, Rusija tiekia visą branduolinį kurą Mecamoro atominei elektrinei, kuri pagamina apie 30–40 proc. Armėnijos elektros energijos.
Rusijoje gyvena didžiulė armėnų diaspora, kurios finansiniai pervedimai išlieka svarbūs Armėnijos ekonomikai.
Po nesėkmingų bandymų paveikti politinius procesus Moldovoje Kremlius akivaizdžiai sutelkė dėmesį į Armėniją. Kadangi nebegali spausti politikų, žvilgsnį nukreipė ten, kur mano galintis veikti per užkulisinių žaidimų agentus, pasitelkti naujausias komunikacijos technologijas, manipuliuoti rinkėjų nuotaikomis.
Neseniai Rusijos prezidentas pabandė Jerevanui atvirai primesti referendumą dėl integracijos į ES ir nedviprasmiškai pastebėjo: Ukrainos drama prasidėjusi nuo noro siekti narystės ES.
Neatsitiktinai ir Briuselis skelbia padedantis Jerevanui apsisaugoti nuo užsienio kišimosi, ypač nuo dezinformacinės kampanijos iš Rusijos.
Informaciniai agentai
Tyrimų leidinio „The Insider“ duomenimis, Rusijos prezidento administracijoje sukurta speciali komanda darbui su Armėnija. Į procesą įtraukti prezidento administracijos pareigūnai, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, žvalgybos tarnybos, prorusiškos organizacijos ir vadinamosios minkštosios galios struktūros.
Vieni pagrindinių Armėnijos krypties kuratorių – prezidento administracijos pareigūnai Valerijus Černyšovas ir Dmitrijus Avanesovas, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Su Armėnijos tema aktyviai dirba ir vicepremjeras Aleksejus Overčiukas, kuris reguliariai perspėja Jerevaną apie galimus ekonominius padarinius, jei šalis toliau artės prie ES.
Maskvos įtakos infrastruktūra Armėnijoje yra daugiasluoksnė. Joje veikia „Rossotrudničestvo“, „Rusijos namai“, įvairūs fondai, ekspertiniai centrai ir prorusiškos organizacijos. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunimui – seminaruose, vasaros stovyklose ir viešuose renginiuose nuolat kartojama mintis, kad Armėnija be Rusijos neturi ateities.
Be informacinio poveikio, Maskva išlaiko ir žvalgybinį aktyvumą. „The Insider“ teigimu, Rusijos žvalgybos tarnybos itin atidžiai stebi patį N. Pašinianą, o Armėnijoje dirbantys Rusijos diplomatai dažnai yra siejami su žvalgybinėmis funkcijomis.
Kremlius taip pat remia prorusiškas opozicines jėgas.
Netikėtas opozicijos veidas
Didžiausia šios kampanijos staigmena tapo Rusijos milijardierius Samvelas Karapetianas ir jo blokas „Stipri Armėnija“. Dar prieš metus jis beveik nedalyvavo Armėnijos politikoje, nors aktyviai investavo į ekonomiką ir finansavo įvairius projektus.
Situacija pasikeitė po konflikto tarp N. Pašiniano ir Armėnijos Apaštališkosios Bažnyčios. Premjerui pradėjus viešai kritikuoti katalikosą Kakeriną II, S. Karapetianas stojo Bažnyčios pusėn.
Netrukus verslininkas buvo suimtas dėl kaltinimų raginimu užgrobti valdžią ir pinigų plovimu, tačiau tai tik sustiprino jo, kaip pagrindinio opozicijos simbolio, įvaizdį.
S. Karapetiano biografija glaudžiai susijusi su Rusija. XX a. pabaigoje jis persikėlė į Kalugą, priėmė Rusijos pilietybę ir sukūrė milžinišką verslo imperiją „Tashir“. Anot „The Insider“, jo verslo ryšiai su Rusijos valdžios struktūromis seniai kelia klausimų, o Armėnijos valdžia atvirai vadina jį Kremliaus projektu.
Armėnijos Konstitucija draudžia premjero pareigas eiti dvigubą pilietybę turintiems asmenims. Tačiau S. Karapetianas šalininkai tikina, kad pergalės atveju Konstitucija būtų pakeista.
Apklausos rodo, kad „Stipri Armėnija“ gali surinkti apie 9 proc. balsų.
Dar vienas Maskvai palankus politikas – buvęs prezidentas Robertas Kočarianas. Prieš penkerius metus jis buvo pagrindinis N. Pašiniano konkurentas, tačiau šiandien jo reitingai smarkiai sumenkę.
Rinkimuose dalyvauja ir partija „Klestinti Armėnija“, vadovaujama oligarcho Gagiko Carukiano. Šis politikas garsėja ne tik verslo ryšiais su Rusija, bet ir skandalinga praeitimi. Sovietmečiu jis buvo nuteistas už apiplėšimą ir grupinį išžaginimą. G. Carukiano partija yra pasirašiusi bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“.
Naujausi komentarai