TEISME – ISTORINIO SUKČIAVIMO SKANDALO VEIKĖJAI

Vokietijoje baigiamąjį etapą pasiekė skandalingoji daug vilčių teikusio startuolio „Wirecard“ istorija. Prieš Miuncheno teismą stojo Markusas Braunas, vadovavęs populiariajai mokėjimų bendrovei, kurios žlugimas laikomas didžiausiu Vokietijos verslo istorijoje su apskaita susijusio sukčiavimo skandalu.

Pūtėsi, kol sprogo

1999 m. Bavarijoje įkurta internetinių mokėjimų bendrovė „Wirecard“ dirbo su didžiausios rizikos verslais, su kuriais kiti nenorėjo turėti reikalų, – pornografiniais tinklalapiais, virtualiaisiais kazino. Sumaniai pagavęs susižavėjimą IT verslu, startuolis traukė vieną investuotoją po kito. Nepraėjus nė dešimtmečiui, kompanija atsidūrė didžiausių DAX kompanijų 30-uke.

Bėgant metams, vis pasigirsdavo kalbų apie galimą sukčiavimą. Apie tai, be kita ko, kalbėjo skolintų vertybinių popierių pardavėjai, kurie tirdavo bendroves, jei įtardavo, kad jų rinkos vertė yra išpūsta.

Tačiau tikrosios bendrovės „Wirecard“ problemos prasidėjo, kai 2019 m. britų verslo dienraštis „The Financial Times“ paskelbė keletą straipsnių, kuriuose buvo rašoma apie pažeidimus bendrovės Azijos padalinyje ir buvo remtasi buvusių darbuotojų pasakojimais ir nutekintais dokumentais.

Iš pradžių bendrovei „Wirecard“ pavyko apsiginti nuo tokių kaltinimų, o leidinio „The Financial Times“ žurnalistai patys tapo Vokietijos reguliuotojų tyrimo taikiniu.

Tačiau 2020 m. birželį sukčiavimas vis dėlto iškilo į paviršių, kai bendrovės ilgametė auditorė EY pranešė bendrovės „Wirecard“ sąskaitose aptikusi 1,9 mlrd. eurų trūkumą. Ši suma, kuri sudarė ketvirtadalį bendrovės balanso, turėjo būti laikoma patikėtinių sąskaitose dviejuose Filipinų bankuose. Filipinų centrinis bankas pareiškė, kad šie pinigai niekada nebuvo patekę į šalies pinigų sistemą, o abu Azijos bankai – BDO ir BPI – paneigė turintys kokių nors santykių su šia bendrove.

Prokurorų teigimu, buvo sukčiaujama gerokai prieš kylant skandalui. Nustatyta, kad iš įvairių investuotojų, iš Vokietijos ir Japonijos bankų apgaulės būdu buvo išviliota iki 3,2 mlrd. eurų, kurių bendrovės „Wirecard“ sąskaitose greitai nebeliko.

2018 m. skelbta, kad bendrovės „Wirecard“ turto vertė viršijo 5,8 mlrd. eurų, pelnas siekė beveik 350 mln. eurų. Bendrovėje dirbo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.

Netrukus po to „Wirecard“ paskelbė bankrotą ir tapo pirmąja žlugusia DAX bendrove.

Aidas pasiekė politiką

Dramatiškas startuolio „Wirecard“ žlugimas sukrėtė Vokietiją ir paskatino vyriausybę pertvarkyti šalies finansų priežiūros instituciją „Bafin“, kuri sulaukė griežtos kritikos už tai, kad nepaisė ankstyvųjų įspėjamųjų ženklų dėl bendrovės „Wirecard“.

Jos žlugimas sudarė keblumų Vokietijos politinei valdžiai, o buvusi kanclerė Angela Merkel buvo peikiama už tai, kad reklamavo bendrovę „Wirecard“ per savo kelionę į Kiniją 2019 m., nors žurnalistai tuomet jau buvo kėlę abejonių dėl šios bendrovės.

Kancleris Olafas Scholzas, kuris tuomet ėjo finansų ministro pareigas, skandalą pavadino neturinčiu lygių Vokietijos pokario istorijoje.

Rusijos šešėlis

Austrijoje gimęs M. Braunas ir dar du buvę bendrovės „Wirecard“ aukšto rango vadovai nuo ketvirtadienio teisiami dėl sukčiavimo bendrininkaujant, piktnaudžiavimo pasitikėjimu, manipuliavimo rinka ir manipuliavimo apskaita.

Miuncheno apylinkės teismas šiame didelės apimties teismo procese jau yra paskyręs 100 posėdžių datas.

Daugiau kaip dvejus metus kalinamas 53 metų M. Braunas neigia padaręs kokių nors pažeidimų. Jis kreipia dėmesį į pabėgusį buvusį veiklos direktorių Janą Marsaleką – neaiškų veikėją, kuris, kaip įtariama, turi ryšių su užsienio žvalgybos tarnybomis.

Būtent J. Marsalekas buvo atsakingas už bendrovės veiklą Azijoje ir geriausiai žinotų, kodėl bankų nepasiekė minėtieji beveik 2 mlrd. eurų. Tačiau nuo 2020 m. birželio 18 d., kai buvo atleistas iš bendrovės „Wirecard“, jis slapstosi.

Kolegoms pareiškęs, kad vyksta į Filipinus ir nori patvirtinti savo nekaltumą, J. Marsalekas tariamai atvyko į Manilą. Duomenys, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, suklastoti, bylojo, kad birželio 23-iąją jis pasirodė Maniloje, o vėliau išvyko į Pekiną.

Savą tyrimą atlikusių leidinių „Der Spiegel“, „The Insider“, „McClatchy“, „Bellingcat“ žurnalistų duomenimis, naktį į birželio 19-ąją J. Marsalekas atvyko į Minską ir bent jau oficialiais keliais iš jo neišvyko. Veikiausiai Baltarusijoje jis neužsibuvo ir kirto pasienio kontrolės nevaržomą sieną su Rusija.

Versiją, kad J. Marsalekas buvo Rusijoje arba Baltarusijoje, galėjo patvirtinti ir žinutė, kurią jis atsiuntė vienam bičiuliui: rašė, kad yra šalyje, kurią „valdo tie patys žmonės kaip ir prieš 25 metus“.

Verslo dienraštis „Handelsblatt“, remdamasis neįvardytais šaltiniais, tuomet teigė, kad J. Marsalekas bent kurį laiką buvo apsistojęs pamaskvėje esančioje rezidencijoje, kur jį globojo Rusijos karinės žvalgybos tarnyba (GRU).

Žurnalistų duomenimis, Rusijos federalinė saugumo tarnyba J. Marsaleką sekė nuo 2015-ųjų: kruopščiai rinkti duomenys apie jo keliones už ES ribų ir į Rusiją. Joje pirmą kartą jis apsilankė 2004 m., o nuo 2010 m., kai pradėjo dirbti bendrovėje „Wirecard“, vykdavo vidutiniškai po šešis kartus per metus.

Vizitas Rusijoje beveik kaskart trukdavo vos parą. Žurnalistų turimi dokumentai byloja, kad Austrijos pilietybę turintis vyras naudojosi šešiais austriškais pasais, neįvardijamos šalies dokumentu ir net diplomatiniu pasu.

Be to, J. Marsaleko pėdsakų rasta ir Libijoje, kur, manoma, „Wirecard“ užsiėmė pinigų pervedimu Rusijos grupuotei „Wagner“. 2017 m. verslo partneriams jis gyrėsi kelione į Siriją, kur jis esą buvęs Rusijos kariuomenės svečias.

Sudėtinga schema

Vis dėlto vienas bendrovės „Wirecard“ aukštesnio rango darbuotojas tyrimą surengusiam Vokietijos parlamentui pernai sakė, kad bendrovėje nieko nevykdavo be M. Brauno žinios.

„Grupę suformavo M. Braunas, taigi jis suformavo ir jos verslo kultūrą. Jis viską sprendė, viską diktavo“, – pareiškė parlamentarams Raineris Wexeleris.

Be M. Brauno, taip pat teisiami Oliveris Bellenhausas, buvęs bendrovės „Wirecard“ įmonės Dubajuje vadovas, ir Stephanas von Erffa, buvęs apskaitos vadovas. Jeigu jie bus pripažinti kaltais, jiems grės kelerių metų laisvės atėmimo bausmės.

O. Bellenhausas pripažino padaręs pažeidimų ir sutiko būti vienu pagrindinių kaltintojų liudytojų.

Išnarplioti sudėtingą apgaulingų sandorių, kuriuose dalyvavo bendrovės „Wirecard“ patronuojamosios įmonės ir trečiųjų šalių bendrovės visame pasaulyje, tinklą Vokietijos tyrėjams prireikė daugiau kaip 20 mėnesių.

Prokurorai sako, kad kaltinamieji neteisingus finansinius rezultatus skelbė nuo 2015 iki 2018 m. Be kita ko, į rezultatus buvo įtraukiami suklastoti partnerių bendrovių Dubajuje, Filipinuose ir Singapūre pajamų ir pelno rodikliai, taip pat buvo naudojami suklastoti dokumentai siekiant, kad „Wirecard“ atrodytų sėkmingesnė negu iš tikrųjų buvo.

Tarp sukčiavimo aukų yra bankų, kurie bendrovei „Wirecard“ suteikė paskolų už 1,7 mlrd. eurų. Taip pat buvo išleista 1,4 mlrd. eurų vertės obligacijų ir šie pinigai vargu ar bus grąžinti investuotojams.