Vokietijos vyriausybės ir projekte dalyvaujančių įmonių iki pat 2022 m. kaip mantra kartotas teiginys, esą Kremliaus geopolitinio įrankio, koncerno „Gazprom“ dujotiekių tinklas yra privatus verslo projektas, niekada nebuvo tiesa. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nord Stream. Wie Deutschland Putins Krieg bezahlt“ („Nord Stream. Kaip Vokietija mokėjo už Putino karą“) žinomi žurnalistai Steffenas Dobbertas ir Ulrichas Thiele atskleidžia, kaip Kremliaus marionetėmis virtę vokiečių, Skandinavijos šalių politikai leido Kremliui Baltijos jūroje nutiesti vamzdyną, turėjusį tapti vienu iš agresijos prieš Ukrainą įrankių. Remdamiesi viešai skelbta informacija, dokumentais ir pokalbiais su liudininkais, knygos autoriai chronologiškai atkūrė istoriją, kurią šiandien galime laikyti neatsiejama Rusijos paskelbto karo laisvajam pasauliui dalimi.

Įtikinanti pradžia

„Nord Stream“ kartais vadinamas Vokietijos naivios politikos Rusijos atžvilgiu simboliu. Tačiau vis daugiau detalių apie 2005–2022 m. įvykius verčia abejoti, ar kalta tik apmaudi trumparegystė.

Artimi santykiai su Kremliumi – ne atsitiktinumas, bet, kaip savo knygoje „Sonderzug nach Moskau“ rašo istorikas Bastianas Matteo Scania, buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio užsienio politikos DNR dalis. Ilgametis Vokietijos socialdemokratų lyderis, pastaraisiais metais kritikų vadinamas „Gas-Gerd“ (pagal žodžius dujos ir Garhardas žaismas), atliko svarbų vaidmenį Rusijos energetikos strategijoje.

2003 m. svečiuodamasis pas Vladimirą Putiną Jekaterinburge G. Schröderis išgirdo naujojo Rusijos lyderio poziciją: 39 tūkst. km dujotiekių yra Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) kūrinys, Rusija išlaikysianti jos kontrolę. Tai buvo aiškus signalas, kad Maskva ketina išlaikyti dujų tiekimo monopolį ir naudoti jį kaip geopolitinį įrankį. „Jei ES nepripažins Rusijos kontrolės dujų imperijoje, ji turės suprasti, kad „Rusijos rankos yra stipresnės“ (Čia ir kitur – versta iš vokiškos knygos versijos, Klett-Cotta, 2025). Šie žodžiai atskleidžia tikrąjį "„Nord Stream“ tikslą – ne tik ekonominį, bet ir politinį Rusijos įtakos stiprinimą Europoje.

Lūžio momentas „Nord Stream“ istorijoje įvyko 2004 m. gruodį, kai pakartotinius Ukrainos prezidento rinkimus laimėjo ne Maskvos statytinis Viktoras Janukovičius, bet pasikėsinimą pergyvenęs Viktoras Juščenko.

Jau 2005 m. balandžio 11 d. Hanoveryje susitikę V. Putinas ir G. Schröderis pasidžiaugė, kad idėja virsta kūnu. Nors rusiškos dujos į ES jau tiekiamos trimis kelių sekcijų vamzdynų sistemomis (per Ukrainą, Baltarusiją ir Moldovą), „Gazprom“, Vokietijos bendrovės „Eon Ruhrgas“ ir „BASF“ (per jos dukterinę įmonę „Wintershall“) sutarė dėl naujo projekto, vėliau pavadinto „Nord Stream 1“, – dujotiekio, dviem Baltijos jūros dugne nusidriekusiomis gijomis sujungsiančio Rusiją ir Vokietiją.

2005 m. rugsėjo 8 d. federalinių rinkimų išvakarėse verslo dienraštyje „Handelsblatt“ pasirodė G. Schröderio publikacija apie „Nord Stream 1“. Netrukus Berlyne Vokietijos kanclerio ir V. Putino susitikime sutarta dėl Vokietijos valstybės garantijos „Gazprom“ paskolai. Jei projektas žlugtų, Vokietija turėtų sumokėti daugiausia 900 mln. eurų ir palūkanas – tai viena didžiausių valstybės garantijų Federacinės Respublikos istorijoje.

Ženklai: nuotraukoje matyti plūduriuojanti dujų saugykla ir regazifikacijos terminalas „Neptune“ Lubmino uoste ir konteineris, ant kurio nupieštas „Nord Stream 2“ dujotiekio žemėlapis. / J. Macdougallo / AFP / „Scanpix“ nuotr.

Pasaka apie Štokmano telkinį

Vėliau įvykiai klostėsi labai sparčiai. „Gazprom“ ir Vokietijos energetikos bendrovės susitarė projektą įgyvendinti per Šveicarijoje registruotą „Nord Stream AG“. Tuo pačiu metu Rusija pranešė vienašališkai keičianti susitarimą su Ukraina: iki 2009 m. turėjusi galioti fiksuota 50 dolerių už 1000 kub. m dujų kaina Kijyvui padidinta daugiau nei keturis kartus – iki 230 dolerių. Jau pirmąją 2006 m. dieną „Gazprom“ darbuotojai Maskvos dispečerinėje pradėjo vykdyti valdžios nurodymą.

Kad pateisintų Vokietijos visuomenei naujojo dujotiekio poreikį, „Gazprom“ pradėjo sekti pasaką apie į šiaurę nuo poliarinio rato esantį Štokmano telkinį, neva didžiausią dujų telkinį pasaulyje, kurio klodai esą net 3,7 trln. kub. m. V. Putino teigimu, išteklių pakaktų ateinantiems 5–7 dešimtmečiams ir jie „sukurtų absoliučiai stabilią situaciją Europos ekonomikoje ir energetikos politikoje, ypač Vokietijoje“. Tik vėliau paaiškėjo, kad realybė – kitokia: dirbti Štokmano telkinyje buvo praktiškai neįmanoma, o ir ekonomiškai nenaudinga, todėl 2012 m., kai jau buvo nutiestos dvi „Nord Stream“ dujotiekio gijos, dėl technologinių iššūkių ir neva pasikeitusios padėties dujų rinkoje „Gazprom“ apskritai sustabdė šio projekto plėtrą.

Kremlius pasitelkė ir kitą galingą ginklą – propagandą. Kartu su „Nord Stream“ Vokietijos žiniasklaidos koncernai rengė energetikai skirtas konferencijas, kurias palydėjo Rusijos energetinę strategiją pristatančios publikacijos. „Tokios leidybos bendradarbiavimo formos nėra visiškai neįprastos. Jos laikomos probleminėmis, nes įmonės ir lobistų asociacijos gali daryti įtaką visuomenei, o žiniasklaidos įmonės rizikuoja sukurti įspūdį, kad yra priklausomos nuo šių finansuotojų.“

Visuomeninės televizijos ARD eteryje buvo parodytas dokumentinis filmas „Gigant Gazprom“ (rež. Hubertas Seipelis), kuriame savo nuomonę išsakė ne tik V. Putinas ir G. Schröderis, bet ir „Nord Stream AG“ vykdomasis direktorius, buvęs „Stazi“ agentas Matthias Warnigas ir „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas. Ukraina „pradėjo vogti mūsų dujas iš dujotiekio“, – kaltino jis. Žurnalistinis principas, kad reikia išklausyti ir antrąją pusę – Ukrainos atstovus, – filmo kūrėjams nebuvo įdomus. Vidutiniam statistiniam Vokietijos gyventojui „Nord Stream 1“ galėjo atrodyti kaip logiškas sprendimas, siekiant išspręsti tariamą problemą – aplenkti dujas neva vagiančią Ukrainą.

„Nord Stream 1“ galėjo atrodyti kaip logiškas sprendimas, siekiant išspręsti tariamą problemą – aplenkti dujas neva vagiančią Ukrainą.

„Nord Stream 1“ taps puikiu „Nord Stream 2“ pirmtaku. O G. Schröderis V. Putinui tapo itin patogiu sąjungininku, padėjusiu įgyvendinti abu projektus.

Po 2005 m. pralaimėtų rinkimų G. Schröderio „gazpromizacija“ tapo oficiali: praėjus vos dviem savaitėms po to, kai atidavė savą Bundestago nario mandatą, jis tapo „Nord Stream AG“ stebėtojų tarybos pirmininku. Oficiali priežastis – projekto svarba Europai. Tačiau knygos autoriai teigia, kad tikrasis motyvas galėjo būti kitoks – 250 tūkst. eurų siekęs atlygis. Tad buvęs įtakingiausias Europos politikas į savo biografiją įsirašė įspūdingas pareigas: dar ir „Nord Stream AG“ valdybos prezidento, Rusijos naftos koncerno „Rosneft“ stebėtojų tarybos pirmininko – atsisakė tik analogiškų pareigų „Gazprom“ vadovybėje.

Telefono diplomatija

Kad įgyvendintų „Nord Stream 1“ projektą, „Gazprom“ reikėjo ne tik Vokietijos, bet ir Švedijos, Suomijos, Danijos palankumo. Dujotiekiai gali būti tiesiami jūros dugnu šalies 200 jūrmylių išskirtinėje ekonominėje zonoje tik tuo atveju, jei laikomasi šalies aplinkosaugos įstatymų. Norint, kad „Nord Stream“ gijos aplenktų Baltijos valstybių ir Lenkijos ekonomines zonas, rusai turėjo į savo pusę palenkti ir skandinavus.

2007 m. gegužę G. Schröderis paskambino savo senam pažįstamam Göranui Perssonui. Ilgametis Švedijos socialdemokratų lyderis, ilgametis premjeras tuo metu dar aktyviai kritikavo „Nord Stream 1“ – dar visai neseniai „Veckans Affärer“ jis aiškino, kad klimato kaitos kontekste dujos nėra gera alternatyva naftai.

Po pokalbio abu socialdemokratai susitinko pietų. Jau dieną švedas pranešė turįs naują darbą ryšių su visuomene įmonėje JKL. Pagrindinis JKL klientas – bendrovė „Eon Ruhrgas“, viena iš „Nord Stream AG“ akcininkių. „Naujasis darbas ne visą darbo dieną Perssonui suteikia beveik 200 tūkst. eurų“, savo knygoje „Gier, Gas und Geld“ rašo Jensas Høvsgaardas.

Kritiškų balsų būta ir Gotlando saloje, šalia kurios turėjo driektis „Nord Stream“. „Salos universiteto profesorius Kjellas Larssonas baiminasi pasekmių jūros aplinkai, kurioje ir taip trūksta deguonies. Klojant vamzdį išsiskiriantys aplinkos toksinai gali pakenkti ilgasnapių ledinių ančių žiemos buveinėms, viešai aiškino jis. Problemų ūmai nebeliko po to, kai „Nord Stream AG“ pasiūlė skirti 870 tūkst. eurų ančių tyrimams“, o projekto vadovu buvo paskirtas pats K. Larssonas.

Dujotiekį kritikavę salos politikai nutilo po to, kai „Nord Stream AG“ pažadėjo 9,7 mln. eurų uosto Gotlande renovacijai, plėtrai, nuomai ir skyrė 345 tūkst. eurų vietos muziejaus archeologiniams tyrimams.

Seni G. Schröderio ryšiai padėjo spręsti reikalus ir su Suomija. 2008 m. liepą jis paskambino Paavo Lipponenui – dar vienam socialdemokratui, kuris Suomijos vyriausybei vadovavo panašiu metu kaip ir G. Schröderis Vokietijoje. Pažymėtina ir P. Lipponeno praeitis: pasak žinomo suomių diplomato Alpo Rusi, nuo 1969 m. jis bendradarbiavo su „Stazi“, naudodamas slapyvardį „Mungo XV/326/71“. Manoma, kad būtent tada jis galėjo susipažinti su Matthiasu Warnigu arba V. Putinu. Vėliau, atvykęs į Berlyną, P. Lipponenas pasirašė pelningą konsultavimo sutartį su „Nord Stream AG“.

Dirbti su danais G. Schröderiui padėjo M. Warnigas. Danams, kurie dar niekada nepirko gamtinių dujų iš Rusijos, pasiūlyta 20 metų tiekimo sutartis. Manais prašyta palaiminti dujotiekio suderinamumo su aplinka dokumentus. Sandorį vykdė energetikos bendrovė „Dong Energy“, kurios kontrolinį akcijų paketą valdė Danijos valstybė. Derybas vedė socialdemokratas, buvęs finansų ministro pavaduotojas valstybės sekretorius Kurtas Bligaardas Pedersenas; 2014–2020 m. jis – vykdantysis „Gazprom Energy“ direktorius.

„Nord Stream 1“ tampa V. Putino sėkmės istorija. Dėl dviejų jūros dugne nutiestų dujotiekių „Gazprom“ kasmet iš Vokietijos gauna milijardines sumas“.

Likučiai: analogiški vamzdžiai vis dar saugomi „Gazprom“ priklausančiuose sandėliuose Lubmino pramonės parke. / „Wikimedia“ nuotr.

Lobistai regione

Dabar jau buvęs ilgametis Meklenburgo-Pomeranijos žemės premjeras Erwinas Selleringas buvo vienas svarbiausių „Nord Stream“ rėmėjų regioniniu lygmeniu. Jam einant pareigas, buvo išduotas žemės leidimas dujotiekio tiesimui, jo iniciatyva įkurta Vokietijos ir Rusijos partnerystės draugija, plėtoti verslo ryšiai. Be to, 2012 m. vasarą buvo atnaujintas tiesioginis susisiekimas tarp Rusijos Ust-Lugos uosto, esančio netoli Sankt Peterburgo, ir Zasnico-Mukrano Riugeno saloje. „Mukrane yra didžiausias Vokietijos geležinkelio keltų uostas. Tai vienintelis Vidurio Europoje, siūlantis jungtį su Rusijos plačios vėžės geležinkelio tinklo. (...) Objektas buvo pastatytas devintajame dešimtmetyje netoli nuo uolų rytinėje Riugeno pakrantėje, nes Kremlius (…) norėjo aplenkti Lenkiją ir sukurti tiesioginę prieigą prie VDR“. Nieko keista, kad vieną dieną Rusijos ambasada Berlyne Meklenburgą-Pomeraniją apdovanojo kaip investuotojams palankiausią regioną.

2021 m. E. Selleringas ėmė vadovauti Meklenburgo-Pomeranijos klimato ir aplinkosaugos fondui, kurio įsteigimu rūpinosi kartu su savo įpėdine Manuela Schwesig. Priešingai nei skelbia pavadinimas, fondas užsiėmė ne aplinka, bet komercija: jis turėjo atlikti tarpininko tarp „Nord Stream 2 AG“ ir įmonių, kurios dalyvavo tiesiant dujotiekį, bet nerimavo dėl gresiančių JAV sankcijų, vaidmenį. „Fondas veiks kaip politinė įmonė arba kaip mažoji „Gazprom“ – hibridinis darinys, sudarytas iš verslo, politikos ir „nordstrimiečių“, kuriame joks pašalinis asmuo nežinos, ar sprendimai priimami „Nord Stream 2 AG“ būstinėje, Šverine ar net Kremliuje. „Nordstrimiečiai“ nurodys, ko reikia vamzdyno statybai, fondas parinks atitinkamas įmones ir sudarys su jomis sutartis. Jis įsigis medžiagas, mašinas, kompresorius, šešis inkarus ir specialų laivą.

Kaip tam tikrą komisinį atlygį, fondas iš „Nord Stream 2 AG“ gaus 10 proc. nuo sutarčių sumų.“

E. Selleringo įpėdinė Manuela Schwesig, žemės premjere tapusi 2017 m., Kremliaus projektą atkakliai gynė net ir po teroristinio išpuolio Solsberyje. Kai 2018 m. Didžioji Britanija ir kitos šalys paskelbė sankcijas Rusijai dėl cheminių ginklų naudojimo, „M. Schwesig reikalavo rodyti daugiau pasirengimo dialogui su Rusija, atšaukti sankcijas“.

„Nord Stream“ labui Meklenburgo-Pomeranijos vyriausybė buvo pasirengusi nutylėti aplinkosaugos skandalus, nors, kaip teigiama knygoje cituojamame konfidencialiame 2014 m. vasario Ekonomikos ministerijos dokumente, „išskyrus laikinas darbo vietas, Meklenburgui-Pomeranijai nėra jokios tiesioginės naudos. Taip pat nėra ir „pigių“ dujų. Tačiau to mes nenorime sakyti viešai. Projektas yra palankus mūsų veiklai Rusijoje.“

„Nord Stream“ lobistai iš Vokietijos nesislapstydami važinėjo į Rusiją, dalyvavo tiek susitikimuose su vietos valdžios atstovais, tiek įvairiuose forumuose, kuriais Kremlius stengėsi iliustruoti savo geopolitines ambicijas. Po Krymo aneksijos kai kurie jų pasitarnavo dar ir kaip užsienio stebėtojai, leidę įteisinti pseudoreferendumą dėl Krymo atsiskyrimo nuo Ukrainos.

Pinigai tekėjo ne tik konkretiems politikams. „Pinigai iš Rusijos pavertė Vokietijos valdžios institucijas, kultūros įstaigas, sporto klubus, žurnalistus, buriavimo regatas, orkestrus, pradines mokyklas, mokslinius institutus, pramogų parką ir valstybinę fondą Kremliaus rankos tęsiniu.“

Tyrimas šiandien

Aplinkybes, kuriomis buvo įsteigtas minėtasis Klimato apsaugos fondas, ir galimą Rusijos įtaką vietos politikų sprendimams šiuo metu tiria speciali Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamento komisija. Parlamentarai taip pat aiškinasi, kodėl fondas sudarė sutartį su „Nord Stream AG“ dar prieš tai, kai 2021 m. pradžioje jo steigimui oficialiai pritarė žemės parlamentas.

Meklenburgo-Pomeranijos parlamentarų iniciatyva drumsčia elitinį G. Schröderio poilsį. Po to, kai motyvuodamas perdegimu jis dukart atsisakė liudyti komisijai, tačiau lankėsi viešuosiuose renginiuose ir nebuvo panašus į ligonį, vietos žalieji pareikalavo kvalifikuotos medikų ekspertizės apie buvusio kanclerio sveikatą. Parlamentui skirtame laiške G. Schröderio aiškino, kad Vokietijos pramonei, norinčiai būti konkurencinga pasaulinėje rinkoje, reikia saugių ir pigių energijos resursų, o dujotiekis esą ekologiškesnis nei tanklaivis, gabenantis suskystintas dujas.

Šis tyrimas – ne vienintelis trikdis, drumsčiantis politiko gyvenimą. „Bild“ teigimu, bankas „Sparkasse Hannover“ nebeperveda pinigų iš Rusijos. G. Schröderis esą tokiu būdu negavęs beveik 0,5 mln. eurų, kurie jam priklauso kaip „Nord Stream 2 AG“ valdybos pirmininkui. Bankas, bijantis sulaukti JAV sankcijų, pinigus grąžina į „Gazprombank“.

A. Merkel vaidmuo

Politikai siekia išsiaiškinti, koks buvo ir kanclerės Angelos Merkel, kurios administracija aktyviai dalyvavo „Nord Stream 2“ projekte, vaidmuo. „Be rimto parlamentinio tyrimo nebus įmanoma išsiaiškinti klausimų, į kuriuos iki šiol neatsakyta“, – laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“ sakė Žaliųjų partijos lyderis Felixas Banaszakas.

Knygos autoriai atkreipė dėmesį į 2018 m. spalį vykusį Ukrainos bendrovės „Naftogaz“ atstovų ir trijų A. Merkel patarėjų susitikimą. Tuomet Ukrainos atstovai įspėjo, kad nutiesus „Nord Stream 2“ ir Maskvai turint galimybę atsisakyti dujų tranzito per Ukrainą, didelė Rusijos invazija į Ukrainą taps labai tikėtina. Į tai Berlyno atstovai atsakė abstulbindami ukrainiečius: Vokietija būsianti pasirengusi priimti pabėgėlius.

Net ir tada, kai buvo akivaizdu, kad Kremlius dujas ir naftą laiko politiniu ginklu, A. Merkel vyriausybė „Nord Stream 2“ vadino privataus verslo įmone. Nepaisant aktyvių Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių protestų, didelio ES susirūpinimo ir aštrios JAV kritikos, Berlynas atsisakė leistis į bet kokias rimtas diskusijas apie galimą „Nord Stream 2“ poveikį žemyno saugumui.

Neseniai paviešinti Vokietijos kanceliarijos dokumentai atskleidė, kad A. Merkel neužkirto kelio Vokietijos dujų saugyklų pardavimui Rusijos valstybinei bendrovei „Gazprom“. Kaip rašo „Süddeutsche Zeitung“, 2015 m. rugsėjo 2 d. ji buvo raštu informuota apie planuojamą BASF/Wintershall dalyvavimą „Nord Stream 2“ dujotiekio projekte ir turto mainus – „Gazprom“ turėjo gauti dalį Vokietijos dujų tinklų, o BASF dukterinė įmonė „Wintershall“ – dalį dujų telkinių Vakarų Sibire. Tuometis SPD ekonomikos ministras Sigmaras Gabrielis pranešė BASF, kad „nėra energetikos politikos prieštaravimų“ šiam sandoriui.

Nors kanceliarija teigė neturinti teisinių priemonių uždrausti šį sandorį, dokumentuose aiškiai įvardijamos rizikos: „Gazprom“ taptų tiesioginiu tiekėju komunalinėms įmonėms, regioniniams dujų tiekėjams ir elektrinėms Vokietijoje. „Kontroliuodama svarbias dujų saugyklas (pripildymą, funkcionavimą), „Gazprom“ tampa tiesiogiai atsakinga už klientų tiekimo saugumą“, – anot „Süddeutsche Zeitung“, rašoma A. Merkel skirtame dokumente, kuriame žodis „tiekimo saugumas“ buvo specialiai paryškintas.

Dokumentai taip pat atskleidžia, kaip kanceliarija ruošėsi galimam protestui iš Lenkijos, Ukrainos ir Baltijos šalių. Strategija buvo „aktyviai ir skaidriai komunikuoti partneriams apie aplinkybes (teisinių priemonių trūkumą, verslo sprendimą)“. A. Merkel pažymėjo šią rekomendaciją žaliu rašalu dokumento paraštėje.

2021 ir 2022 m. rudenį ir žiemą, Vokietijos dujų saugyklos buvo pustuštės – nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos Vokietija pateko į gilią energetikos krizę.

Praeities šešėliai

„Nord Stream 2“ paveldėjo ir Olafas Scholzas. 2018 m. būdamas finansų ministras, jis bandė išgelbėti „Nord Stream 2“ projektą siūlydamas kompromisą su sankcijas paskelbusia Donaldo Trumpo administracija. O. Scholz pasiūlymas buvo ambicingas: kaip teigia knygos autoriai, norėdamas nuraminti D. Trumpą, jis pažadėjo paspartinti Vokietijos suskystintų dujų terminalų plėtrą, skirdamas tam iki 1 mlrd. eurų.

Knygoje randame paaiškinimą, kodėl plataus masto invazijos pradžioje būta įtampos, kai paskutinę akimirką buvo paneigti Vokietijos prezidento planai apsilankyti Kijyve.

G. Schröderio vyriausybėje užsienio reikalų ministru buvęs F. W. Steinmeieris nuosekliai palaikė „Nord Stream“ projektą ir, anot knygos autorių, aukojo Ukrainos ir kitų kaimynių interesus Vokietijos–Rusijos dujų aljanso naudai. Jau per pirmąją kadenciją 2005–2009 m. jis paskelbė apie pradedamą naująją „Rytų politiką“. Knygos autoriai jį vadina G. Schröderio patikėtiniu, „kario dešrelių draugijos“ nariu.

Ši neformali grupelė – socialdemokratų kompaniją, susibūrusi aplink G. Schröderį (jai priklausė ir socialdemokratų lyderis Sigmaras Gabrielis), kurios dalis po pasitraukimo iš politikos užmezgė glaudžius verslo ryšius su Maskva. „Kario dešrelių ryšiai tebegyvuoja, nors G. Schröderis ir F. W. Steinmeieris dabar mieliau valgo austres. Ir jie mėgsta tai daryti Berlyno kavinėje „Café des Artistes“, priklausančioje Stefanui Warnigui, „Nord Stream“ vadovo sūnui, kuris vaikystėje žaidė su Putino dukterimis“, – rašo S. Dobbertas ir U. Thiele.

2015 m. F. W. Steinmeieris nustatė kalbos taisykles visiems pareigūnams ir vyriausybės atstovams: esą „Nord Stream 2“ statyba yra verslo projektas, o federalinė vyriausybė laikosi neutralumo.

Atitinkamas dokumentas atsirado bendradarbiaujant su S. Gabrielio vadovauta ūkio ministerija. Priežastis buvo aštri partnerių – Lenkijos ir Baltijos valstybių – reakcija į „Nord Stream 2“ ir S. Gabrielio vizitą pas V. Putiną. „Nors 2015 m. birželio 18 d. savo ministerijos laiške Gabrieliui buvo pranešta apie galimus „Nord Stream 2“ padarinius“.

Pigių dujų perspektyva tarsi migla užtemdė Vokietijos politikų akis. Atrodė, net paprasti skaičiavimai (galimą pelną akivaizdžiai viršijantys projekto kaštai, nepagrįstai didelė projekto apimtis) galėjo kelti įtarimų, kad „Nord Stream“ būtų it grandinės, dar labiau pririšusios Vokietiją prie Rusijos.Tačiau nei socialdemokratai, nei dešinieji nepripažino pavojingai didėjančios Vokietijos ekonominės priklausomybės nuo palyginti nebrangių rusiškų dujų.

2019 m. D.Trumpas Jungtinių Tautų (JT)  plenariniame posėdyje įspėjo, kad Vokietija taps „visiškai priklausoma nuo rusiškos energijos“. Tuometis SPD užsienio reikalų ministras Heiko Maasas ir ambasadorius JT Christophas Heusgenas (Merkel buvęs užsienio politikos patarėjas) reagavo ironiškai. Istroija netrukus parodė, kas buvo teisus.

Kai 2021 m. liepos 12 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis lankėsi Berlyne ir susitiko su F. W. Steinmeieriu, knygos autoriai spėja, jog jis neabejotinai žinojo, kad šis, eidamas užsienio reikalų ministro pareigas, rėmė „Nord Stream“ projektą.

Vokietijos ekonomikos ministras Peteris Altmaieris jam taip pat aiškiai išdėstė Vokietijos poziciją dėl dujotiekio: „Nord Stream 2“ projektas neprieštarauja ne tik nacionalinei, bet ir europinei, tarptautinei teisei. „Ukrainos tęsiami aktyvūs veiksmai prieš „Nord Stream 2“ ir atviras sankcijų skatinimas“ yra Vokietija laiko „erzinančiu“. Tai „kelia grėsmę mūsų dvišaliams santykiams“.

V. Zelenskis susitiko ir su A. Merkel. Jis „jau seniai suprato, kad kanclerė ir Joe Bidenas susitarė dėl „Nord Stream 2“. Ukrainos lyderis tikina: dujotiekis kelia grėsmę Ukrainos saugumui, tai patvirtina ir prie šalies sienos dislokuota Rusijos kariuomenė. A. Merkel pripažįsta, kad „Ukrainos pusėje yra didelių rūpesčių“.

Sunkiai dirbu, kad į ES nepatektų nė viena rusiškų dujų molekulė.

„Mes juos vertiname rimtai“, sako ji. Vokietija „padarys viską, kad padėtų draugiškai Ukrainai“. Iš tiesų vyksta visiškai priešingai. Nuo gegužės Vokietija NATO blokuoja, kad Lietuva tiektų Ukrainai 20 priešdroninių šautuvų, o JAV – 90 snaiperių šautuvų. Abiejų tiekimų kainą apmoka NATO paramos ir pirkimų agentūra. Tačiau netgi po spaudos konferencijos V. Zelenskio tiesiogiai A. Merkel išsakytas prašymas nieko nekeičia.“

Kai 2022 m. prasidėjo didysis karas Ukrainoje, daugelis „Nord Stream“ rėmėjų bandė atsiriboti nuo savo ankstesnės pozicijos. Tačiau ne visi. E. Selleringas publikavo rašinį, kuriame bandė įtikinti, kad įvykių eiga ir fonas nėra visiškai neaiškūs.

Atsiras naujų šeimininkų?

2022 m. rugsėjį prieš „Nord Stream“ dujotiekius įvykdytas sabotažo aktas. Pagrindinė Vokietijos tyrėjų versija – sprogdino ukrainiečiai. Kurį laiką virusias diskusijas, kas iš tikrųjų apgadino „Nord Stream2“ dujotiekį netikėtai pakeitė žinios apie galimybes atgaivinti šį projektą.

Balandį įtakingas portalas „Politico“ pranešė, kad D. Trumpo administracija svarsto panaikinti sankcijas tam tikriems Rusijos energetikos projektams Europoje, tarp kurių – ir „Nord Stream 2“ dujotiekis".

„Politico“ rašė apie amerikiečių investuotojų susidomėjimą šiuo projektu. Vienas iš jų – verslininkas Stephenas P. Lynchas, daugiau nei 300 tūkst. dolerių parėmęs D. Trumpo rinkimų kampaniją, turintis darbo su probleminiu Rusijos verslu patirties. Interviu „The Wall Street Journal“ jis aiškino, kad įsigijus dujotiekį, rastųsi unikali galimybė perimti Europos energijos tiekimą į amerikiečių ir europiečių rankas. Jo koncepcija – pumpuoti rusiškas dujas per jau amerikiečiams priklausantį dujotiekį į Europą.

Apie būtinybę reanimuoti „Nord Stream 2“ pavasarį netikėtai prabilta ir Maskvoje. Kovą Rusijos vicepremjeras Aleksandras Novakas pareiškė, esą techniškai dujotiekis yra tvarkingas, tačiau tam, kad dujas būtų galima pumpuoti į Vokietiją, „trukdo daug teisinių problemų.“ Tuo pačiu metu panašiai prabilo ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas – anksčiau kaltinęs JAV prisidėjus prie „Nord Stream“ sabotažo ir dar sausį aiškinęs, esą JAV nori, kad ukrainiečiai atakuotų „TurkStream,“ – dar vieną Rusijos dujotiekį, šįkart einantį per Juodąją jūrą.

JAV prezidento specialusis pasiuntinys Steve'o Witkoffas ir JAV valstybės sekretorius Marco Rubio paneigė pranešimus apie amerikiečių daromus žingsnius siekiant atgaivinti „Nord Stream“, tačiau ši tema liko dienotvarkėje.

ES apsigins?

Europoje „Nord Stream“ atgaivinimo perspektyva sutinkama itin priešiškai, tad dujotiekio lobistams būtų daug sunkiau nei iki 2022 m. vasarį, kai juos palaikė didelė dalis Vokietijos politikos.

ES pozicija, ES energetikos komisaro Dano Jørgenseno teigimu, aiški: rusiškos dujos nesugrįš. „Sunkiai dirbu, kad į ES nepatektų nė viena rusiškų dujų molekulė“, – neseniai viename interviu sakė komisaras. Tai, kad 13 proc. į ES importuojamų dujų yra rusiškos (žurnalistai, tyrėjai kalba apie 18 proc.), vadindamas nepriimtinu faktu, o spekuliacijas, kad dėl rusiškų dujų tiekimo į Europą gali sutarti Maskva ir Vašingtonas, jis kategoriškai atmetė.

ES yra nutarusi iki 2027 m. visiškai atsisakyti rusiškų dujų, kurios iki 2022 m. sudarė daugiau nei 40 proc. ES importuojamų gamtinių dujų. 2023 m. ši dalis nukrito iki mažiau nei 10 proc.

„Negalime investuoti eurų į žmogaus, kuris artimoje ateityje gali užpulti valstybę narę, biudžetą, – sakė D. Jørgensen. Anot jo, nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Europa Rusijai už energijos išteklius jau sumokėjo tiek, kiek kainuotų 2 400 naujų „F-35“ naikintuvų.

ES pareigūnų teigimu, atnaujinti „Nord Stream“ veiklą ketinama uždrausti aštuonioliktame sankcijų pakete. Anot Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen, ES dės visas pastangas, kad nebūtų įmanoma atgaivinti „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“.

Šiandien ES gerokai daugiau įtakos turi ir Rytų Europos šalys, kurių įžvalgumas vertinant Maskvos geopolitinius siekius tapo akivaizdus ES senbuviams 2022 m. vasarį. Anot Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio, „Nord Stream“ pavadinusio didele geopolitine klaida, šis projektas yra ne tik ir fiziškai sunkiai beatstatomas, bet ir politiškai palaidotas, man tikrai būtų sunku įsivaizduoti, kad kas nors Europoje galėtų svarstyti tokio pobūdžio susisaistymą su Rusija“. „Visiems „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ iniciatoriams ir globėjams: vienintelis dalykas, kurį dabar turėtumėte padaryti – atsiprašyti ir tylėti“, – pernai rugpjūtį socialiniame tinkle X parašė Lenkijs premjeras Donaldas Tuskas.

Naujosios Vokietijos vyriausybės pozicija bent kol kas tvirta. Gegužės pradžioje federalinė ekonomikos ministerija pareiškė nevedanti jokių derybų dėl galimų rusiškų dujų tiekimo vamzdynais ir priminė: dujotiekis „Nord Stream 2“ nėra sertifikuotas. Krikščionių demokratų partijos vicepirmininkui Michaeliui Kretschmeriu, kuris neseniai interviu dienraščiui „Zeit Online“ pasiūlė „Nord Stream“ panaudoti kaip jauką Maskvai prie derybų stalo atvesdinti, F. Merzas priminė valdžios hierarchiją.

Kai kurie analitikai nuogąstauja, kad Berlynui tektų atlaikyti JAV spaudimą, jei dujotiekio veiklos atnujinimas būtų užfiksuotas hipotetiniame Vašingtono ir Maskvos susitarime dėl taikos. Esą Vokietija gali atsisakyti pati pirkti rusiškų dujų, tačiau jų tranzitas iš Greifsvaldo per Vokietiją Čekijos kryptimi į Slovakiją, Vengriją, Serbiją būtų kitas klausimas. Jei Berlynas atsisakytų leisti dujų tranzitą, sulauktų kaltinimų, kad dabar jis pavertė dujas politiniu įrankiu ir trukdo taikai Ukrainoje. Juolab, kad rusiškoms dujoms ES kol kas netaiko sankcijų.

Svarbus indikatorius

Kova dėl „Nord Stream“ tęsiasi ne tik politikos užkulisiuose. Gegužės pradžioje Šveicarijos Cugo kantono teismas priėmė sprendimą, leidžiantį „Nord Stream 2 AG“ išvengti bankroto. Vokietijos žiniasklaidos teigimu, didieji kreditoriai, investavę milijardines sumas – bendrovės ENGIE, OMV, „Shell“, „Uniper“ ir „Wintershall“ – yra susitarę dėl skolų restruktūrizavimo. Teismas taip pat nurodė, kad privaloma atsiskaityti su smulkiaisiais kreditoriais, tarp kurių – daug statybos įmonių iš Meklenburgo-Pomeranijos žemės.

Vienu aiškiausių indikatorių, kad dujotiekio reikalai pajudėjo, galėtų tapti Lubmino pramonės parke netoli senosios Greifsvaldo atominės jėgainės esantys objektai – 1 tūkst. „Nord Stream AG“ priklausančių vamzdžių. Jie – būtina sąlyga kada nors sutaisyti Baltijos dugnu besidriekiančius pažeistus dujotiekius, rašo „Ostsee Zeitung“, kurio žurnalistai apsilankė „Gazprom“ priklausančiuose angaruose.

Bankroto atveju, nusprendus juos parduoti varžytinėse arba, priešingai, remontuoti dujotiekį, būtų neįmanoma jų nepastebimai perkelti į kitą saugyklą ar nugabenti jūros link.

Svetimkūnis Baltijoje

„Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ – tai keturi maždaug 1 200 km ilgio dujotiekiai, nutiesti Baltijos jūros dugnu nuo Rusijos iki Meklenburgo-Pomeranijos žemės Vokietijoje.

„Nord Stream 1“ prasideda Vyborge, o „Nord Stream 2“ – Ust-Lugoje. Abu dujotiekiai driekiasi lygiagrečiai, kol pasiekia krantą ties Lubmino miestu netoli Greifsvaldo.

Per dvi 2011 m. lapkritį eksploatuoti pradėtas „Nord Stream 1“ vamzdžių gijas rusiškos dujos tekėjo iki 2022 m. vidurio, kai trumpalaikei operacijai virtus plataus masto invazija į Ukrainą Rusija neva dėl techninių kliūčių nutraukė tiekimą. „Nord Stream 2“ buvo baigtas statyti 2021 m., bet 2022 m. vasarį kancleris O. Scholzas sustabdė eksploatavimo leidimo išdavimo procedūrą. 2022 m. rugsėjo 26 d. per sprogimą buvo apgadintos trys iš keturių dujotiekio linijų.