Sunkūs klausimai
Kai 2022 m. vasarį Putinas užpuolė Ukrainą, Vakarų pasaulis sustingo iš nuostabos, nors 120 tūkst. rusų kareivių su lauko ligoninėmis prie rytinių Ukrainos sienų neatsirado pernakt, o žvalgyba nuo pirmųjų V. Putino pasirodymo politikoje dienų neturėjo iliuzijų dėl tamsiosios jo asmenybės pusės. Tačiau įtakingi Vakarų politikai, sprendimų priėmėjai dešimtmečiais ignoravo akivaizdžius faktus.
Kai kurie – kaip kad ilgametė Vokietijos kanclerė Angela Merkel – šiandien kaltina Baltijos šalis ir Lenkiją, esą, neleisdamos ES palaikyti dialogo su V. Putinu, paskatino jį įsiveržti į Ukrainą. Kritika, kurią A. Merkel neseniai išsakė lankydamasi Vengrijoje, logiška, žinant daugiametes Vokietijos politinio elito pastangas nusikalstamai suartėti su Rusija.
Kaip atsitiko, kad svarbiausia ES vadinamos valstybės vadovai ignoravo žvalgybos pranešimus, jog tikrasis V. Putinas – ne liberalas, svajojantis apie demokratiją, bet KGB metodais veikiantis imperialistas, ne kovojantis su korupcija, bet pats susijęs su kriminaliniu pasauliu? Kodėl pataikavo jam, padėjo susikurti klaidingą proeuropietiško lyderio įvaizdį ir niekada nedrįso jam paprieštarauti?
Bandymų rasti atsakymą virtinėje – naujas projektas. Žinomi Vokietijos žurnalistai Katja Gloger ir Georgas Mascolo, remdamiesi atviros prieigos ir slaptais dokumentais, pokalbiais su liudininkais ką tik skaitytojus pasiekusioje knygoje pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie nesėkmę. Būtent toks yra ir knygos pavadinimas „Das Versagen“ (liet. k. „Nesėkmė“), kurioje atskleidžia naujausių dešimtmečių Vokietijos politikos Rusijos atžvilgiu subtilumus.
Jei negyventume tebesitęsiant aprašomai istorijai, beveik 500 puslapių knygą galėtume skaityti kaip įtraukiantį trilerį, kuriame – ir buvęs „Stasi“ agentas, leidęs labai anksti susidaryti psichologinį V. Putino portretą, ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos slaptas dokumentas, kuriame dar 2007 m. aprašytas galimas karas dėl Krymo ir Rytų Ukrainos; nusikalstamas vokiečių politikų požiūris į Aleksandro Litvinenkos žudiko po Hamburgą išmėtytus radioaktyvius pėdsakus. Ir net šokiruojančios karinio bendradarbiavimo detalės – trūko mėnesių, kad karą su Ukraina rusų kariuomenė būtų pradėjusi perėjusi Bundesvero stažuotę.
„Mes nenorėjome to matyti“, – šiuos žodžius buvęs finansų ministras Wolfgangas Schäuble pasakė kalbėdamas apie „Nord Stream“ projekto žalą. Tačiau įrašyti knygos viršelyje jie glaustai nurodo Vokietijos vykdytos politikos Rusijos atžvilgiu nesėkmės priežastį.
Ypatingas ryšys
Knygos premjera sutapo ne tik su skandalinguoju A. Merkel pasisakymu Vengrijos žiniasklaidai, bet ir su Gerhardo Schröderio apklausa Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamento tyrimo komitete dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ statybos. Jos metu buvęs federalinis kancleris gynė projektą, kuriuo siekta Vokietiją padaryti visiškai priklausomą nuo Rusijos, vadino jį galimybe sustabdyti „Amerikos intervenciją į šalies ekonomiką“, o bendradarbiavimą su Rusija – „taikos politika“.
Knyga virtęs tyrimas atspindi priekaištus, kurių G. Schröderis – kaip ir jo vadovaujama Vokietijos socialdemokratų partija – sulaukia dėl pernelyg didelio suartėjmo su V. Putinu. Tačiau K. Gloger ir G. Mascolo analizė parodo, kad putinofilija kankino ne tik kairiuosius.
Krikščionių demokratų sąjungai CDU atstovavusi ilgametė kanclerė A. Merkel nestabdė socialdemokratų pradėtų projektų ir dar giliau klampino šalį į toksiškus santykius. Lemiami sprendimai, pavojingai susieję Vokietiją ir Rusiją, buvo priimti 2009–2013 m., CDU ir laisvųjų demokratų FDP koalicijos laikais.
Knygoje aprašomos situacijos, kuriomis Vokietijos lyderiai demonstravo kantrybę stebėdami V. Putino veiksmus. Berlynas nuolat ieškojo suartėjimo su Maskva, tad V. Putinas galėjo jaustis it geidžiamiausias regiono jaunikis.
A. Merkel tvirtina po Krymo aneksijos kovojusi už griežtas ES sankcijas Rusijai, tačiau tuo pat metu jos vadovaujama Vyriausybė leido „Nord Stream 2" statybas, o didžiausią Vokietijos dujų saugyklą perleido „Gazprom".
Kai sakoma, kad Berlyną ir Maskvą siejo ypatingas ryšys, omenyje galima turėti ne tik dalykinę komunikaciją, bet ir techninę jos pusę. Ryšys tarp Vokietijos kanclerio ir Kremliaus palaikomas per prietaisą, esantį Vokietijos kanceliarijos vadinamajame Šifravimo centre. Jis įrengtas dar 1989 m., pasiūlius Michailui Gorbačiovui, kuris esą norėjęs kalbėti su Helmutu Kohliu nuo slaptųjų tarnybų – taip pat ir KGB – apsaugotu ryšiu.
Šia ryšio linija naudojosi ir kancleris Olafas Scholzas, kai 2022 m. vasario 21-ąją bandė išsiaiškinti V. Putino ketinimus.
Budrus ir keistai bebaimis
Labai protingas, kietas, be skrupulų; šaltas, ryžtingas veikėjas, su kuriuo nesinorėtų draugauti, – tokias pastabas apie V. Putiną savo užrašuose pasižymėjo 2000 m. Vokietijos delegacijos susitikime su naujuoju Rusijos premjeru dalyvavęs tuometis Užsienio reikalų ministerijos politinis direktorius Klausas Schariothas.
„Sibiro vilkas ilgai nesitenkins vegetarišku maistu“, – 2008 m. balandį Bukarešte vykusiame NATO tarybos posėdyje pastebėjo tuometis Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas. Tačiau kai kurie Vakarų politikai – tarsi kurti ir akli.
Per dešimtmečius susiklosčiusius Vokietijos politinio elito santykius su Rusijos diktatoriumi taikliai apibūdina VDR disidento Wernerio Schulzo žodžiai: Vokietijos politikai šlovino V. Putiną kaip „Gorbačiovo anūką“, nepripažindami, kad jis yra „KGB įsūnis“.
Kai B. Jelcinas įvardijo V. Putiną savo įpėdiniu, jis buvo nežinomas daugumai Vakaruose – tik ne Vokietijoje.
Jau 1991 m., švenčiant pirmąsias Vokietijos susivienijimo metines, V. Putinas pasirodė oficialios delegacijos sudėtyje. Tuokart jis dar nežengė raudonu kilimu Berlyne – kaip Sankt Peterburgo miesto Užsienio santykių komiteto vadovas, lankėsi Hamburge.
Abu uostamiesčius sieja išskirtiniai, dar XX a. šeštąjį dešimtmetį užmegzti ryšiai. Juos Hamburgo politikai taip brangino, kad neišsižadėjo net tada, kai paaiškėjo, kad didelė dalis 300 mln. markių vertės humanitarinės pagalbos, kurią 1991–1992 m. Rusijai išgyvenant gilią ekonominę krizę per gausias labdaros koncertų, aukų rinkimo akcijas surinko hamburgiečiai, atsidūrė juodojoje Sankt Peterburgo rinkoje.
Knygos autorių tyrinėti Hamburgo valstybiniame archyve saugomi dokumentai rodo, kad šis miestas V. Putino akiratyje atsidūrė neatsitiktinai. 1991 m. leidyklos „Gruner&Jahr“ surengtame priėmime V. Putins susipažino su Vokietijos politikos sunkiasvoriais: Volkeriu Rühe, Hansu-Dietrichu Genscheriu, Helmutu Kohliu. Hamburgo meras Henningas Voscherau V. Putiną vėliau pavadino tikruoju Sankt Peterburgo meru – „atsargiu, be iliuzijų, visada budriu ir keistai bebaimiu“.
Vokiečių akyse jis nesunkiai užsitarnavo patikimo veikėjo reputaciją, padėdamas spręsti ir asmeninius klausimus. Pavyzdžiui, aristokratų Lambsdorffų šeimai pažadėjo padėti sutvarkyti Sankt Peterburgo liuteronų kapinėse palaidoto protėvio – carinės Rusijos užsienio reikalų ministro – kapą.
„Jis pasirodė esąs vilties spindulys, – knygoje cituojamas Barnimas Fothas, Senato protokolo ir užsienio reikalų skyriaus vadovas. – Jis buvo visiškai patikimas, tai, ką pažadėjo, buvo įgyvendinta.“
Daugybę knygoje aprašomų faktų šiandien galima vertinti kaip aiškius grėsmės, kurią kelia V. Putinas, ženklus. 1994 m. pavasarį delegacija, kurios sudėtyje buvo ir tuometis gynybos ministras V. Rühe, Sankt Peterburge susitiko su V. Putinu. Tuometis vicemeras sužibėjo revanšizmu – kalbėjo apie Rusijai neva istoriškai priklausiusias buvusių SSRS respublikų teritorijas, pabrėždamas, kad omenyje turi ne tik Krymą. „Staiga 25 mln. rusų gyvena užsienyje. Rusija tiesiog negali sau leisti, kad šie žmonės savavališkai būtų palikti likimo valiai“, – susitikimo protokole užfiksuotus žodžius cituoja knygos autoriai. Šį susitikimą V. Putinas V. Rühe’ei priminė po septynerių metų – akivaizdu, norėdamas parodyti pašnekovui turįs gerą atmintį.
1999 m. Vokietijos ambasada Maskvoje savo pusmetinėje ataskaitoje pastebėjo, kad pastaraisiais mėnesiais į aukštus valdžios postus paskirta itin daug čekistų. Tačiau Vokietijoje šie faktai traktuoti ne kaip aiškūs pavojaus, bet vilties stabilumo ir naujos politinės pradžios Rusijoje ženklai.
Į klausimą, kokiai politikai atstovauja V. Putinas, Vokietijos ambasada Maskvoje pateikė prieštaringus atsakymus: vienas susijęs su jo KGB / FSB praeitimi, kitas – su darbu Anatolijaus Sobčiako komandoje.
Agentų žaidimai
V. Putino skeptikų gretose nuo pat pradžių buvo Vokietijos slaptosios tarnybos – jų žinios nesutapo su informacija, kurią apie savo praeitį šis viešai pasakojo.
Ypač įdomią istoriją apie būsimąjį diktatorių atskleidžia dvi knygoje aprašomos Vokietijos žvalgybos tarnybos operatyvinės bylos „Doris“ ir „Pantaleon“.
Nutrūkus „Stasi“ veiklai, tarp tarnybų prasidėjo tikra kova dėl jos agentų, į kurią buvo įsitraukęs ir V. Putinas. Į buvusius VDR šnipus taikėsi tiek KGB, tiek Vakarų Vokietijos tarnybos.
„Krizės mastas išryškėjo jau 1990 m. sausį: KGB oficialiai skundėsi, kad „Stasi“ pasiklausymo skyriai nebeteikia perimtų Vakarų Vokietijos politikų telefono pokalbių transkripcijų, – rašo knygos autoriai. – Atrodė, lyg KGB būtų nepastebėjusi fakto, kad pilietinių teisių aktyvistai jau seniai užėmė „Stasi“ būstinę.“
Ypatingą dėmesį KGB skyrė Dresdene dirbusiai KGB ir „Stasi“ agentūrai. Tačiau KGB rezidentūra, vadovaujama V. Putino tiesioginio viršininko generolo Vladimiro Širokovo, dirbo ne itin sumaniai. Dresdene veikė „Stasi“ užsienio žvalgybos HVA filialas, kurio vienas geriausių šaltinių – informatorius „Peteris“, dar nuo 8-ojo dešimtmečio Vakarų Vokietijoje šnipinėjantis inžinierius iš įmonės „Maschinen-und Turbinen-Union“ (MTU). Jis turėjo prieigą prie naujausios kartos kovos tankų „Leopard“ variklių brėžinių, o MTU bendradarbiavo su JAV kuriant modernią variklių technologiją.
KGB iš „Stasi“ gaudavo „Peterio“ surinktą informaciją – dabar panūdo perimti ir patį agentą. Todėl jo pavardė atsidūrė šaltinių, kurių sąrašą V. Širokovas pateikė „Stasi“ užsienio žvalgybos vadui Dresdene, pulkininkui leitenantui Dieteriui Schlapphofui, viršuje. Tačiau pastarasis jau buvo spėjęs pereiti žvalgybos fronto liniją. 20 tūkst. markių, mėnesio atlygis, premijos, ir jis pradėjo dirbti Vakarams – „Doris“ dar 1990 m. sausį pasisiūlė bendradarbiauti su VFR vidaus žvalgyba.
Sužinojęs apie Dresdeno kagėbistų siekius, Berlynas nurodė „Doris“ perleisti „Peterį“ Maskvai. Tačiau D. Schlapphofo kuratorius Klausas Kuronas dirbo ne tik Vokietijos konstitucijos apsaugos tarnybai, bet ir „Stasi“, tad apie „Doris“ užduotį informavo kolegas iš jau beyrančios „Stasi“.
Buvęs HVA vadovas Werneris Großmannas nuskubėjęs į KGB būstinę Berlyne, kur apie „Doris“ išdavystę pranešė ne kam kitam, bet už „Peterio“ verbavimą atsakingam asmeniui – juo pasirodė esąs V. Putinas. „Jis netiki, kad Putinas savanoriškai paliko KGB. Nesėkmė Dresdene greičiausiai lėmė jo atleidimą“, – rašo knygos autoriai.
Dar viena V. Putino nesėkmė užfiksuota „Pantaleono“ byloje. 1985 m. į Dresdeną dirbti atvykęs V. Putinas bežaisdamas futbolą artimiau susipažino su „Stasi“ agentu Klausu Zucholdu, kurį 1989 m. užverbavo ir kuriam jau suvienytoje Vokietijoje pavedė šnipinėti KGB naudai. Tačiau jau po metų K. Zucholdas prisistatė Vokietijos konstitucijos apsaugos tarnybai ir pasipasakojo gavęs iš V. Putino nurodymą būti vadinamuoju kurmiu – agentu, laukiančiu atskiro pavedimo.
Knygoje dėstoma, kad V. Putinas užverbavęs dar ir aukštas pareigas einantį Saksonijos policijos pareigūną Georgą Schneiderį – po susivienijimo jis buvo atsakingas už kovą su organizuotu nusikalstamumu bei dešiniaisiais ir kairiausiais radikalais. 1992 m. Konstitucijos apsaugos tarnybai atlikus tyrimą, byla buvo perduota federaliniam generaliniam prokurorui. Taigi, „KGB pareigūno Vladimiro Putino“ vardas – to paties, kurį G. Schneideris vadino „Volodia idiotu“ – pirmą kartą buvo užfiksuotas jau po Vokietijos susivienijimo.
1999 m. rugpjūčio 16 d. Kontržvalgybos tarnyboje Kelne suskambėjo specialus telefono aparatas: K. Zucholdas pranešė ką tik matęs per televiziją naująjį Rusijos premjerą – tai esąs jo kolega iš futbolo aikštelės. „Pantaleonas“ papasakojoa, kad 1989 m. gruodžio 6-osios naktį pilietinių teisių gynėjai Dresdene po vietinės „Stasi“ būstinės šturmo susirinko ir prie KGB rezidentūros, buvusios adresu Angelikos g. 4, norėdami patekti į vidų. Pastato tarpduryje pasirodęs kareivio lydimas V. Putinas: „Trumpo automatinio ginklo spragtelėjimo pakako, kad būtų aiškūs jėgų santykiai.“
Vyriška draugystė
2000 m. tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas pasakė G. Schröderiui, kad Vokietija turi išskirtinę galimybę tapti Rusijos partnere. G. Schröderis, dar neseniai žadėjęs vykdyti santūrią politiką Rusijos atžvilgiu, pagrįstai stebėjęsis, kodėl Marbelos restorane atsiradę meniu ir rusų kalba, staiga pakeitė požiūrį į Rusiją.
Kaip rašoma knygoje, jau pirmą kartą kancleriu tapęs G. Schröderis žinojo apie korupcijos Rusijoje mastą: BND duomenimis, ji buvo išplitusi tarsi epidemija, siekė aukščiausius sluoksnius. Kanceliarijoje turėta 46 puslapių slapta dosjė apie glaudų ryšį tarp Rusijos slaptųjų tarnybų ir organizuoto nusikalstamumo – esama „simbiotinių abiem pusėms naudingų santykių“. Kremliaus vadovybė apie tai žinanti, o bendradarbiavimas su „mafijos struktūromis“ vyksta su „aiškia Rusijos Vyriausybės parama“.
Dar 2001 m. didelė Vokietijos Vyriausybės aparato dalis įspėjo Vokietijos kanclerį: V. Putinas nėra demokratas reformatorius, kuriam dirbti trukdo vidaus politinės aplinkybės. Rusijos parlamentas virsta prezidento valios įgyvendinimo įrankiu, o jis pats į pagrindinius postus skiria patikėtinius iš žvalgybos tarnybų, Sankt Peterburgo kriminalinio pasaulio ir kariuomenės.
Tačiau, kaip vėliau pastebėjo G. Schröderio užsienio politikos patarėjas Michaelis Steineris, kai kas Vyriausybėje V. Putino ryšį su Vokietija, jo darbą Dresdene laikė privalumu, esą atspindinčiu jo meilę Vokietijai. Jie net nekreipė dėmesio į tai, kad V. Putinas dirbo okupacinei struktūrai ir ką jis padarė VDR.
M. Steineris įsitikinęs, kad Putinas nuo pat pirmojo momento siekė manipuliuoti G. Schröderiu. Anot BND, V. Putinas sąmoningai siekė asmeninio ryšio su vokiečių politiku, nes Vokietija – pagrindinė rusiškų dujų ir naftos rinka.
Per pirmąjį susitikimą buvo akivaizdu – V. Putinas nervinasi, o G. Schröderis, vyresnis, patyręs politikas, mėgavosi padėtimi. Tačiau V. Putinui pavyko sukurti emocinį ryšį. Jį knygos autoriai aiškina ir biografijos panašumais: esą abu buvo „žmonės iš niekur“, abu augo skurde, savarankiškai padarė karjerą.
Vokiečiams įspūdį darė tiek V. Putino kalbos apie išskirtines sąlygas Vokietijos verslui, tiek jo darbo metodai. Ne vienas vokiečių delegacijos atstovas vėliau dalijosi nuostaba, kad V. Putinas vidury susitikimo galėjęs nurodyti ministrui skubiai parengti reikalingus dokumentus ar išspręsti konkrečią problemą. Sunku patikėti, tačiau vakariečiams tikriausiai atrodė, kad jie stebi ne autokratinės ar vadinamosios telefoninės teisės apraiškas, bet efektyvaus Rusijos valstybės administravimo pavyzdžius.
Išskirtinė galimybė kalbėti Vokietijos parlamente V. Putinui, svetimos šalies prezidentui, buvo suteikta G. Schröderio pastangomis. Vienintelė sąlyga – bent dalis kalbos turi būti pasakyta vokiškai.
V. Putinas derino pragmatišką bendradarbiavimą ir emocinę diplomatiją, kuri vėliau buvo pavadinta saunos diplomatija. „Maskvoje abu vyrai ne tik aptarė politiką, bet ir kartu sėdėjo saunoje iki šeštos valandos ryto. Doris Schröder-Köpf pasakojo, kad Putinas „norėjo išgirsti, kaip paprasta vokietė supranta vidurinės klasės kūrimą“, rašoma apie vieną tokių susitikimų.
Tikėtina, kad G. Schröderis užkibo ir ant V. Putino istorijos jauko: kanclerio tėvas žuvo fronte 1944 m., jis pats tapatinosi su Willy Brandto taikdariška politika, o V. Putinas tuo metu jau naudojosi Antrojo pasaulinio karo atminimu kaip valdžios instrumentu, stiprindamas pergalės kultą.
V. Putino ir G. Schröderio santykiai greitai tapo „dviejų vyrų politika“ – padėjėjams buvo draudžiama dalyvauti susitikimuose.
Ilgainiui Vokietijos užsienio reikalų ministerija neteko galimybės daryti įtaką kanclerio vykdomai Rusijos politikai. „Putinas užtikrino, kad viskas vyktų privačiai, be stebėtojų – ir Schröderiui tai tiko.“
Dešimtys susitikimų, įskaitant gimtadienio vakarėlius Hanoveryje ir Sankt Peterburge, kalėdinius pasivažinėjimus rogėmis, įtvirtino V. Putino ir G. Schröderio draugystę. Nors tik penkerius metus abu vienu metu užėmė aukščiausius postus, to pakako, kad Vokietija būtų suvedžiota – būtų suformuota tokia Vokietijos ir Rusijos politika, kurią Baltieji rūmai pavadino šrioderizmu.
G. Schröderis ignoravo kritiškus pasisakymus V. Putino atžvilgiu ir barė tuos savo Vyriausybės pareigūnus, kurie daro V. Putinui nepalankias išvadas. Kai Užsienio reikalų ministerija išplatino žinią apie Michailo Chodorkovskio areštą, G. Schröderis paskambino asmeniškai K. Schariothui, pasiskundė jam dėl vienareikšmio spaudos pranešimo tono, pareiškė, esą „Jukos“ akcininkas neteisėtai uždirbo 8 mlrd. 2013 m. M. Chodorkovskis buvo išleistas į laisvę ir iškart deportuotas iš Rusijos – A. Merkel prašymu, tarpininkaujant H.-D. Genscheriui.
Kaip rašo kitos neseniai pasirodžiusios knygos „Die Moskau-Connection“ autoriai Reinhardas Bingeneris ir Markusas Wehneris, gana antiamerikietiškų pažiūrų G. Schröderis bendradarbiavimą su Maskva pavertė draugyste. Padidėjo Vokietijos importuojamų rusiškų dujų apimtys, o dujų saugyklos buvo perduotos Rusijos bendrovei „Gazprom“.
Tai, kad praėjus vos dviem savaitėms po pralaimėtų rinkimų 2005 m. G. Schröderis pradėjo dirbti Rusijos koncernuose, sukėlė ne vieno Vokietijos politiko nuostabą. Nors buvęs socialdemokratų kancleris rizikavo prarasti politinį palikimą, paties G. Schröderio žodžiais, jo asmeniškai prašęs V. Putinas, o tokio pasiūlymo negalima atsisakyti.
Dvi istorinės kalbos
Ar kada nors egzistavo „kitoks“ V. Putinas? Iš dalies į šį klausimą atsako 2001 m. rugsėjo 25 d. įvykis: istorinė jo kalba Bundestage, kuri ilgai laikyta abiejų šalių santykių viršūne, tačiau knygoje atskleidžiama – tai tebuvo iliuzija.
Išskirtinė galimybė kalbėti Vokietijos parlamente V. Putinui, svetimos šalies prezidentui, buvo suteikta G. Schröderio pastangomis. Vienintelė sąlyga – bent dalis kalbos turi būti pasakyta vokiškai.
Atrodė, pasaulį ką tik sudrebino Rugsėjo 11-osios išpuoliai, o tuomet dar ne iki galo pažintas Rusijos prezidentas tiesia ranką Europai, sako žodžius, kuriuos taip gera girdėti Berlynui. Rusija esanti Europai draugiška šalis, norinti atverti savo resursus Europai. Jos prioritetas – ekonomika, socialinė plėtra, o ne karyba.
Praėjus šešeriems metams, 2007 m. vasarį, V. Putinas sakė savo antrą didžiąją kalbą Vokietijos žemėje, Miuncheno saugumo konferencijoje. Tačiau šįkart jo pasisakymas buvo stulbinamai priešingas 2001-ųjų monologui, nuskambėjo tarsi karo paskelbimas Vakarams.
Po konferencijos Vokietijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta tikėtinų raidos scenarijų analizė, kurioje buvo pateikti trys variantai. Viename iš jų kalbama apie galimą konfliktą Rytų Ukrainoje, Rusijos ir Kinijos aljansą, Krymo aneksiją – tokią imperialistinę autokratinę Rusiją, kokią šiandien pažįstame. Būtent šį scenarijų analitikai laikė mažiausiai tikėtinu.
Dar mažiau tikėtina, bet faktas: parengti pirmąją istorinę kalbą, kurią 2001 m. V. Putinas pasakė Bundestage, Kremliui padėjo Berlynas. Buvęs Helmuto Kohlio užsienio politikos patarėjas Horstas Teltschikas ir ilgametis Vokietijos ekonomikos Rytų komiteto vadovas Klausas Mangoldas žinojo, ką Vokietijos politinis elitas norėtų girdėti iš Rusijos lyderio. Šiomis žiniomis su jo komanda ir pasidalijo.
Anot knygos autorių, H. Teltschikas pagelbėjo rašant politinę dalį, K. Mangoldas šiuo tikslu specialiai skrido į Maskvą, kelias valandas praleido Kremliuje – siūlė ekonominių idėjų.
„Mano pozicija buvo tokia, kad Rusija priklauso Europai. Mano mintys atsispindėjo ir Putino kalboje, kai jis pasakė: „Rusija yra draugiška Europos šalis“, – knygoje cituojamas M. Teltschikas.
„Tam tikra prasme parlamento nariai plojo savo viltims. Viltims, kurios pasirodė iliuzijos“, – konstatuoja knygos autoriai.
V. Putinas žinojo, ką pasiūlyti vokiečiams ir bendraudamas Bundestago Užsienio reikalų komitete. Pažadėjo išnaikinti korupciją, „Peterburgo dialogų“ tarybos vadovo postą atiduoti Vokietijoje taip mylėtam M. Gorbačiovui. Į tuomečio CDU frakcijos vadovo Friedricho Merzo klausimus apie karą Čečėnijoje, kurį V. Putinas pradėjo pasinaudodamas geopolitine įtampa, ir apie NATO plėtrą Rusijos prezidentas atsakė ilgu monologu, šiurkščiai atmesdamas kritiką.
„NATO plėtra į rytus? [...] „NATO plėtra, gerai, telaimina Dievas NATO“, – pažymima stenogramoje. Tačiau bendrų namų tokiu būdu pastatyti esą negalima.
Jau 2002 m. V. Putinas pasirodė NATO ir Rusijos tarybos susitikime Romoje. Vienas pirmųjų pasirašytų dokumentų – dėl jūreivių iš avariją patyrusių povandeninių laivų gelbėjimo. Kai Vašingtone brendo planai įsiveržti į Iraką, Vokietijos žvalgybos tarnyba BND ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba SVR, kritiškai vertinusios tokius sumanymus, ėmė rengti bendras Irako analizės ataskaitas.
Mulino projektas
Altmarke, netoli Magdeburgo, esančio Štulenštatdo miestelio nerasime jokiame žemėlapyje. Tai moderniausia pasaulyje, didžiausia Europoje karinė mokymo bazė: niekur kitur nėra tokios miestelio imitacijos, kur būtų galima taikos sąlygomis mokytis kariauti.
Čia mokomasi, kaip atremti asimetrinius karo veiksmus, priešo pasalas, mirtininkų išpuolius, maištus. Vietoj šovinių – lazerinės sistemos, kiekvieno kario „sužeidimas“ ar „žūtis“ registruojama tūkstančiais jutiklių, daugybė kamerų nuolat filmuoja veiksmus, kad vėliau būtų galima išanalizuoti galimas klaidas. Jame, kaip 2004 m. rašė „Die Zeit“, prieš išvykdami į Iraką savo įgūdžius tobulino net JAV kariai.
Būtent tokio mokymo centro V. Putinas užsinorėjo po 2008 m. karo prieš Sakartvelą – nors ir laimėto, bet atskleidusio Rusijos kariuomenės silpnumą. Ne tik svajojo, bet ir planavo gauti iš partnerių Vokietijoje. Pagal Rusijos kariuomenės modernizavimo planus, Rusijoje turėjo būti įrengti aštuoni tokie centrai, po vieną kiekvienoje karinėje apygardoje. Pirmasis – Mulino miestelyje, Volgos regione, buvo pasirinktas kaip bandomasis projektas. Čia organizuojant virtualiuosius ir simuliacinius mūšius su lazerių dvikovomis ir realaus laiko duomenų analize, kasmet turėjo būti apmokoma iki 30 tūkst. karių.
Projektui aktyviai pritarė Vokietijos federalinė Vyriausybė – ypač Gynybos ministerija ir kanclerės A. Merkel kabinetas.
Buvęs kanclerio G. Schröderio karinis patarėjas generolas Josefas Niebeckeris knygos „Das Versagen“ autoriams sakė: teigiamai reaguoti į visus Rusijos prašymus dėl karinio bendradarbiavimo ir juos įgyvendinti, kiek tik įmanoma, buvusi principinė Berlyno nuostata.
2011 m. tuometis gynybos ministras Thomas de Maizière tikino, esą moderni ir gerai valdoma Rusijos kariuomenė svarbi Vokietijai – kaip reikšminga saugumo dedamoji.
Knygos autorių teigimu, iniciatyva tiko ir Bundesverui, kuriame laikyta, kad „karinis bendradarbiavimas kuria pasitikėjimą, o pasitikėjimas užtikrina taiką“. Esą kovos mokymo centre taip pat tarnausią vokiečių kariai, dirbsiantys „Rheinmetall“ ekspertai – būsią galima daug sužinoti apie tikrąją rusų ginkluotųjų pajėgų būklę. Žmogus atskleidžia savo silpnybes tik tiems, kuriais pasitiki, manyta Vokietijoje.
Tai, kad niekas Vokietijoje nekėlė klausimo, su kuo kovotų modernizuota Rusijos kariuomenė, šiandien gali kelti nuostabą ne tik knygos autoriams.
Artimesni nei sąjungininkai
Apie 2011 m., kai Berlyno ir Maskvos ryšiai tapo itin artimi, nuspręsta įsteigti tarpvyriausybinę Vokietijos ir Rusijos karinę komisiją. Vokietija Rusijai de facto suteikė karinio sąjungininko statusą. Tai, kad Maskva jau buvo įsiveržusi į kaimyninę šalį ir okupavusi penktadalį Sakartvelo teritorijos, Berlynui neatrodė svarbu.
Vienas pagrindinių šio bendradarbiavimo veikėjų – tuometis Rusijos generalinio štabo pavaduotojas Valerijus Gerasimovas. Jis buvo atsakingas už Rusijos kariuomenės reformą, naujos karinės doktrinos kūrimą.
Vokietijos kariuomenės naudojamos praktinių mokymų technologijos, automatizuotos duomenų sistemos, realaus laiko „mūšio“ analizė, karių veiksmų vertinimo algoritmai, – visa tai rusams atrodė itin patrauklu. „Mūsų karys ateityje atrodys taip, kaip tas, kurį matėme čia“, – po vienos kelionės į Vokietiją pareiškė generolas Nikolajus Makarovas.
2011–2013 m. planuota net oficialiai apsikeisti karininkais: rusas turėjo atvykti į Bundesvero, o vokiečių karininkas – į Rusijos generalinį štabą. Tai leido tikėtis prieigos prie dokumentų, planų, galimybės dalyvauti pasitarimuose. Iš pradžių atsargumo laikėsi rusai, tačiau vėliau požiūrį pakeitė.
Šiandien akivaizdu: tai, kas anuomet Berlyne ir Maskvoje buvo vadinama „istoriniu pasitikėjimo žingsniu“, galėjo virsti katastrofa, dar didesne nei dabartinis karas Ukrainoje – rusų kariuomenė būtų buvusi gerokai pranašesnė nei 2022 m. vasarį.
Pratybos karo išvakarėse
2013 m. vasarą Kamenkos poligone netoli Sankt Peterburgo planuota surengti abiejų šalių pratybas. Sąjungininkai buvo šokiruoti. „Kuria kryptimi šaudysite“, – partnerių iš Vokietijos klausė knygoje „Das Versagen“ cituojamas neįvardytos Baltijos valstybės karinis atašė.
Vokietijos karo atašė Joachimui Brunsui taip pat neįvardytas kolega pasakęs, kad situacija „primena Hitlerio–Stalino paktą“. Anot knygos autorių, tai iliustruoja ne tik visuomenės, bet ir oficialių Baltijos šalių atstovų nerimą.
Į pratybas vokiečiai planavo išsiųsti 60 kareivių ir šešis šarvuočius „Boxer“, kurie kėlė ypač didelį rusų susidomėjimą. Pagal planą, abi šalys turėjo surengti pratybas su imitacine ginkluote, tačiau politiniu požiūriu tai būtų reiškę bendrus vokiečių ir rusų karių kovinius veiksmus. Berlynas buvo priverstas aiškintis Helsinkiui, Talinui ir Briuseliui, esą vokiečiai „tik mokosi pasitikėjimo“, bet kartu su rusais nekuria naujos karinės ašies.
Anot knygos autorių, Kamenkos projektą sužlugdė Maskvos viešųjų ryšių klaida. 2013 m. vasario 13 d. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“ paskelbė, kad šios pratybos vyks siekiant „lokalizuoti ir sunaikinti ginkluotas gaujas“. Tokia formuluotė nebuvo suderinta su Vokietijos gynybos ministerija, todėl sukėlė pasipiktinimą Berlyne. Maskva išsiuntė formalų atsiprašymą, tačiau Berlynas atšaukė manevrus. Oficialiai patikinta, kad jie tik atidėti iki 2014 m.
2014 m. Maskvai aneksavus Krymą, bendradarbiavimas, turėjęs ir labai aiškią finansinę išrašką – solidžius užsakymus, nutrūko. Tų metų birželį Vokietijos Vyriausybė paskubomis atšaukė karines licencijas, uždraudė technologijų eksportą. Spalio 1 d. planuota pirmojo Rusijos karininko, jau baigusio vokiečių kalbos kursus, turėjusio įveikti generalinio štabo mokymus Hamburge, komandiruotė Bundesvero štabe Strausberge taip ir neprasidėjo.
Koncernas „Rheinmetall“, kuriam, knygos autorių teigimu, vien Mulino projektas reiškė 135 mln. eurų, o visa programa – 1 mlrd. eurų vertės sutartis, vėliau teismuose bandė įrodyti, kad „mokymo centras nėra karo ginklas“, bet galiausiai procesai buvo nutraukti.
Įranga liko sandėliuose Bremerhavene – kai kurios sistemos, kaip paaiškėjo jau prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, nebebuvo tinkamos naudoti – „surūdijo ir supelijo“.
Paaiškėjus, kad Rusija kėsinasi į „Rheinmetall“ vadovą Arminą Peppergerį, koncerno vadovą nuolat lydi apsauga (anot „Die Presse“ – mažiausiai keturi apsaugininkai). Knygos autoriai, remdamiesi neįvardytais Vokietijos diplomatiniais ir kariniais šaltiniais, rašo: „A. Pappergeris po 2010 m. kelis kartus lankėsi Maskvoje, tačiau į klausimą, ar jis dalyvavo derybose dėl projekto Rusijoje, „Rheinmetall“ neatsakė.“
Ironiška, kad būtent Mulino centre, pastatytame be vokiečių pagalbos, 2021 m. vyko pratybos „Zapad 2021“ – vienas iš paskutinių pasiruošimų invazijai į Ukrainą.
„Garbė Dievui, kad viskas taip ir liko neįgyvendinta. Jei rusų kariuomenė būtų gavusi iš mūsų technikos ir taktikos žinių, kaip šiandien turėtume sau priekaištauti?“ – knygoje cituojamas J. Niebeckeris.
Jis – vienas iš nedaugelio, nevengiančių kalbėti apie buvusį karinį abiejų šalių bendradarbiavimą. Anot knygos autorių, Mulino projekto šiandien nenori prisiminti asmenys, kurių vardai minimi karinės modernizavimo partnerystės dokumentuose.
Pavojinga, bet neįdomi byla
Sensacingais galima pavadinti ne tik K. Gloger ir G. Mascolo knygoje aprašomus mažai viešintus faktus apie Aleksandro Litvinenkos nužudymą, bet ir Vokietijos politikų požiūrį į šią bylą.
Kremliaus nusikaltimus demaskavęs buvęs FSB pareigūnas mirė 2006 m. Londone nuo polonio-210, kurio jam į arbatą įdėjo Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas. Šio nusikaltimo pėdsakai ne tik driekėsi per Vokietiją, bet ir kėlė pavojų jos gyventojams. Apie tai byloja užrašai ant dėžių su bylos medžiaga, saugoma Hamburgo prokuratūros archyve, – „Užteršta“.
Buvęs Rusijos karo akademijos absolventas, Vokietijoje prieglobstį gavęs D. Kovtunas gyveno Hamburge. Sekdami jo pėdomis pareigūnai aptiko polonio žymių visur – bute, automobilyje, net ant dokumentų, kuriuos jis pateikė norėdamas pratęsti leidimą gyventi Vokietijoje. Apie neeilinės bylos pėdsakus Hamburgo kriminalinė policija buvo informavusi federalinę policiją, pasitelkti specialiosios kovos su branduoliniais pavojais tarnybos pareigūnai, tačiau Vokietijos politikai nerodė susidomėjimo šia byla.
Konstitucijos apsaugos tarnyba laukė federalinės Vyriausybės dėmesio – juk pirmieji patikrinimai parodė, kad Hamburge aptiktas polonis-210 yra rusiškos kilmės. Hamburgo prokuratūroje atsirado liudininkas, kuriam D. Kovtunas papasakojęs apie A. Litvinenkos, „išdaviko kruvinomis rankomis“, nužudymo planą, tačiau kanclerė A. Merkel apie šią istoriją kalbėjo tik spaudžiama žurnalistų ir apsiribojo diplomatiškais komentarais.
Vokietijos Vyriausybės atstovai kalbėjo apie Rusijos institucijų norą bendradarbiauti, nors Maskva ne tik nesuteikė pagalbos – ji iš anksto sužinodavo apie vokiečių tyrėjų planus. Knygoje rašoma, kaip Rusijos generalinis konsulatas Hamburge trukdė dirbti Vokietijos kriminalistams, o „Aeroflot“ paskutinę minutę pakeitė tarp Maskvos ir Hamburgo skraidžiusį lėktuvą, kuriame Vokietijos tyrėjai ketino ieškoti polonio likučių.
Galiausiai Hamburgo žemės ir Vokietijos federalinių institucijų tarpusavio ginčai dėl kompetencijos ir biurokratinių procedūrų paralyžiavo tyrimą. 2009 m. byla prieš D. Kovtuną buvo nutraukta – nepaisant Hamburge jo paliktų polonio pėdsakų, esą pristigę įrodymų, kad juo jis disponavęs sąmoningai.
2016 m. britų tyrėjai oficialiai patvirtino: A. Lugovojus ir D. Kovtunas veikė FSB pavedimu. 2022 m. D. Kovtunas mirė Maskvoje esą nuo COVID-19 komplikacijų, A. Lugovojus mėgaujasi karjera Valstybės Dūmoje.
Naujausi komentarai