Oficiali ir numanoma versija
1993 m. už poliarinio rato, Longjyrbieno gyvenvietėje, įkurta aukštoji mokykla – unikali. Jos geografinė padėtis leidžia aplinką naudoti tarsi laboratoriją – Arkties biologiją, technologijas, geofiziką, geologiją studijuojantys jaunuoliai daug dirba gamtoje. 2021 m. duomenimis, dauguma jo studentų – užsienio studentai. Nors oficialiai skelbiamoje statistikoje svečiai iš Kinijos neakcentuojami – pvz., 2021 m. po norvegų (40 proc.) didžiausią dalį sudarė studentai iš Vokietijos (18 proc.) ir Nyderlandų (10 proc.), kinų susidomėjimas tiek universitetu, tiek apskritai Svalbardu, akivaizdus.
UNIS norvegų transliuotojui NRK paaiškino, kad sprendimas atsisakyti priimti studentus iš Kinijos buvo priimtas siekiant išvengti stigmatizuojančių situacijų. Kaip pasakojo universiteto atstovas Fredas Skancke Hansenas, studijų metu rengiamos išvykos, kai dažnai lankomasi įmonėse, į kurias Kinijos piliečiams saugumo sumetimais draudžiama patekti. „Žmogus lieka doke, o kiti išplaukia. Tai labai stigmatizuoja“, – sakė jis NRK.
Šis pragmatinis paaiškinimas slepia sudėtingą geopolitinį kontekstą. Svalbardas priklauso Norvegijai, tačiau pagal 1920 m. Svalbardo sutartį jame gali dirbti daugelio valstybių piliečiai. Svarbiausia sąlyga – jų veikla neturi būti karinio pobūdžio.
Norvegijos saugumo tarnybos fiksuoja didėjantį Kinijos susidomėjimą Svalbardo teritorija. „Kinijos studentai ir mokslininkai dirba Svalbarde. Ši veikla siekiama normalizuoti kinų buvimą regione ir palengvinti žvalgybos darbą“, – teigiama Norvegijos policijos saugumo tarnybos 2024 m. grėsmių vertinimo ataskaitoje, kurią cituoja „Svalbardposten“.
Rūpesčių kelia ne tik akademinė veikla. Pastaraisiais metais užregistruoti keli Kinijos bandymai įsigyti nekilnojamojo turto Norvegijoje, įskaitant gyvenamuosius namus, vasarnamius ir komercinius objektus. Be to, Kinija siekia pastatyti lazerio stotį Adventdaleno regione.
Anot saugumo ekspertų, Norvegijai tampa vis sunkiau remti mokslinius tyrimus Svalbarde ir kartu užtikrinti, kad salynas netaptų strateginės informacijos rinkimo poligonu. Ypač didelį susirūpinimą kelia, kad atmosferos tyrimus Pekinas gali panaudoti kariniams tikslams.
Saugumo specialistai ir Norvegijos žvalgybos tarnybos Svalbardą vertina kaip priešiškos veiklos bandymų poligoną, kur Rusija galėtų išbandyti provokacijas prieš NATO, o Kinija – gauti prieigą prie Arktikos vandenų.
Jaučiasi kaip namie
Nors geografine prasme ir yra toli nuo Arkties regiono, Kinija save vadina artima Arktikos valstybe (near-Arctic state). Šis terminas pirmą kartą oficialiai pasirodė 2018 m. Kinijos Arkties politikos baltojoje knygoje. Pekinas šį statusą grindžia keliais argumentais: esą klimato kaita Arktyje paveiks visą planetą, įskaitant Kiniją; Arkties jūros keliai gali tapti svarbiais prekybos maršrutais Kinijos ekonomikai; esą, būdama didžiausia pasaulio ekonomika, Kinija turi teisėtų interesų šiame strateginiame regione. Be to, Kinija akcentuoja savo aktyvų dalyvavimą Arkties mokslinių tyrimų veikloje.
Kritikai teigia, kad Kinija šiuo terminu bando įteisinti savo augančius geopolitinius interesus Arktyje, kurie apima infrastruktūros projektus, išteklių gavybos galimybes ir naujų prekybos maršrutų kontrolę.
Kaip rašo „Newsweek“, Norvegijos žvalgybos tarnybos duomenimis, Kinijos „didžiausi ir ryškiausi“ veiksmai Arktikoje yra investicijos į Rusijos suskystintųjų gamtinių dujų projektus. Tačiau rūpesčius kelia ir Kinijos ledlaužių laivyno plėtra. Penkis tokius laivus turinti Kinija kuria sunkesnius ledlaužius ir ledlaužius su branduoliniais varikliais, taip stiprindama savo gebėjimą žvalgyti Arktiką tiek civiliniais, tiek kariniais tikslais.
Kinų susidomėjimas ir siekis dominuoti Svalbarde pastebimas jau kurį laiką. Pernai balandį Norvegijos valdžios institucijos paragino kinų tyrimų stoties Niu Olesiunde darbuotojus pašalinti du liūtus, puošusius įėjimą, ir užrašą „Geltonosios upės stotis“. Norvegijos valstybės įmonė, valdanti daugumą pastatų šioje gyvenvietėje, argumentavo, esą joks nuomininkas negali taip akivaizdžiai demonstruoti valstybės simbolių.
Dar dramatiškesnis incidentas įvyko 2023 m. vasarą, kai, minint kinų tyrimų įstaigos 20 metų jubiliejų, į Svalbardą atplaukė keleivinis laivas su beveik 200 žmonių, mojuojančių Kinijos vėliavomis. Nors Norvegijos valdžios institucijos tai aiškiai uždraudė, prie pastato buvo prikabintas plakatas, o prie pastato pagarbą atidavė moteris Kinijos liaudies armijos uniforma. Dėl incidento į Norvegijos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Kinijos ambasadorius.
Saugumo iššūkiai
Norvegija atsidūrė sudėtingoje situacijoje, turėdama balansuoti tarp tarptautinių įsipareigojimų ir nacionalinio saugumo. Kaip NATO narė Arktikos fronte, šalis, anot premjero Jonaso Gahro Støre, susiduria su pavojinga kaimyne – Rusija.
Siekdama stiprinti gynybą, Norvegija paskelbė istorinį saugumo finansavimo paketą – per dvylika metų į šios srities projektus ketina investuoti 600 mlrd. kronų (apie 52 mlrd. eurų). Planuojama išplėsti armiją nuo vienos iki trijų brigadų, įsigyti tolimojo nuotolio oro gynybos sistemą, penkias fregatas, povandeninių laivų ir kt.
Saugumo ekspertai pastebi: be patikimos išorės pagalbos Norvegija sunkiai galėtų gintis nuo agresijos iš Rytų, todėl šalis akcentuoja bendradarbiavimą su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Vokietija, Šiaurės šalimis.
Norvegijos valstybės įmonė, valdanti daugumą pastatų šioje gyvenvietėje, argumentavo, esą joks nuomininkas negali taip akivaizdžiai demonstruoti valstybės simbolių.
Dėl išskirtinio tarptautinio statuso Svalbardas – tikras Achilo kulnas Norvegijos saugumo sistemoje. Šalies valdžia bando suvaldyti situaciją reguliuodama mokslinę veiklą. 2024 m. baltojoje knygoje apie Svalbardą nustatyta, kad tyrimai salyne turi apsiriboti vien gamtos mokslais – leidžiama tirti tik Arktikos ekosistemą, o norvegų institucija turi teisę apriboti ir kontroliuoti tyrimų veiklą.
UNIS sprendimas sulaukė Pekino pasipiktinimo. Kinijos ambasada Norvegijoje jį įvertino kaip tiesioginę diskriminaciją, kuri esą draudžiama pagal 1920 m. sutartį. Ambasados atstovai paragino Norvegijos valdžią „neskleisti panikos“ ir atsisakyti „selektyvių ir diskriminacinių veiksmų prieš kinų personalą“.
Situacija atskleidžia fundamentalius nesutarimus dėl Svalbardo sutarties interpretacijos ir kelia abejonių, ar kitokiomis geopolitinėmis sąlygomis, kai Arktika nebuvo virtusi strateginio varžymosi arena, priimta Svalbardo sutartis neturėtų būti koreguojama. Kinija ir Rusija teigia, kad Norvegija neturi teisės riboti jų piliečių veiklos salyne, jei ši veikla nėra karinio pobūdžio. Norvegija argumentuoja, kad turi suverenias teises kontroliuoti tyrimų pobūdį ir mastą savo teritorijoje, siekdama apsaugoti Arktikos ekosistemą ir užtikrinti nacionalinį saugumą.
Tačiau šis konfliktas atskleidžia fundamentalų prieštaravimą tarp atviros tarptautinės akademinės erdvės principų ir nacionalinio saugumo imperatyvų Arktikoje – regione, kuris tampa vienu iš pagrindinių XXI a. geopolitinių mūšių laukų.
Pasaulinė tendencija
UNIS sprendimas nebeįsileisti kinų studentų iliustruoja ir platesnę tendenciją – vis daugiau universitetų visame pasaulyje atsargiau vertina bendradarbiavimą su Kinija. Nutraukiamos sutartys su kontroversiškais Konfucijaus institutais – Kinijos finansuojamais kalbos ir kultūros centrais, kurie kadaise klestėjo tarptautinėse aukštosiose mokyklose.
Pvz., Lenkija uždarė du iš šešių Konfucijaus institutų, Čekija – vieną iš dviejų, o JAV per pastaruosius metus iš 118 Konfucijaus institutų buvo uždaryti 104. Panašūs procesai vyksta ir kitose šalyse: Švedijos Stokholmo universitetas 2014 m. paskelbė uždarantis savo Konfucijaus institutą, o Kanados McMaster universitetas tą patį padarė dar 2013-aisiais. Respublikonai Atstovų rūmuose ragina universitetus atsiskirti nuo Kinijos stipendijų programų, kurias vadina „piktybišku mechanizmu“ technologijoms vogti. Mičigano kongreso nariai kreipėsi į vietinius universitetus reikalaudami nutraukti partnerystes su Kinijos universitetais, susijusiais su karinio pramonės komplekso veikla.
Šiemet sausį Mičigano universitetas užbaigė ilgametę partnerystę su vienu iš Šanchajaus universitetų, Džordžijos technologijos institutas pernai pasitraukė iš dešimties metų veikusio bendro instituto su Tiandzino universitetu ir t. t.
Nors kai kurie ekspertai įspėja, kad tokia izoliacija gali pakenkti moksliniam pažangumui ir tarpkultūriniam supratimui, didėjantys saugumo ir akademinės nepriklausomybės rūpesčiai skatina universitetus rinktis atsargesnį kelią Kinijos atžvilgiu. Kai kalbama apie strategiškai svarbius klausimus, net tokios liberalios šalys kaip Norvegija yra priverstos rinktis saugumą.
Naujausi komentarai