Rusija po balsavimo: stabilumas – tik iliuzija? | Diena.lt

RUSIJA PO BALSAVIMO: STABILUMAS – TIK ILIUZIJA?

Rinkimai į Rusijos Valstybės Dūmą nevirto sensacija – konstitucinė dauguma ir toliau liks "Vieningosios Rusijos" rankose. Tačiau stabilumas – veikiau tariamas nei realus.

Opozicija per prievarta

Vargu ar dar prieš porą metų nesisteminės opozicijos šalininkai galėjo pagalvoti, kad partija, kuriai jie atiduos savo balsą, bus Genadijaus Ziuganovo vadovaujama Rusijos Federacijos komunistų partija (RFKP). Rinkimuose neleista dalyvauti iš politikos ir aktyvaus visuomeninio gyvenimo praktiškai eliminuotoms visoms Kremlių kritikuojančioms organizacijoms, daugiamandatėse apylinkėse liko tik pavieniai nepriklausomi kandidatai, tad RFKP tapo vienintele alternatyva valdžią monopolizavusiai "Vieningajai Rusijai".

Balsuoti už šią partiją kvietė ir Aleksejaus Navalno komandos nariai, teigdami, kad tai vienintelis būdas išklibinti Kremliaus vienvaldystę. "Išmintingojo balsavimo" rekomendacijoje tarp kandidatų, turėjusių daugiausia galimybių nurungti Kremliaus partiją, žymią dalį užėmė ir RFKP atstovai. Į tokius raginimus atsiliepė toli gražu ne visi – ne vienas žinomas demokratinės opozicijos šalininkas prisipažino negalėjęs įveikti priešiškumo bolševikų ainiams ir nusprendęs balsuoti už, jo nuomone, mažesnę blogybę – Vladimiro Žirinovskio liberalus demokratus.

Klaidinga manyti, kad RFKP – vienalytė, drausminga organizacija, kurios visi iš daugiau kaip 100 tūkst. narių aidu kartoja G.Ziuganovo pareiškimus.

Šiuose rinkimuose RFKP pagerino savo pozicijas. Paskelbus balsavimo rezultatus, tapo aišku, kad RFKP frakcija su 57 mandatais ir aštuntojoje Valstybės Dūmoje bus antroji pagal turimą mandatų skaičių. Buvusio RFKP nario Maksimo Suraikino vadovaujamas kitas analogiškas politinis darinys, Komunistų partija, neperžengė 5 proc. barjero.

Tiesa, nors komunistai pagausino savo mandatų skaičių, didžiausia frakcija ir konstitucinė dauguma liko "Vieningosios Rusijos" rankose. Ji, nepaisant administracinių galimybių surengti tobulą rinkimų kampaniją, atvirų klastočių balsavimo dienomis ir elektroninio balsavimo mistikos, prarado devyniolika mandatų ir dabar turi 324.

Daugiabalsė partija

RFKP iš tikrųjų niekaip nepavadinsi opozicine, tačiau, nors jau trečią dešimtmetį ir yra vadovaujama to paties G.Ziuganovo, Rusijos komunistai 2021-aisiais – toli gražu ne tie patys ir ne tokie patys žmonės, kokie buvo praėjusio amžiaus pabaigoje.

Tarsi senoje patarlėje, kad, trūkstant žuvies, ir vėžys atstoja lydeką, Valstybės Dūmoje, kur nėra nė vieno opozicijos atstovo, didesnė tikimybė, kad kritiškas balsas pasigirs būtent iš komunistų gretų. Šiandien RFKP – itin konservatyvus neostalinistinis politinis projektas, palaikantis Kremliaus užsienio politiką, tačiau išlaikantis tam tikrą nepriklausomybę balsuojant socialiniais klausimais, pvz., dėl pensijų reformos, ir visada balsuojantis prieš valstybės biudžeto projektą.

Vis dėlto klaidinga manyti, kad RFKP – vienalytė, drausminga organizacija, kurios visi iš daugiau kaip 100 tūkst. narių aidu kartoja G.Ziuganovo pareiškimus. Partija milžiniška, todėl kai kurie jos atstovai ir regioniniai padaliniai yra ganėtinai autonomiški ar net viešai demonstruoja nelojalumą Kremliui. Tad galima kalbėti apie konservatyvesnę stovyklą, kurioje susibūrę tradiciniai komunistai, ir modernesnę, kurios nariai labiau panašėja į europietiškus socialdemokratus.

Anot politologo Aleksandro Kynevo, RFKP yra Rusijoje vienintelė politinė partija su aiškiai apibrėžta ideologija ir infrastruktūra, todėl ji vienija labai skirtingus žmones – nuo karjeristų, opozicionierių iki rėmėjų statytinių. Vidutinis statistinis modernesniojo flango rėmėjas – išsilavinęs miestietis, o tradicinius komunistus remia vyresnio amžiaus gyventojai, jaučiantys nostalgiją SSRS. Šia prasme G.Ziuganovas esąs ne partijos garvežys, bet stabdys.

Takoskyra tarp besąlygiškai palaikančių G.Ziuganovą ir mažiau lojalių išryškėjo po A.Navalno apnuodijimo. Partijos lyderis besąlygiškai palaiko Kremliaus versiją, neigiančią "Novičiok" ataką, o politinį žodyną papildė paniekinančiu opozicijos apibūdinimu "navalniatina", radosi ir A.Navalną atvirai palaikančių komunistų.

Tarp ryškių alternatyviųjų komunistų – progresyviuoju kolūkio pirmininku dažnai vadinamas agroverslininkas Pavelas Grudininas. Savivaldoje dalyvaujantis politikas 2018 m. atstovavo RFKP prezidento rinkimuose – teigiama, jog tai buvęs Kremliaus sumanymas imituoti konkurencinę kovą. Tačiau visų netikėtumui, P.Grudininas sulaukė didelio rinkėjų palaikymo ir tapo stipriausiu V.Putino oponentu. Oficialiais duomenimis, surinkęs 11,77 proc. balsų, jis liko antras ir Kremliaus akiratyje virto pavojinga figūra. Neatsitiktinai šiųmečiuose rinkimuose į Valstybės Dūmą jam nebuvo leista dalyvauti nurodant priežastį, kuri anksčiau nesutrukdė kovoti savivaldos rinkimuose.

Vis dažniau protesto balsu tampa ir RFKP komiteto Maskvoje pirmasis sekretorius Valerijus Raškinas. Kai pasipiktinusi klastotėmis per balsavimą RFKP negavo leidimo surengti mitingo Maskvoje, būtent jo suburta akcija, "susitikimas su rinkėjais", tapo vienintele protesto akcija. Šiandien V.Raškinas noriai komentuoja RFKP sprendimą nepripažinti nuotolinio e.balsavimo į Valstybės Dūmą Maskvoje rezultatų.

Milijardierius misionierius

Antroji rinkimų naujiena susijusi su partija "Naujieji žmonės". Vos peržengusi 5 proc. barjerą (surinko 5,35 proc.) ji pateko į Dūmą, joje turės trylika mandatų, taip nutraukdama keturiolika metų trukusį keturių frakcijų erą.

Šios politinės organizacijos pavadinimas – labai dviprasmis. Visuomenė, pridusinta du dešimtmečius trunkančios "Vieningosios Rusijos" vienvaldystės, pastarųjų mėnesių apklausose demonstruoja permainų alkį. Žodžių junginys "naujieji žmonės" skleidžia žinią: būtent šioje organizacijoje yra naujų vardų ir veidų, naujų idėjų, nauja ideologija ir požiūris į paprastus piliečius, – visa tai, ko ir nori nuo ligšiolinės valdančiosios klikos pavargęs rinkėjas.

Kita vertus, šie naujieji žmonės tokie nauji, kad, nepaisant rinkėjų simpatijų, apie juos kaip politinių ambicijų turinčius asmenis žinoma labai mažai. Vos pernai kovą užregistruotos partijos steigėjas – vienas turtingiausių kandidatų sąraše, kosmetikos kompanijos "Faberlic" savininkas Aleksejus Nečajevas.

Bendrovė gerai žinoma ir Lietuvoje – jos produktų platinimas grindžiamas tiesioginės rinkodaros principais. Maskvoje fiziko ir pedagogės sūnus savo verslo nestatė ant senos privatizuotos kompanijos pamatų – kūrė nuo pat pradžių.

Naujokai: šiųmečių rinkimų žvaigždės – „Naujųjų žmonių“ steigėjas ir pirmininkas A.Nečajevas bei populiariausia sąrašo kandidatė S.Avksentjeva. / „Reuters“ nuotr.

A.Nečajevas – antrasis turtingiausių kandidatų į Dūmą sąraše (deklaracijoje nėra jokio nekilnojamojo turto ar automobilių, tik bendrovių akcijos – turtas vertinamas 4 mlrd. rublių). Pastaruosius dešimtmečius jis buvo aktyvus veikiau kaip verslininkas (prieš du dešimtmečius turėjęs nemalonumų dėl mokesčių vengimo) ir įvairių verslo struktūrų narys, už verslo bendruomenės ribų garsėjo kaip mesianizmo neslepiantis mecenatas. Visuomenei naudingų darbų sąraše minima ir garsiosios "Narnijos kronikos": A.Nečajevui priklaususi leidykla "Master" pirmoji Rusijoje išleido garsiųjų C.S.Lewiso knygų seriją.

Nors ir priklausė mistinei Vladimiro Putino iniciatyva įkurtai socialinių ir politinių organizacijų koalicijai – Visos Rusijos liaudies frontui, nuo viešojo gyvenimo, žiniasklaidos A.Nečajevas laikėsi gana atokiai, tad staigmena tapo tiek jo sprendimas įkurti partiją, tiek ketinimas dalyvauti rinkimuose. Pastarąjį net dauguma ekspertų sutiko gūžčiodami pečiais: kas balsuos už darinį, kurio sąraše pirmas įrašytas niekam nežinomas verslininkas? Juo labiau kad pirmasis A.Nečajevo bandymas įsitraukti į politiką nebuvo sėkmingas. 1999 m. jo registruota politinė visuomeninė organizacija "Rusijos linija" (pagal tuometį jam priklausiusios kompanijos pavadinimą) per beveik dešimtmetį veiklos išnyko nepalikusi jokio ryškesnio pėdsako.

S.Kirijenkos šešėlis

Savo naująją partiją A.Nečajevas užregistravo praėjus vos dviem mėnesiams po pareiškimo apie jos įkūrimą – Teisingumo ministerija pademonstravo jai nebūdingą palankumą ir, skirtingai nei paprastai tokiais atvejais, verslininkui nė nereikėjo papildyti ar tikslinti dokumentų.

Pernai vykusiuose savivaldos rinkimuose "Naujieji žmonės" laimėjo kelias vietas vietos tarybose, todėl šiemet nė nerinkdami rėmėjų parašų galėjo dalyvauti rinkimuose į Valstybės Dūmą. Maža to, Centrinė rinkimų komisija (CRK) naujokus palaimino, nors išbrokavo net valdžiai gana nekenksmingus politikos senbuvus. "Naujieji žmonės" ramiai žengė viešosios politikos lauku, kurį valdžios institucijos be skrupulų valė nuo Kremliui bent menkiausią nelojalumą demonstravusių organizacijų ir aktyvistų.

Neatsitiktinai stiprėja balsai, esą "Naujieji žmonės" yra veikiau naujieji senos valdžios žmonės, o partija yra tiesiogiai susijusi su prezidento administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju Sergejumi Kirijenka ir gali būti naujas jo projektas, turintis virsti naująja valdžios partija.

Anot "Kommersant", galimas A.Nečajevo partijos projektas buvo svarstomas prezidento administracijoje dar apie 2010 m., kai už vidaus politiką buvo atsakingas Vladislavas Surkovas, tačiau tąkart palaikymo verslininkas nesulaukė. Kremliaus požiūris pasikeitė po 2019 m., kai nuspręsta, kad naujos nedidelės partijos galėtų nusiurbti nesisteminės opozicijos rinkėjų balsus.

"Naujieji žmonės" yra veikiau naujieji senos valdžios žmonės, o partija yra tiesiogiai susijusi su prezidento administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju Sergejumi Kirijenka.

Apie "Naujųjų žmonių" ryšį su Kremliumi byloja ir dar vienas toli gražu neatsitiktinis faktas: "Faberlic" vykdomojo direktoriaus, "Naujųjų žmonių" vicepirmininko Aleksandro Davankovo sūnėnas Vladislavas Davankovas dirba prezidento administracijai artimos organizacijos projekto vadovu ir yra artimas su S.Kirijenka.

Netradiciniai metodai

Nors pats A.Nečajevas neigia ryšius su Kremliumi, įtarimus, kad "Naujieji žmonės" turi ne tik milijardierių steigėją, bet ir labai tvirtą užnugarį, patvirtina ir neįtikimi politikos naujokų organizaciniai gebėjimai. Pavasarį partija surengė politinį realybės šou, kuriame varžėsi apie politiko karjerą svajojantys jaunuoliai ir šmėžavo skandalingoji visuomenininkė Ksenija Sobčiak.

Siautėjant represijoms net prieš apolitiškas visuomenines, labdaros ar švietėjiškas organizacijas, "Naujieji žmonės" per beveik pusantrų darbo metų netrukdomi atidarė 72 regioninius skyrius, daugiau nei 600 rinkimų štabų, subūrė apie 2 tūkst. politinių būrelių, paties A.Nečajevo žodžiais, padarė tai, ko niekada nebuvo nutikę Rusijoje. Prisiminus politinio lauko valymą, vargu ar tokią struktūrą "Naujiesiems žmonėms" būtų lengva sukurti net ir remiantis jau egzistuojančiu verslo tinklu.

Fenomenu galima laikyti ir staigų partijos išpopuliarėjimą, kai ji net neturi lengvai įsimenamo logotipo. Vietoj paprastam rinkėjui lengvai atpažįstamo ir įsimenamo simbolio "Naujieji žmonės" pasirinko ramų ir visiškai neagresyvų, tačiau rinkimų naujokui pražūtingą, konkuruojančių logotipų jūroje nuskęsti pasmerktą variantą: partijos pavadinimo užrašą juodomis raidėmis tiurkio spalvos fone.

Panašu, kad "Naujieji žmonės" rinkimų kampanijai išleido įspūdingą sumą. Liepą vykusį partijos suvažiavimą režisavo su "Vieningąja Rusija" dirbantis vienas madingiausių šiuolaikinių režisierių Konstantinas Bogomolovas – renginys prilygo ne nuobodžiam politiniam renginiui, bet įspūdingam šou. "MBCH Media" įtaria, kad partija galėjo masiškai pirkti paslėptą reklamą socialiniuose tinkluose, tačiau jos nedeklaravo.

Dėmesį atkreipia ir šios partijos rinkimų kampanijos taktika. Pirmuosius mėnesius, dar prieš oficialiosios kampanijos pradžią, "Naujųjų žmonių" kampanija buvo ganėtinai blanki, partijos reitingai nekėlė minčių, kad ji gali įveikti 5 proc. barjerą. Situacija pasikeitė po suvažiavimo, kai kandidatų sąraše atsirado ir viena kita vietinė žvaigždė (pvz., iš filmo "Pirmyn, gardemarinai" puikiai pažįstamas Sergejus Žigunovas) bei jau minėto realybės šou dalyviai.

Proveržis įvyko praktiškai paskutinėmis kampanijos savaitėmis, kai reklama tapo agresyvesnė, o partijos veidu – antroji kadidatų sąraše įrašyta buvusi Jakutsko merė Sardana Avksentjeva. Puikiai pasirodžiusi televizijos debatuose ir sutriuškinusi net tokį seną demagogijos vilką kaip Vladimiras Žirinovskis, S.Avksentjeva tapo ne tik "Naujųjų žmonių", bet ir rinkimų žvaigžde.

Žvaigždė iš Jakutsko

"Naujuosius žmones" į Valstybės Dūmą ištempusi S.Avksentjeva jau keletą metų vadinama politikos stebuklu. Šalčiausio pasaulyje didmiesčio mere savivaldoje dirbusi diplomuota istorikė tapo nugalėjusi "Vieningosios Rusijos" kandidatą, būdama stulbinamai populiari (instagrame ji turi 200 tūkst. sekėjų), sulaukė net Vakarų žiniasklaidos dėmesio.

Vokietijos "taz" S.Avksentjevą yra pavadinęs Ledine Jakutsko ledi, "The Economist" aprašė jos kuklumą ir stulbinamą populiarumą. Už Rusijos ribų S.Avksentjeva žinoma kaip nesisteminė politikė ir dėl Rusijos valdžios atstovams nebūdingo požiūrio į valstybės biudžetą, nors kai kurie ekspertai jos sprendimus atsisakyti prabangių tarnybinių merijos automobilių ir švenčių vadino populizmu.

Iš Jakutsko merės pareigų S.Avksentjeva pasitraukė sausį, aiškindama sveikatos problemomis, nors jau tuomet pasigirdo balsų, esą tai padarė gavusi pasiūlymą, kuriam negalėjo atsispirti. Į politiką ji iš tiesų greitai sugrįžo, tačiau tai, kad atsidūrė pas "Naujuosius žmones", kurie pačioje Jakutijoje tapatinami su Kremliumi, vietos rinkėjams tapo šoku.

Nors buvo galima tikėtis kitaip, Jakutijos rinkėjai, piktinęsi S.Avksentjevos raginimu renkant jos įpėdinį palaikyti "Vieningosios Rusijos" kandidatą, pasijuto antrą kartą išduoti ir nusisuko nuo "Naujųjų žmonių". Nepasitenkinimą vietos rinkėjai išliejo sukandę dantis balsuodami už komunistus.

Vietos žurnalistas Timofejus Jefremovas savo tėvynainių politinį sąmoningumą aiškina tuo, kad penktadalį Rusijos teritorijos užimančios Jakutijos gyventojų gyslomis teka represuotųjų kraujas, o bendruomeninė atmintis siekia dar tuos laikus, kai caras už Uralo trėmė Abiejų Tautų Respublikos gyventojus. Neatsitiktinai Kremlius nesiryžo panaikinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų administracinių sostinių merų tiesioginių rinkimų: vietos gyventojai vadinami didžiausiais šalies maištininkais. Rusijos prezidento rinkimuose Jakutijoje buvo pasiektas antirekordas: V.Putino kandidatūrą palaikė mažiau rinkėjų nei likusioje Rusijoje – tik 60 proc. (Jakutske), 64 proc. (Respublikoje).

Įdomu ir tai, kad pati S.Avksentjeva, tapusi mere, neįstojo į "Vieningosios Rusijos" partiją, tik oficialiai pareiškė ją palaikanti. Jos darbo kabinete Jakutsko merijoje kabėjo ne V.Putino portretas, bet fotografija, įamžinusi tradicinės jakutų vasaros šventės akimirką. Beje, ji pati – kaip ir kone pusė Jakutijos rinkėjų, prisipažino nebalsavusi už garsiąsias Konstitucijos pataisas, atvėrusias V.Putinui neribotą kadencijų skaičių. Tiesa, aiškino nenorėjusi pritarti ne prezidento klausimui, bet siūlymams apriboti savivaldos teises.

Repetuoja ateitį?

A.Nečajevo politinis projektas iš pradžių buvo skirtas išsilavinusių miestiečių auditorijai, dabar jį politologai priskiria politiniam centrui. "Naujieji žmonės" pasisako už viešojo administravimo ir federalizacijos reformas, tačiau vengia griežtos aukščiausios valstybės pareigūnų kritikos.

"Naujųjų žmonių" lyderiai pabrėžia, kad yra ne opozicija, bet realistai ir demonstruoja politiniame kontekste ganėtinai keistai skambantį altruizmą. Vienoje pirmųjų spaudos konferencijų A.Nečajevas pakvietė į Dūmą nepatekusias partijas kartu dirbti siūlant iniciatyvas ir įstatymo projektus, kuriuos "Naujieji žmonės" esą siūlytų parlamente nesisavindami autorystės.

Rinkimų maratone skambėjusi "Naujųjų žmonių" retorika idealiai atliepia rinkėjų norą liautis vadavus sirijas ir donbasus, pagaliau spręsti šalyje susikaupusias socialines problemas. Gausus būrys kandidatų vienmandatėse labiau orientavosi į savivaldos problemas, pagalbą regionams. Ši idėja – bene pagrindinė, skirianti "Naujuosius žmones" nuo "Vieningosios Rusijos". Taigi kas galėtų paneigti tikimybę, kad šia linkme savojo kurso nepradės koreguoti ir Kremlius.

Atviromis karinėmis (naudojant samdinius ir cheminį ginklą) operacijomis, diversijomis Kremlius jau yra maksimaliai sugadinęs tiek savo reputaciją užsienyje, tiek tarptautinius santykius, tad viešai demonstruojamas persiorientavimas į vidaus problemas puikiai užmaskuotų grįžimą prie subtilesnių galios priemonių, užkulisinių susitarimų, politinės kaimyninių teritorijų (pirmiausiai Baltarusijos) integracijos. Sykiu tai nuslopintų įtampą šalies viduje, kylančią dėl stiprėjančių protesto nuotaikų. O, pvz., aktyviai akcentuojami prioritetai iš naujo įsisavinti kitapus Uralo esančius regionus (kur "Vieningosios Rusijos" kandidatas Nr.1 Sergejus Šoigu net siūlė perkelti Rusijos sostinę ir įkurti kelis milijoninius miestus) galėtų nuskambėti kaip nauja šalį vienijanti idėja. Kad būtent kitapus Uralo esama didelio permainų poreikio, byloja ir pačių "Naujųjų žmonių" rezultatai: kai kuriose Sibiro ir Tolimųjų Rytų apygardose partija išsiveržė į trečiąją vietą.

"Permainos įmanomos ir laikantis įstatymų, sąžiningai ir išmintingai", – džiaugdamasi rinkimų rezultatais socialiniame tinkle parašė S.Avksentjeva, paneigdama liberaliosios opozicijos teiginius, kad V.Putino režimas iš visų kitaip mąstančių aktyvistų yra atėmęs galimybę dalyvauti politikoje.

Rašyti komentarą
Komentarai (9)

ane?

Beje kaip ir stabilumas ES.

Memel

ZurEkit_i sAvA ruRaaa_ubAgAiii

pritariu

Žinoma situacija "nestabili" 15-ka milijonų gyventojų turinčioje Maskvoje 200 dolerinių budulių iš kurių ne visi dėl amžiaus turi teisę balsuoti išreiškė savo nepasitenkinimą "spontaniškame" nesankcionuotame mitinge. Skirtingai nuo "demokratinės" Lietuvos niekas neteisėto mitingo dalyvių nevaikė, nemušė ir dujomis nenuodijo.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS